Amharų kalba, kaip ir arabiškai, „ras“ reiškia galvą arba valdovą, o Tafari – tiesiog pavardė. Šį titulą turėjęs Hailis Selasis – itin įdomi ir mistiška asmenybė, kaip ir jo valdyta šalis. Kildinęs save iš biblinio Karaliaus Saliamono dinastijos, jis buvo vienas paskutiniųjų valstybių vadovų, išlaikęs imperatoriaus titulą, kol 1975-aisiais jį nužudė Maskvos remiamo DERG režimo komunistai. Tai buvo didinga, savimi pasitikinti asmenybė, valdžiusi šalį net 54 metus tuo metu, kai visoje likusioje Afrikoje šeimininkavo europiečiai kolonistai. Jis aktyviai ragino afrikiečius išsivaduoti iš kolonijinio jungo ir netgi suteikė pradžią Afrikos Sąjungai (tuo metu Afrikos Vienybės Organizacija), kurios būstinė tebėra Adis Abeboje.
Mažai apkeliautų valstybių man paliko tokį stiprų kultūrinį užtaisą kaip Etiopija. Jos gyventojai didžiuojasi ne tik tuo, kad jų šalis niekada nebuvo kolonizuota (išskyrus trumpą fašistinės Italijos okupacijos laikotarpį Antrojo pasaulinio karo metais). Civilizacija čia kūrėsi gerokai iki mūsų eros – manoma, kad čia galėjo prasidėti ir visos žmonijos ištakos. 1974-aisiais šalies šiaurės rytuose buvo rastos priešistorinio žmogaus, meiliai pavadinto moterišku Liusės (Lucy) vardu, griaučių liekanos.
Etiopai didžiuojasi ir tuo, kad jų šalis yra antroji pagal senumą krikščioniška valstybė (po Armėnijos), perėmusi šią religiją IV amžiuje. Dalis tyrinėtojų tiki, kad krikščioniškas etiopų pradas dar senesnis – atseit, tūkstantį metų jie gyveno su Senuoju Testamentu, o du tūkstančius – su Naujuoju. Kai kurie kildina šią tautą iš vienos iš dingusių Izraelio genčių. Atokiuose šiaurės vakarų Etiopijos kaimuose vis dar galima rasti felašų – tai juodaodžiai judėjų tikėjimo žmonės, kurių tikėjimo kilmės mokslininkai tiksliai nežino. Jau nuo XX a. vidurio tūkstančiai jų išsiruošdavo į Izraelį pėsčiomis, daugelis pakeliui žūdavo arba būdavo sulaikomi. Iš pradžių atsisakydavęs pripažinti jų žydišką kilmę, vėliau Izraelis ėmė skatinti felašų „repatriaciją“ ir netgi suorganizavo slaptus lėktuvų bei laivų reisus, skirtus atgabenti jiems į istorinę tėvynę.
Etiopijoje daug kas mums yra neįprasta. Metai čia turi trylika mėnesių, o laikas tradiciškai skaičiuojamas nuo šešių ryto – tuomet pas juos dvylika, septintą ryto – pirma ir taip toliau iki mūsiškų šešių vakaro – tuomet etiopams vėl dvylikta, po jos – vėl pirma. Naujieji metai čia prasideda rugpjūčio gale, o metų skaičiavimas ten atsilieka 7-8 metais nuo mūsiškio – taigi dabar nuskridę į Adis Abebą sugrįžtumėte į 2013-uosius. Nors skrydžių tvarkaraščiuose ir kituose oficialiuose reikaluose rašomas mums įprastas kalendorius ir laikas (beje, laiko juosta sutampa su lietuviška), visuomenėje dažnai naudojamas ir kitoks. Todėl, skiriant pasimatymą arba dėl ko nors tariantis, svarbu išsiaiškinti, ar sutartas laikas yra įprastas, ar tradicinis. Kartą dėl to man teko šešias valandas laukti sutarto automobilio...
Afrikoje valstybių ir tautų sienos dažnai nesutampa, taigi imperija čia reiškė vadovavimą kelioms dešimtims genčių. Etiopija ir šiandien labai nevienalytė: sudykumėjusioje šiaurėje dominuoja tigrajų gentis. Tuo nepatenkinti pietuose gyvenantys oromai, sudarantys apie trečdalį šalies gyventojų. Valstybinė amharų kalba vyrauja šalies šiaurės vakaruose, tačiau ja taip pat kalbama visoje Etiopijoje, šalia vietinių kalbelių. Be minėtų, šalyje dar yra apie aštuoniasdešimt kitų genčių, kalbančių savo kalbomis ir turinčių savitas tradicijas. Daugelį jų – kaip antai mursių genties moterų paprotį praplėšti lūpą ir joje nešioti keraminį diską – tebenagrinėja antropologai.
Bet grįžkime prie rastamanų. Įdomu tai, kad Etiopijos valdovą garbinantis tikėjimas kilo visai ne Etiopijoje ir net ne Afrikoje, o toli už Atlanto vandenyno esančioje Jamaikoje. Šioje Karibų jūros saloje gyvena Afrikos vergų palikuoniai, kilę daugiausia iš vakarų Afrikos. Sunku pasakyti, kokiais keliais iki jų atkeliavo žinia apie vienintelę nekolonizuotą Afrikos šalį ir jos charizmatišką lyderį, tačiau faktas, jog dalis jamaikiečių ėmė laikyti Etiopiją pažadėtąja žeme, o jos valdovą – mesiju.
Imperatorius Hailis Selasis, prisiekęs stačiatikis iki savo gyvenimo pabaigos, ne juokais sutriko: „Ką daryti? Mane pradėjo dievinti!“ Jis nusprendė nuvykti į Jamaiką ir paaiškinti žmonėms tiesą. 1966-aisiais ten atskridęs, Etiopijos valdovas iš pradžių net negalėjo išlipti iš lėktuvo dėl jį apgulusios garbintojų minios... Kaip tik tuo metu Jamaiką buvo ištikusi sausra, nuo kurios kentėjo derlius ir žmonės. Netrukus po Hailio Selasio atvykimo įvyko stebuklas – pradėjo lyti. Jo garbintojams tai įrodė antgamtines imperatoriaus galias.
Nors niekas neįrodė Jamaikos vergų ryšio su Etiopija, rastamanai neabejojo: ši šalis – jų istorinė tėvynė. Imperatoriui Hailiui Selasiui neliko nieko kito, kaip skirti žemės tiems iš jų, kurie norėtų apsigyventi Etiopijoje. Prestižinės vietos pagailėjo – rastamanams skyrė žemės plotą grožiu neišsiskiriančio Šašemenės miesto pakraštyje. Iki šiol čia atsikrausto vis naujų gyventojų – ne tik iš Karibų regiono, bet ir iš Šveicarijos, Švedijos, Prancūzijos bei kitų šalių.
Pravažiuojančio autobuso ekipažo paprašau mane išleisti ties trispalvėmis iškabomis, bylojančiomis, kad atvykau į Šašemenės rastamanų kvartalą, vietinių vadinamą Jamaika. Vos išlipus prisistato trys paaugliai. „Ko nori?“ – paklausia vienas jų taisyklinga anglų kalba su Karibų akcentu. Vaikinų akys sakyte sakė – jie pasiryžę parduoti „žolės“. Šiame rajone ji kainuoja dvidešimt kartų mažiau negu Europoje, nes čia ją rūko bene kiekvienas. Nors Etiopijoje ji nelegali, policija šio rajono pernelyg nekontroliuoja.
Vaikinai gerokai nustemba išgirdę, jog pageidauju tiesiog pasivaikščioti po rajoną ir susipažinti su jų gyvenimu. Puikiai angliškai kalbantis aštuoniolikmetis, prisistatęs Sacharos vardu, sako, jog jo tėvas – atvykėlis iš Jamaikos, o mama etiopė. Pats jis moka penkias kalbas: anglų, patua, amharų ir dar dvi vietines. Sachara pristato man savo draugą „ūkininką“, auginantį kanapes.
– Dažnai rūkote „žolę“? – klausiu.
– Klausyk, vyruti... Negaliu aš tau taip atsakyt... Tai priklauso nuo programos. Kur, sakei, toliau važiuosi? Į pietus? Vadinasi, užsiprogramavai ten važiuoti. Tuomet patrauki dūmo ir, patikėk, vykdai savo programą taaaaip gerai...
Visu garsu leisdami regio muziką iš mobiliojo telefono, Sachara ir du jo draugai mane nusiveda pas besišypsantį dreduotą menininką, atvykusį iš Sent Vinsento salos Karibuose. Panašiai kaip ir žydai, rastamanai savo atvykimą į Etiopiją vadina „repatrijavimu“ arba sugrįžimu. Prieš keliolika metų repatrijavęs į Etiopiją, menininkas pasikeitė ir vardą – tapo Hailiu Debreselasiu, tuo, matyt, norėdamas parodyti ištikimybę mesijui. Šis žmogus kuria aplikacijas iš netikrų bananmedžių lapų. Dauguma kūrinių vaizduoja žmones gamtos apsuptyje. Vieną paveikslą pavyksta sukurti per dieną.
Rastamanų čia gyvena ne viena, o keturios bendruomenės: Bobo, Najabingi, „Dvylika genčių“ bei Etiopijos pasaulio federacija. Jos skiriasi įsitikinimų griežtumu: Bobo pakraipos atstovai laiko Hailį Selasį mesiju, o „Dvylikos genčių“ išpažinėjai – paprastu protingu žmogumi, be to, leidžia kartu išpažinti kitas religijas. Skirtingų pakraipų atstovai nepripažįsta vieni kitų bažnyčių bei kunigų, taip pat gyvena atskirose rastamanų kvartalo dalyse, mažesnėse bendruomenėse.
Gretimame kieme laksto gal septynmetis berniukas su dredais bei trispalve kepuraite. Jo tėvas, taip pat atvykęs iš Jamaikos, liepia savo žmonai atnešti visą maišą jos pačios numegztų suvenyrų. Susideru dėl trispalvės rastamaniškos kepurės. Ir, žinoma, nesusilaikau nepakalbinęs apie tikėjimą.
– Jūs ten, Babilone (rastamanai taip niekinamai vadina Vakarų civilizaciją), sakote, kad demokratija – europietiška vertybė? O štai pažiūrėk – viskas čia surašyta... – vyras išsitraukia storą knygą, pavadintą „Imperatoriaus Hailio Selasio laikų įstatymų rinkinys“. Atsiverčia pirmą pasitaikiusį puslapį ir ima pasimėgaudamas skaityti. Akivaizdu, kad pats nelabai supranta, ką skaito...
Palydovai nuveda mane į Karibų virtuvės maisto užeigą, kur prietemoje jau sėdi keletas pagyvenusių rastamanų, o maistą tiekia žavi jamaikietė. Man pasiūlo jautienos troškinio su virtomis bulvėmis – tokio maisto Etiopijoje nevalgiau niekur kitur ir taip jis priminė namus... Dar atsigeriu gaivių cukranendrių sulčių.
Pakeliui Sachara parodo man savo rastamanišką mokyklą. Ant jos sienos nupieštas Afrikos žemėlapis, po kuriuo užrašyta: „Afrika – afrikiečiams“. Jis atspindi reikšmingą rastamanų ideologijos dalį: vergų palikuoniai neturėtų pamiršti savo afrikietiškų šaknų, o Afriką turi valdyti patys afrikiečiai.
– O kodėl jūs šiandien ne mokykloje? – klausiu vaikino.
– Ai, šią savaitę nenoriu ten eiti, nueisiu kitą...
Galiausiai Sachara man pasiūlo pasilikti jų kvartale per naktį, pažada užleisti savo lovą už nedidelę kainą ir parūpinti žavią jamaikietę. Padėkojęs paaiškinu, kad turiu vykti toliau...
Sako, į Šašemenę ketinama perkelti paties Bobo Marlio palaikus – tuomet šis miestas neabejotinai sulauks didelio turistų antplūdžio. O kol kas jis daugeliui – tik tranzito taškas pakeliui pas Etiopijos pietuose gyvenančias įdomias gentis.
Nors Adis Abebos Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje įrengtas įspūdingas sarkofagas su imperatoriaus Hailio Selasio palaikais, ne tik rastamanai, bet ir daugelis kitų įsitikinę, kad iš tiesų ten jų nėra. Mat šio buvusio šalies valdovo likimas po to, kai 1974-aisiais jį sulaikė Maskvos remiami DERG režimo komunistai, nežinomas. Sakoma, kad naujasis prokomunistinis šalies vadovas liepė jį palaidoti po savo klozetu. Kur jo kūnas dingo paskui – nežinia. Rastamanams tai dar vienas imperatoriaus nemirtingumo įrodymas.
Beje, šios bažnyčios šventoriuje fotografuoti draudžiama – mat netoliese įsikūrusi šalies premjero rezidencija. Čia savo kailiu patyriau, kad draudimų Afrikoje geriau paisyti. Vos išsitraukiau fotoaparatą, prie manęs akimirksniu pripuolęs automatu ginkluotas kareivis ėmė jį plėšti man iš rankų. Atsiprašinėdamas maldavau leisti ištrinti paskutinę nuotrauką, tačiau vietoj atsakymo išgirdau šiurkštų anglišką keiksmažodį ir pamačiau įtūžusias kareivio akis, vėrusias mane žvėries žvilgsniu. Kareivis konvulsiškai spaudinėjo mano fotoaparatą niekaip nesugebėdamas jo įjungti, o aš jį laikiau sugriebęs už dirželio ir traukiau į savo pusę, kol ekrane pasirodė žodis „error“. Tuomet kareivis, klaidingai patikėjęs, jog kadrų nebeliko, sugriebė mane už pakarpos ir šiurkščiai išstūmė pro šventoriaus vartus.
Laimė, kadrai išliko. Etiopijoje daug kas atrodo kitaip, negu yra...
Daugiau R. Pogorelio kelionių pasakojimų rasite knygoje „Užkeikto keliautojo užrašai“