Kaip ir kiekvienoje nostalgijoje, galima viską prisiminti ir džiugiai, ir su liūdesiu. Surinkau jums daiktus, kurie SSRS keldavo daugiausia emocijų. Tiek teigiamų, tiek, dažniausiai, ir neigiamų.
Praeitame straipsnyje pasakojau apie tarybinę virtuvę. Apie „delikatesus“ ir vogtą kotletų mėsą. Apie sovietinės moters buitį; virtuvės pagalbininkus ir deficitą. Bet jei užmiršime pilvo vargus bei džiaugsmus ir nusileisime į kasdienę tarybinio žmogaus buitį ir pramogas, tai jose irgi atrasime pačių įvairiausių prisiminimų. Tarkim, turėti japonišką JVC ar „Sony“ deką buvo neišpildoma daugelio jaunų žmonių svajonė. Tokią galėdavo turėti tik turintys pažįstamą jūreivį ar dažnai keliaujantys į užsienį. O jūs patys žinot, kas tais laikais be problemų keliavo į užsienį. Juk tadai net radijo imtuvai buvo retas svečias mūsų buities prekių parduotuvėse. „VEF 201“ buvo mėgiama mano senelio radiola, o mes teturėjom milžinišką „Estonia“ ir labai aš pavydėjau seneliui, kad jis galėjo klausytis muzikos pliaže.