Bet kažkas taigi sukuria, o paskui jau jie sklinda iš lūpų į lūpas. Surašiau man labiausiai patikusius ir pirmiausiai iš atminties klodų išplaukusius, kai kuriuos truputį savaip perfrazuodamas, kad taptų trumpesni, kažkiek gal šmaikštesni.
Ne taip seniai juk buvo laikai, kai už ne laiku ir ne vietoje papasakotą anekdotą, galėjai būti išmestas iš universiteto, ar atleistas iš darbo, o kartais pasodintas ilgiems metams kalėjimo, ar net gyvybę prarastum.
Sovietmečiu buvo dar atskira populiari kategorija, vadinama ,,Armianskojė radijo sprašivajėt... (armėnų radijo klausia...)“. Taigi, nuo jo ir pradedu šį trumpą rašinuką:
Paskambinęs klausytojas Armėnų radijo klausia, kas ten pas jus sėdi ir prigalvoja tuos anekdotus. Armėnų radijas atsako, kas prigalvoja, tas ir sėdi.
***
Stalino akys bėgioja, naršo po stalą, o pypkės neranda. Skambina Berijai ir sako, bubena iš lėto monotonišku palsu, Lavrėntijau Pavlovičiau, pypkė mano dingo, gal tu pažiūrėtum, paieškotum?
Po gero pusvalandžio, priėjęs prie lango aptinka ją gulinčią kitoje peleninėje ant palangės. Pasiima, atsisėda, prisikemša tabako, užsirūko. Prisiminęs, paskambina Berijai, sako, nebeieškok, nebevark, Lavrėntijau Pavlovičiau, atsirado mano pypkė. Berija su liūdesiu balse, apgailestauja, chm, gaila, o čia pas mane jau trys prisipažino...
***
Chruščiovas su šunimi nuvyko į medžioklę. Šuo nerimauja, kažką užuodžia, veržiasi pirmtyn pavadį įtempęs, netikėtai iš krūmų išlenda vilkas ir klausia, kam tu čia į mišką kiaulę atsivedei?
Chruščiovas atsako, tu ką, žlibas, neprimatai, kad čia šuo, o ne kiaulė?
– O aš ne tavęs klausiu, storuli – atrėžia vilkas.
***
Paštininkas Londone, prabangiame rajone, ilgai beldžia į duris, kol galop jos atsidaro: kitoje slenksčio pusėje stovi mažas berniukas, apsivilkęs prabangų chalatą, ant nosies pensnė, vienoje rankoje rūksta cigaras, kitoje laiko taurę viskio. Paštininkas, su siuntiniu po pažastimi, pasimetęs, susinepatoginęs, klausia, o iš suaugusiųjų ar yra kas namuose? Berniukas, lėtai išpūsdamas cigaro dūmą, atsako, o tau pačiam, mulki, kaip atrodo?
***
Būdamas komandiruotėje Izraelyje, lietuvis eidamas gatve pamato virš vienų durų pakabintą didelį laikrodį ir užėjęs vidun, paprašo:
– Pataisykite, prašau, laikrodis sugedo.
– Mes čia netaisome laikrodžių, mes čia atliekame apipjaustymą, – atsako jam ten sėdintis žmogelis baltu chalatu.
– Tai kodėl virš durų pasikabinote laikrodžio ciferblatą?
– O tai ką, pagal jus, mes turėtume pasikabinti?
***
Statybinė firma sudarė sutartį su Klaipėdos laivininkyste, kad nudažys laivą. Kai nudažė vieną laivo pusę, bosas nuėjo prašyti užmokesčio. Firmos vadyba pašiurpusi naglumu, sako pusę darbo teatlikote, o jau norite atlygio. Tada dažytojų šefas atšauna, o jūs atidžiai skaitykite sutartį, o joje parašyta – mūsų firma iš vienos pusės ir Klaipėdos laivininkystė iš kitos...
***
Sėdi vyrai, žvejoja, vienam kimba ir kimba, kitiem – išvis nieko. Kai kam jau nervai nebeatlaikė, sako, tai ką, blyn, vienas pats visą žuvį nori susigaudyti?
O kitas iškart puola raminti jį, sakydamas, geriau paprašykim, lai pasako, kur čia paslaptis jo sėkmės.
Laimingasis žvejys sako jiems:
– Taigi auksinę žuvelę pagavau ir ji pildo mano norus. Pirmas buvo, kad kibtų man žuvys gerai, va, ir matote rezultatą.
– O koks antras tavo pageidavimas, – klausia kitas?
– Antras, kad pinigų niekada netrūktų, – paima krepšį su dangčiu ir pademonstruoja, pradaro, tuščia ten, uždaro, vėl atidaro, pluoštai eurų pasimato.
– Na, šakės, o koks trečias buvo noras?
– Trečias, kad su žmona kartu baigtumėm, kartu palaimą pasiektumėm.
Vyrai dar labiau nustebę:
– Na, žinai, tai bent, ir norai tavo tokie žemiški, liaudiški, ir išpildo savo pažadus žuvelė auksinė, tai kodėl sėdi toks surūgęs visas, kaip mietą prarijęs?
– Tai kad va, – mėgina aiškinti priežastis to savo liūdnumo, – sėdžiu čia valtyje dabar, žvejoju, ir jau trečias orgazmas man ...
***
Šventės. Vyksta didysis turgus. Susitinka du seniai besimatę pažįstami.
– Kaip besilaikai, Joške?
– Blogiau ir būti negali, viskas brangsta, o uždarbiai tik mažėja ir mažėja, kartais išvis nelieka ar net nuostoliai, pelno jokio, – bėdavojasi tasai. – O kaip tau sekasi, Moiše ?
– Mano gyvenimas paskutiniu laiku nuostabus, pasaka ne gyvenimas.
– Anksčiau nesidžiaugdavai tiek, kas gi nutiko, kad taip jisai pagerėjo?
– O gerėti jis pradėjo, kai tik aš nusipirkau dramblį. Dirbti beveik man nieko nebereikia, jis gi visus darbus padaro, ir dirvas suaria, ir vietoj krano tarnauja namą statant, ir miške medžius pjaunant nebereikia vargti, jis bilsteli pasturgaliu, ir virsta jie ir t.t, pasaka dabar pas mane, tik džiaugtis belieka ...
Po to pokalbio Joškė neberanda ramybės, net užmigti nebegali, visos mintys apie dramblį, kaip gerai būtų tokį turėti, mažiau vargti, prakaituoti, tokio pagalbininko, tokio stipruolio ūkyje visi pavydėtų.
Prasikankinęs kurį laiką, nutaria eiti prašyti Moišės, kad jis jam parduotų dramblį.
Moišė iš pat pradžių jokiu būdu nesutiko, kaip jisai gyvensiąs be dramblio, be tokio energijos kalno. Galop po ilgų derybų sutiko, bet pasakė kainą tokią, kad vistiek jisai, Joškė, tokių pinigų neturėsiąs.
Jo, pinigai velniškai dideli, na, bet gal jam pavyksią tokią sumą surinkti šį tą pardavus, dar pasikolinus kažkiek.
Apvaikščiojus daugelį giminaičių, kaimynų, pažįstamų, reikalaujamą kiekį banknotų jam surinkti pavyko ir jisai ristele nubėgo pas Moišę, nusipirko iš jo dramblį.
Praėjo nemažai laiko, vėl turgus, jomarkas didžiausias, vėl jie susitinka, vėl tie patys klausimai, kaip tu, o kaip tu ... ?
– Dieve, Dieve, jau taip nieko gero tame mano gyvenime nebuvo, bet dabar, kai nupirkau iš tavęs tą dramblį, tai išvis košmaras pasidarė, siaubas kažkoks, nebe gyvenimas, – bėdavojasi Joškė, ir tęsia toliau, – tas dramblys, kad jį kur perkūnas, kur bepasisuks, visur užkliūna, net duris kitas tvartan reikėjo įstatyti, netilpo jisai, lubas aukščiau pakelti, paskui vistiek eidamas užkliuvo, tvartą nugriovė, net namo kertę išvertė, nesugebėjo praslinkti nepalietęs... O ryja kiek, neįmanoma jo prišerti, vis jam mažai ir mažai... Na, vienos bėdos per tą dramblį, dabar jau išvis apie nieką nebegalvoju, nebegyvenu, o tik pats vaistus ryju, jo pridarytas bėdas taisau, lopau, net nebežinau, kaip iš tolimesnių jo pridarytų nuostolių, bėdų išsikapstyti, vienas galvos skausmas, nebe gyvenimas man...
Moišė klausėsi, klausėsi ir tarė:
– Žinai, Joške, jei tu taip ir toliau visiems pasakosi, tai to dramblio nebeatsikratysi niekada...
***
Geriausias miestelio siuvėjas turtingam klientui ilgai siuvo kelnes, kelis kartus kvietėsi matavimas, kol galų gale pakvietė jų atsiimti. Atsiimdamas dirbinį, klientas piktai pasakė:
– Dievas per šešias dienas sukūrė pasaulį, o jūs, gerbiamasis, visą mėnesį man siuvote kelnes.
Į tai siuvėjas, patenkintas, gėrėdamasis savo darbu, atsakė:
– Jūs žvilgtelkit į tą pasaulį, o dabar pažiūrėkit į šitas kelnes...
***
Armėnišku pradėjau, armėnišku ir baigsiu: armėnų radijo klausia, ar galima ant asilo iš Taškento nujoti iki Maskvos? Armėnų radijas atsako, ne, negalima, nes pakeliui, Voroneže asilas bus suvalgytas.
***
Laimingų Naujųjų metų visiems, linksmų švenčių, juk juoktis, sako, sveika.