SSRS „nebuvo“ sekso, bet visi jo norėjo: Andropovą siutino pūvančio kapitalizmo bacila – pornografiniai filmai

Kaip žinote, SSRS „nebuvo“ sekso, bet visi jo labai norėjo. Mat partija ir vyriausybė saugojo intymiąją gyvenimo sferą kaip vieną iš paskutinių komunizmo kūrėjo moralės bastionų. Merdėjantis baudžiamojo kodekso 228 straipsnis dėl atsakomybės už pornografijos laikymą ir platinimą buvo pradėtas aktyviai taikyti nuo devintojo dešimtmečio, įsigijusiems vaizdo magnetofonus ir rodžiusiems draudžiamus kino filmus. Devintajame dešimtmetyje buvo galima atsidurti už grotų vien turint 1972 metais sukurto filmo „Gili gerklė“ piratinę kasetę, kur pagrindinį vaidmenį atliko pornografijos žvaigždė Linda Lovelace. O sovietų liaudis, pirmą kartą pamačiusi iškreiptų formų – oralinį, grupinį – seksą, buvo pasiruošusi prasmegti kiaurai žemę iš gėdos.

Vaizdo magnetofonus perpardavinėjo 20 kartų brangiau 

Norint suprasti praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio pradžios „video bumo“ reikšmę, griaunant sovietinę ideologiją ir praplaunant sovietinio žmogaus smegenis, verta prisiminti informacinę erdvę, kurioje tuo metu egzistavo šalis, ir kaip įsivaizdavo eilinis sovietų pilietis gyvenimą kitoje „geležinės uždangos“ pusėje.

Apie Vakarų gyvenimo būdą SSRS septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo žinoma labai mažai. Paprasti žmonės labai retai keliaudavo ne tik į kapitalistines, bet ir socialistines šalis, nes pirmiausia turėdavo praeiti KGB filtrą. Jų net neišleisdavo į Bulgariją, jei neatitikdavo „teisingo elgesio“ principų draugiškoje socialistinėje šalyje.

Kiekvienoje išvykstančioje į kurią nors užsienio šalį grupėje privalomai būdavo kuratorius, kuris turėjo rūpintis „turistų moralės įvaizdžiu“, o grįžęs į tėvynę įteikdavo pranešimą atitinkamoms institucijoms.