Vincas Kudirka verčiamas savo tėvo įstojo į Seinų kunigų seminariją, tačiau po 2 metų buvo pašalintas dėl „pašaukimo stokos“. Po išmetimo jis neteko tėvo paramos. Ši istorija mums gali įrodyti, kad tėvai nežino, kas geriausia jų vaikams. Suprantamas tėvų noras, kad vaikai ateityje turėtų, kur gyventi, kaip save ir savo šeimą išlaikyti ir pan., tačiau dažniausiai tėvų vertimas trukdo atrasti save.
Taip pat būna atvejų, kai tėvai savo vaikų gyvenime nori išpildyti savo neišsipildžiusias svajones. Mergaitę nuveda į baleto pamokas, nes mama norėjo būti šokėja arba berniuką 10 klasės pabaigoje verčia rinktis visus gamtos mokslus – nori iš jo padaryti mokslininką, nes tėvas labai norėjo išradinėti vaistus ir gelbėti žmones.
Pasitaiko ir taip, kad jei visa giminė – gydytojai, vaikas negali nukrypti nuo giminės tradicijos, todėl ir jis privalo rinktis būti gydytoju. Dažnai taip nutinka su prestižinėmis profesijomis, tokiomis kaip gydytojas, teisėjas, advokatas ir pan.
Tėvų skatinimas gyvenime daryti tai, ko nenori vaikai, pasireiškia ir tada, kai pavyzdžiui, koks nors dalykas mokykloje labai sekasi. Aš esu tiksliukė. Tikslieji mokslai visada traukė mane iš dugno. Matematika, fizika, taip pat ir chemija. Dauguma patarė rinktis kelią susijusį su šiais mokslais. Tiesa ta, kad aš šių pamokų nemėgau. Aš nenorėjau rinkti matematikos kelio, nes žinojau, kad nebūsiu laiminga. Pasirinkau komunikaciją, lankau teatro užsiėmimus, atlieku praktiką marketingo srityje, esu DELFI Plius publikacijų autorė. Darau tai, ką norėjau daryti. Esu laiminga. Niekas manęs nestabdė ir nenukreipė, kur kitiems geriau, nes mano stiprus charakteris neleido to padaryti.
Keisčiausios tėvų reakcijos, kurios parodo nusivylimą, kai vaikai sako rinksiantys menininko kelią. Teatras, dailė, muzika, šokis – kodėl šios profesijos yra taip nuvertinamos? Visiems šauna mintis į galvą, kad dėl mažos algos. Aš iš dalies paneigsiu šį faktą. Alga priklauso nuo to, kur žmogus dirba (teatras ar televizija), taip pat kaip žmogus sugeba prasimušti. Nes menininkams (ypač dirbantiems scenoje ir pan.) reikalinga charizma, kūrybiškumas ir laiko lankstumas. Jei žmogus nebus charizmatiškas, jis niekam nebus įdomus ir neprasiskins sau kelio. Charizma apskritai visur reikalinga.
Tėvams dar baisiau, kai jų vaikas baigęs mokslus renkasi niekur nestoti ar kelerius metus padirbėti, ieškoti savęs. Na taip, jei jaunas žmogus dar neatrado savęs, nežino, ko jis nori, geriau metus išbandyti save įvairiose veiklose, nei kankinti save studijuojant tai, kas pasirodė nelabai įdomu. Nereiks ir mokėti už nepatinkantį mokslą ar užimti valstybės finansuojamą vietą, kai yra žmonių, kuriems tai labiau reikalinga. Tokia baisi tėvų reakcija nesuprantama, tačiau negi jiems nėra svarbu, ar jų vaikas laimingas, ar ne? Ir dažnai ta reakcija atsiranda dėl tokių minčių: „o ką pagalvos kiti, jog mano vaikas niekur neįstojo? Mūsų pusė giminės – gydytojai, o jis dykaduonis“.
Tai kodėl kai kurie vaikai nesipriešina, nepasako, ko jie patys nori, o daro tai, kas sakoma tėvų? Juk jie galėtų imti ir pasakyti, kad yra suaugę ir patys sprendžia, ko jie nori. Tačiau jie nesipriešina, sutinka su viskuo, ką teigia tėvai. Kokios to priežastys?
Tai kodėl kai kurie vaikai nesipriešina, nepasako, ko jie patys nori, o daro tai, kas sakoma tėvų? Juk jie galėtų imti ir pasakyti, kad yra suaugę ir patys sprendžia, ko jie nori. Tačiau jie nesipriešina, sutinka su viskuo, ką teigia tėvai. Kokios to priežastys?
Tėvai manipuliuoja, sudaro sąlygas, kad vaikai jų klausytų. Na, pavyzdžiui, jei vaikui tam, kad studijuotų nereikia išvykti iš savo gimtojo miesto, tėvai gali grasinti, kad jei jis nestudijuos, kur nori tėvai, lieps išsikraustyti ir galvoti iš kur gauti pinigų. Būna ir taip, kad sumanipuliavus tėvams, vaikas renkasi tėvų variantą, nes bijo, kad juo nusivils ar jo nepripažins arba vaikas bando išlaikyti balansą šeimoje, kad šeimos nariai nesipyktų. Paaugliai pasiduoda šioms manipuliacijoms, nes nėra ryžtingi ir atkaklūs.
Jaunas žmogus neturi savo nuomonės, nežino ko nori. Paaugliams galvos skausmas yra, kai 10 klasės pabaigoje turi rinktis, kokias pamokas jis nori matyti savo tvarkaraštyje 11–12 klasėse. Tai reiškia, kad jis jau tada turi apsispręsti, ką nori gyvenime veikti, kuo nori būti, jie galvoja: o jei suprasiu per vėlai, kad noriu būti istoriku, nors pasirinkau geografiją, kaip vėliau reiks pasivyti kursą ir pan. Aš žinojau, ko noriu, todėl problemų neturėjau, tačiau mano bendraklasiai buvo pasimetę, nežinojo, ką rinktis. Ir tokių paauglių yra begalė. Negi 15–16 metų vaikas gaus nušvitimą, kad nori būti archeologu?
Pasirinkimą, ką nori gyvenime veikti, truputį palengvina atsiradusi galimybė dar būnant mokiniu išbandyti įvairias darbo sritis, nes vis daugiau mokyklų pradeda bendradarbiauti su įmonėmis. Paauglys kelias darbo dienas turi galimybę susipažinti su norima darbo aplinka, įrankiais, darbuotojais ir jų darbo specifika. Tačiau ne visi pasinaudoja šia proga.
Vis dėlto galiu pasakyti, jog geriau jau tegul pats jaunimas sprendžia, ko nori ir bando įgyvendinti savo svajones. Kaip pasiklos, taip ir išsimiegos – sako mūsų liaudies patarlė. Todėl ne diktuokite, kuo jūsų vaikas turi būti. Nemanipuliuokite jais, nes po 20 metų pamatysite, koks jis nelaimingas grįžęs iš darbo, kurio nemėgsta (galimai dar gyvens pas jus, nes valdot jo visą gyvenimą). Geriau jau vaikai būna laimingi, nei turtingi ar žymūs dėl savo mokslinių pasiekimų.