„Laužau stereotipus. Kačiokas negali repuoti? Aha! Šaudykite į mane tomis kulkomis! Štai jums prašom, pirmas albumas, antras, trečias, ketvirtas, penktas... Ar kačiokas jau yra reperis, kai išleidžia virš 60 dainų, 40-50 vaizdo klipų? Toliau. Kačiokas negali imtis verslo? Prašau! Kačiokas negali boksuotis, nes jis lėtas? Aha! Prašau! Koks tu aktorius? Netikite, kad galiu juo tapti? Prašau – jau ketvertus metus filmuojuosi serialuose.
Ta geležinė valia. Dievas taip nusprendė, atsirado prie vardo priedėlis „iron“. Vytai, varyk! Tas „iron“ – „šarvas“ gyvenime padeda man atmušti stereotipus ir parodyti – chebra ne, gyvenimas yra toks, kokio pats nori. Nepriimk stereotipų. Nori būti toks – būk, bet neužmiršk, kad tai yra ir sunkus darbas“, – emocingai pokalbio pradžioje kalbėjo V. Medineckas.
Ką? Kačiokas su bokso pirštinėmis?
Nuo 16-os metų Ironvyto pravardę elektroniniam paštui pasirinkęs ir iki dabar ją gyvenime sėkmingai išnaudojantis kačiokas tinklalaidėje „Tikras. Vyras“ sakė, kad tame buvo ir šiek tiek mistikos.
„Ironvytu tapau iš Naujininkų rajono bendruomenės perėjęs į geležies mylėtojų bendruomenę. Dažniausiai „iron“ žodelis vartojamas kultūrizme, tačiau paplitęs ir bokse. Yra tas pats Iron Mike'as Tysonas. Būdamas paauglys tikrai negalvojau apie boksą, o štai dabar visai neseniai ėmiau ir debiutavau bokso ringe“, – šypsojosi pašnekovas.
„KOK Mega series“ turnyre Vilniuje Ironvytas pagal bokso taisykles ringe stojo prieš dvimetrinį 120 kg svorio žinomo klubo „Titanas“ auklėtinį Andrejų Varnelo. Anot reperio, iššūkis žvėriškas, nes pusę metų ruošėsi treniruodamasis po dukart per dieną. Ir ne veltui. Galingais smūgiais varžovą vaišinęs Vytautas galiausiai buvo paskelbtas dvikovos nugalėtoju.
„Norėjau ne tik išeiti į ringą, bet pirmiausiai parodyti gražią kovą būtent sportininkams, tiems, kurie man padeda, dvikovinio sporto fanams, o jau paskui – visiems žiūrovams. Nes išeiti į ringą – viena, o kai profesionalai sako – šaunuolis Vytai, laikeisi plano, strategijos – visai kas kita. Tai svarbu“, – įspūdžiais dalijosi V. Medineckas.
Iš kur tas begalinis noras imtis iššūkių? Juk galima būtų pasakyti „ai, kam man čia to reikia“ ir ramiai pagulėti ant sofos prieš televizorių su dviem traškučių pakeliais rankose.
„Kiek gali atsikalbinėti, kai nori į tualetą? Tai arba nori, arba nenori. Jei kažko nedarote, vadinasi, ne iki galo norite. Paskutinis mano iššūkis – bokso kova – tai aiškiai parodė. Pradžioje buvau kaip ant sparnų. Vis dėlto kuo daugiau išmokau, tuo labiau supratau, kad nieko nemoku. Likus kelioms savaitėms iki turnyro, kai traumos pradėjo lįsti, tuomet ir atsirado tas „o kam man to reikia“.
Tuomet sakiau sau: jei atsiranda toks klausimas, žiauriai nuvargai, reiškia viską darei teisingai, tiek atidavei savęs, kad gerai pasiruoštum. Tai super – planą įvykdei, išsimasažuok, pailsink nugarą, išsimiegok, klausyk specialistų, jiems irgi taip būna, susikaupk ir eik į ringą. Tas palūžimo momentas visur būna – muzikoje lygiai taip pat“, – pasakojo jis.
Raumenys išskyrė iš reperių minios
Kaip Ironvytas dorojasi su labai nepatogiu ir galimai žeidžiančiu priešiškai nusiteikusių komentatorių socialiniuose tinkluose iššūkiu?
„Koks tūkstantis sako „šaunuolis, Vytai“, o atsiranda dešimt, kurie sako „šūdas“, blogai. Faktas, į juos labiausiai esame linkę kreipti dėmesį. Kai skani sriuba ir šiek tiek per daug kažkokio prieskonio, tai mes būtinai į jį ir koncentruojamės. Pradėjau analizuoti žmones, ypač „Facebook“ ir „Instagram“. Jei bjaurystę rašo iš „fake“ (netikros) paskyros, suprantu, kad už jos slepiasi veikiausiai liūdnas, bailus žmogus, kuris net negali įdėti savo nuotraukos, nes jam gėda, pavydi, bijo ar turi psichologinių problemų.
O jei atsidarau ir pamatau nuotrauką, 100 proc. tai yra vienas ir tas pats tipažas – nevykėliai, kuriems viskas blogai, jie negali prisitaikyti visuomenėje, nesupranta elementarių taisyklių, kad prieš valgant reikia nusiplauti rankas, pavalgius – susiplauti indus ir padėkoti tiems, kas ruošia maistą. Kai tokie neadekvatūs žmonės rašo komentarus, pažiūriu, pasijuokiu, pagailiu arba nekreipiu dėmesio. Aišku, kai į tave „šaudo“ žmonės, kurie yra autoritetai, tuomet skaudu, liūdna ir numuša viltį, bet tuomet pagalvoju, kad jie tokie patys žmonės ir gali klysti,“ – kalbėjo Ironvytas.
Ironvytas dėkojo gyvenimui, kad jis atsidūrė sporto salėje ir galėjo rinktis atrodyti taip, kaip nori. O išorinį įvaizdį dar paauglystėje jam padėjo suformuoti veiksmo filmų dievukai Arnoldas Schwarzeneggeris, Silvesteris Stallone ir kiti.
„Man įskiepijo, kad graži būtent tokia vyro išvaizda ir ji tapo mano siekiamybe. Augau Naujininkuose, kur būdamas paauglys turėjau pastovėti už save, kur didesnis ir stipresnis būdavo teisesnis. Ir tai užprogramavo mane būti raumeningesniu. Tik vėliau į gyvenimą atėjo kiti dalykai, pojūčiai. Vis dėlto tik geležies sportui turiu būti dėkingas už tai, ką turiu. Jei ne geležis ir mano valia, nebūčiau sudominęs tokiais savo kūriniais kaip „Mūsų klubas“. Man atrodo būtent „Delfi“ redakcija pirmoji ir parašė apie mane su antrašte „Raumeningas reperis – pižonų siaubas“ ar kažkas panašaus ir išskyrė mane iš reperių minios.
Savo ruožtu televizijos serialuose nesu talentingas ar aktorius su išsilavinimu, galintis atlikti kosminį vaidmenį. Mane pasirinko dėl raumeningo kūno, davė epizodinius vaidmenis. Žinote, retai kada būna raumeningas piktesnio veido vyras, su kuriuo būtų galima lengviau susitarti už kadro. Dažnai būna kaip atrodo, tokios ir smegenys, sunku su tokiu sutarti už filmavimo aikštelės, sunku pas jį rasti atsakomybės. Kai chebra pamatė, Vytas atrodo taip ir su juo lengva dirbti, pasakė – imam“, – dalijosi mintimis pašnekovas.
Atiduos marškinius, bet kito žando neatsuks
Jei nusimestų šarvus, „geležį“, raumeningo ir pikto vyruko įvaizdį, koks tuomet būtų Vytautas?
„Emocijų amplitudė yra labai didelė. Esu empatiškas žmogus, man gaila žmonių, juos užjaučiu. Tai – nuo mamos pusės, kuri diplomatiška, taiki, gali atiduoti nepažįstamam žmogui paskutinius marškinius. Yra ir kita pusė – tėvo giminė, kur mano prosenelis, senelis buvo ištremti į Sibirą. Senelis grįžo po 8 metų, jis būdavo geros dūšios, jausdavosi griežtumas, konkreti nuomonė, – kalbėjo jis. – Genetinis kodas įlindo – jaučiu, ypač patriotiniame fone, pramuša – esu tolerantiškas, bet kai tokia situacija Ukrainoje, įsijungia protėvių genai. Taigi – nuo gero, taikaus, užjaučiančio iki ginančio savo tėvynę. Kai su manimi gerai – aš irgi gerai, kai blogai su manimi – neatsuku kito žando. Tai – kita kalba. Su „marozu“ kalbu „marozų“ kalba – keiksmažodžiai, tonas, kokį jie supranta. Neišsilavinusių žmonių argumentų kalba neveikia.“
Tinklalaidės „Tikras. Vyras“ svečias prisiminė įvykį, kai jį, 14-metį paauglį, prisigėrusį ir prisirūkiusį pagavo jo brolis. Tuomet jam buvo perduota žinia, kad kai bus 16-os metų, galės daryti, ką nori, o kol kas turės reikalų su broliu, jei tai pasikartos.
„Kol jis moralizavo, aš jau nebegirdžiu, ką jis sako, mano rajonsko tikro vyro įsivaizdavimas – einu su alaus buteliu ir cigarete prie kiosko. Ir aš įsivaizdavau, kad tai kieta. Man kaip sapne viskas jau plaukia – tai liko palaukti pora metų ir aš galėsiu eiti nieko nebijodamas per rajoną. Koks būsiu kietas ir vyriškas“, – prisiminė Vytautas.
Paslapčia gyveno tokį gyvenimą kol suėjo 16-metų, bet susikurtas vyriškumo paveikslas – žygio su buteliu rankoje ir cigarete burnoje – ėmė trupėti.
„Jau lankiau sporto salę, pradėjau žiūrėti „Pumping Iron“ filmus ir panašiai, žiūrėti kačiokų žurnalus, skaityti literatūrą, kai sportuoti. Tuomet mačiau jau kitokį pasaulį, ne tą, kur tūsinomės devynaukščių rūsiuose, ne tą, kur padjiezduose gerdavome alų, o tą, kur gali išeiti toliau iš savo rajono. Pamačiau sportininkus, pamačiau jų raumenis – tuomet tapo vyriška atsakingai dirbti. Ko mane sportas išmokė, tai jei nori vieno centimetro raumens, planuoji treniruotis metus laiko. Ir varai visus metus. Siekti tikslo ilgai – tai laikiau vyriška. Manau, kad pakankamai brandu 16-mečiui berniukui išsikelti tokį tikslą. Tuomet ir mokslai pasitaisė, įjungiau galvą, nes vakariečių sportininkai gyvena puikiai, skaito knygas, baigia mokslus“, – dalinosi savo istorija Ironvytas.
Jis atrado ne tik kūno, bet ir proto kultą. Nenuostabu, kad reklamos lankstinukus į pašto dėžutes nuo 13-os iki 19-os metų nešiojęs jaunuolis Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje pasirinko reklamos vadybą. Lankstinukų uždarbis leido sukaupti lėšų ir pradėti verslą – prekybą maisto papildais. Dar studijuodamas V. Medineckas atidarė savo maisto papildų parduotuvę.
„Maži iššūkiai, maži tikslai – taip atsirado daug darbų. Sakyčiau sprendimų priėmimas nėra vien tik vyriškumo bruožas. Tai labiau abstraktu, – kalbėjo Vytautas, pridurdamas, kad tai gali būti labai plati sąvoka. – Vyriška gali būti atidaryti žmonai duris, atnešti maišus iš parduotuvės, stengtis savo moterį daryti laimingą, net jei jauti, kad moteris neteisi, patylėti. Žinai, būna ir labai vyriškų moterų, kurios paima vadeles į savo rankas, uždirba daugiau, važinėja motociklu.“
Jis prisipažino, kad šeimoje yra labiau už įprastą senąjį formatą: „Gerai, kai moteris gali realizuoti save, bet šalia vyro būna mūsų supratimu tradicine moterimi, kuri šiek tiek gudri, moka pavaidinti, kad silpna, taip duodama vyrui pasijausti stipresniu, leisti jam paasistuoti, tačiau iš tikrųjų yra daug stipresnė. Man asmeniškai nereikalingas moters palaikymas, gal sakyčiau labiau netrukdymas daryti tai, ką noriu.“
Nesisvaiginu, tai – irgi apie vyriškumą
Kalbėdamas apie tai, kas jam labiausiai patinka jo veikloje, V. Medineckas pabrėžė naujų vietų ir naujų žmonių pažinimo džiaugsmą, o paklaustas, ar kada įgyvendina paauglystės „kelionę kiosko link“, atsakė neigiamai.
„Prie alkoholio prisiliečiu tik tiek, kad paduodu taurę ar nuperku kam butelį. Pats nevartoju alkoholio daug metų. Nenoriu jaustis apsvaigęs, mane gyvenimas tenkina čia ir dabar, toks, koks yra, man nėra diskomforto, nėra nejauku. Suprantu, būna jaunuoliams sunkiau merginą užkalbinti, nejauku, o kai išgeria, jaučia substanciją, kuri atveria dūšią, bet tai turi didžiulį minusą, nes kai kitą kartą išgeria, tampa dar uždaresni, dar labiau akis slepia ir žiauriai švaisto laiką. Supratau, kad mano to nereikia. Man nereikia svaigintis, bėgti nuo problemų. Jei jos iškyla, reikia jas spręsti. Tai irgi apie vyriškumą. Kai pradedi problemas spręsti alkoholio pagalba, tai problema stovi šalia ir auga, ji niekur nedingsta“, – kalbėjo Ironvytas.
Ir pateikė pavyzdį: „Važiuoju koncertuoti su kita grupe užsienyje, kuri vartoja alkoholį. Jie pabaliavoja, jiems linksma, lygiai taip pat linksma kaip ir man tą vakarą, nors alkoholio nevartoju. Bet grįžęs į viešbutį, atsikeliu kitą rytą ir važiuoju į sporto salę, susipažįstu su naujais žmonėmis kol anie miega. Per tą laiką pamatau labai daug, užmezgu naujų pažinčių, kol kiti miega dėl to, kad jiems neva buvo linksmiau nei man. O iš tikrųjų ne.“
Pašnekovas taip pat pasidžiaugė, kad filmavimuose dažnai tenka rankose laikyti ginklą, o tai privertė jį artimiau susipažinti šaudykloje su šaunamaisiais ginklais.
„Kai dabar vyksta karas Ukrainoje, tvyro toks militaristinis fonas, jaučiuosi gerai – žinau, kaip jaustis su liemene, šalmu, kaip taktiškai judėti, taikytis ir šaudyti. Tai labai gera ir įdomi asmeninė patirtis“, – kalbėjo V. Medineckas.
Pabaigoje siųsdamas palinkėjimą jis pirmiausiai pakvietė tiek vyrus, tiek moteris atsikratyti pavydo: „Stenkitės „išjungti“, nukreipti nuo savęs baimę arba padarykite taip, kad ji vestų jus į priekį. Taip pat turime ir tą kvailą postsovietinę baimę, ką pasakys kitas. Toje baimėje pragyvename ilgai, neįvykdome savo norų ir planų. Linkiu tas baimes suvaldyti, išsigryninti, ko norite ir eiti. Aišku, ne aklai, nemesti visko prisiklausius motyvacinių kalbų, o blaiviai, racionaliai ir be baimės. Su dideliu tikėjimu ir pozityvu tuomet viskas bus gerai.“
Daugiau smagaus pokalbio išgirsite paklausę tinkalaidės „Tikras. Vyras“ įrašo.
