„Nustok būti mielu vyruku!“ – kviečia pavadinimas iš daktaro Roberto Gloverio knygos viršelio ir tuoj pat nugramzdina į savos esybės šulinį: o kas, jei aš taip pat esu toks mielas vyrukas?
Praėjusią savaitę knygynų lentynas papildžiusi santuokos ir šeimos psichoterapeuto R. Gloverio knyga lietuvių kalba, anot jos leidėjo, leidyklos „Saviugdos knygynas“ direktoriaus Egidijaus Šiaulio, gali būti sutikta gana prieštaringai, o ir pats pavadinimas kelia įvairių jausmų.
„Labai pažįstama reakcija. Daug kam frazė apie „mielą vyruką“ atrodo kontroversiška“, – pritarė projekto vyrams „Gentys“ bendra-įkūrėjas A. Grižas.
Pasak jo, R. Gloverio darbinė sąvoka „mielo vyruko sindromas“ apibūdina visuotinę tendenciją, kur karta iš kartos daugėja vyrų, išmokusių tam tikrą elgesio modelį. Tokie stengiasi būti labai mieli, o tas mielumas nėra autentiškas ir už jį reikia sumokėti didžiulę kainą.
„Augame nuolatinėje vyriškumo kritikoje, o tokiame kontekste mažai pavyzdžio ir daug visuomenės kritikos matydami berniukai užauga su giliai nusėdusia gėda dėl savo vyriškumo. Daugiausiai čia kalba eina apie savo agresiją, seksualumą, pastovėjimą už savo poreikius. Vėliau tokiems vyrams sunku megzti santykius ir pastovėti už savo ribas. Jie dažnai būna depresyvūs ir priklausomi nuo kitų, daug jų nusižudo, puola į krizes arba tiesiog gyvena kančioje. Tai visuotinis reiškinys, todėl svarbu apie tai kalbėti“, – teigė A. Grižas.
Viskas gerai kartais būti nepatogiu moteriai
Knygos pristatymo diskusijoje dalyvavusi Daiva Dabulevičiūtė teigė, kad kol neskaitė knygos, ji tokius „mielus vyrukus“ vidumi jautė, tačiau buvo sunku įvardinti, kaip juos apibūdinti: „Jei trumpai, „mieli vyrukai“ bijo atsakomybės, priimti sprendimus, jie daug savęs atiduoda moterims, kas jiems patiems negerai – jie negauna grąžos atgal ir pyksta.“
Kaip išoriškai atpažinti „mielą vyruką“?
„Jis paprastai vengia konfliktų, konfrontacijų, stengiasi nusileisti, atsiprašinėja, kur visai ne jo kaltė, daug kaltės pats išgyvena, labai kitais rūpinasi. Iš pirmo žvilgsnio tai yra labai malonus ir patogus žmogus, bet ilgiau bendraujant, jaučiamas manipuliacijos atspalvis – esu geras, bet tikiuosi grąžos. Tai tarsi paslėptas kontraktas – duosiu gerų dalykų, nepasakau, kad tikiuosi kažko mainais, bet tikiuosi, kad susiprasi“, – „mielo vyruko“ paveikslą piešė A. Grižas.
Psichologas sakė, kad „Genčių“ projektas didele dalimi atsirado įkvėptas šios knygos ir vienas dalykas čia ryškus – dažnai „mieli vyrukai“ būna susipykę su savo vyriška linija.
„Tai prasideda nuo vaikystės, kai berniukas su tėvu turėjo mažai ryšio arba matė labai neigiamą tėvo pavyzdį – gėrė, mušė, nebuvo namie, išdavinėjo mamą. Tai pasėjo jo viduje programą, kad kai užaugsiu, tai jau tikrai nebūsiu toks, kaip tėtis. Tai išsitransliuoja kaip „aš būsiu kitoks, nei tie tradiciški vyrai, būsiu geresnis, teisingas, mielas“. Dažnai tai būna vyrai, kurie nelabai turi vyrų draugų, jie dažniausiai laiką leidžia su moterimis, nes su vyrais neranda kažko bendro, atsitraukia“, – tęsė A. Grižas.
Jis pateikė ir gaires, kaip tą „mielą vyruką“ atpažinti savyje.
„Jei vaikštai su daug kaltės, savikritikos, sunku pastovėti už save, jei gėdijiesi savo pykčio, seksualumo, jei sunkiai sekasi santykiai su moterimis, ypač sunku pasirūpinti savo emociniais ir seksualiniais poreikiais. Tai pagrindiniai kriterijai – esu kažką labai svarbaus ir natūralaus savyje nuneigęs. Jei nelabai pažįstu savyje vyro, vyriškumo, tai signalai, kad verta tai panagrinėti.
Šiais laikais gyvename visuomenėje, kur dominuoja žinutė, jog nustokime skirstyti į vyrus ir moteris, nagi visi būkime tiesiog žmonės. Suprantu, iš kur tai ateina – noras būti laisvesniais, lygiais. Bet dabar pasivydamas mokslas sako, kad tarp vyrų ir moterų yra reikšmingi psichologiniai skirtumai, jie įgimti ir svarbu apie tai kalbėti. Ši knyga ir sako, kad vyrui tikrai viskas gerai kartais būti nepatogiu moteriai“, – šyptelėjo A. Grižas.
Diskusijoje buvo iškelta ir tai, kaip karo ir agresoriaus akivaizdoje elgtųsi „mielas vyrukas“?
„Sunku prognozuoti, bet tie vyrai, kuriems būdingas tas „mielumas“, pamina jiems svarbius principus vien tam, kad išvengtų konflikto. Jei visuomenėje daug tokių vyrų, tai kyla pavojus pačiai visuomenei. Mums reikia stuburą turinčių vyrų, kurie gali atstovėti savo vertybes ir apginti nuo agresorių. Mums reikia, kad vyrai būtų laimingi, žmogiški, bet ir stiprūs. Jei neturime atskaitingų, atsakingų, autentiškų vyrų, tai psichopatiški žmonės gali lengvai paimti viršų. Jie prasimuša įvairiose organizacijos, politikoje. Svarbu, kad būtų, kas atstovi“, – pavojų įžvelgė psichologas.
Mokykloje moko neklysti, bet gyvenime mokomės iš klaidų
„Mielo vyruko sindromo“ grupių vedėjas, karininkas Konradas Lekešius neabejojo, kad jau pati švietimo sistema inicijuoja tokį elgesį, kai atsiranda baimė suklysti, gauti neigiamą pažymį, už ką supyks ir bars tėvai.
„Ko išmokau mokykloje, tai nusirašinėti. Ten nesvarbu, ko išmoksti, svarbu, kokį pažymį gauni. Svarbiausia – nesuklysti, kad gautum geresnį pažymį. Bet gyvenime viskas kitaip. Vienintelis dalykas, iš kurio mokomės, yra klaidos. Tuomet žinome, kodėl kažko nepasiekėme. Kitą kartą nekartosiu, o jei pakartosiu, dar kartą žinosiu. Kai tų klaidų padarome daug, turime patirtį, žinias,“ – dalinosi mintimis jis.
Anot karininko, dažniausia vyrų klaida vaduojantis iš „mielo vyruko sindromo“ yra nutrūkęs nuoseklumas: „Bet kokią praktiką nuosekliai darysi – pasieksi gerų rezultatų. Kas daro – pasiekia. Galbūt nedarysi visko, gal nedarysi tiksliai, bet vien darymas duoda atspirtį, tikėjimą, prasmę, ėjimą. Pradedi kitaip žiūrėti į situacijas, gyvenimą. Tas augimas išeina ne vien per pratimus, bet ir požiūrio pasikeitimą. Darant užduotis nuosekliai, atrasi ir rezultatą. Kitas dalykas – perspaudimas. Svarbu stebėti save.“
Kodėl verta paskaityti ir moterims
Knygos leidėjas E. Šiaulys pabrėžė, kad „Nustok būti mielu vyruku!“ nėra lengvas skaitinys ar romanas – jo puslapiuose skaitytojai ras 49 užduotis, tad jas atliekant gali prireikti ir metų. „Ji tinka ne tik vyrams, bet ir moterims, nes tuomet atsirastų geresnis santykis su vyru, ji žinotų, kiek yra „to mielo vyruko“, kiek sutinka su tomis „mielo vyruko“ savybėmis. Gal abu skaitydami galėtų padiskutuoti, kas tinka, tobulėti ir augti kartu“, – sakė jis.
A. Grižas taip pat atkreipė dėmesį, kad ne tik vyrai, bet ir moterys gali būti „per mielos“ ir tai irgi yra problema, nes jos nuneigia save, savo unikalius poreikius, susipykusios su savo moteriška linija ir gyvena ne autentišką gyvenimą.
„Kiekviena lytis turi unikalių patirčių. Kalbant apie vyrus, jie mokosi būti brandžiais ir atsakingais už savo gyvenimą. Kas yra brandus vyras atsakymą jie ras kitų vyrų bendrijoje“, – pastebėjo jis.
„Mielo vyruko sindromo“ grupių vedėjas K. Lekešius pasakojo, kad „mieli vyrukai“ bando apsimesti kažkuo, nebūna savimi, yra geri, nuolaidžiauja, „pameta“ draugus dėl savo moters, galbūt net darbą keičia, kad būtų arčiau jos, o tuomet su nuostaba žiūri, kaip juos palieka – niekas nenori apsimetėlio, tad bandymas įtikti visiems dažniausiai baigiasi visų praradimu.
Aukso vidurys – tarp „verk“ ir „būk vyras“
Diskusijoje nuaidėjo ir senas geras klausimas, tai ar verkti yra vyriška. Aiškus atsakymas atskriejo iš karininko lūpų: „Jei vyras kažką daro, tai yra vyriška. Nesvarbu, ką darai, vaiką vystai, indus plauni ar panašiai, jei tai TU darai, tai yra vyriška. Kodėl? Jei savimi pasitiki, žinai, kas esi, tai neskirstai, vyriška ar moteriška, gražu ar negražu. Darai, kas reikalinga. Kodėl bijome verkti? Bijome, kaip atrodysime prieš kitus. Jei savimi pasitiki ir priimi save 100 proc., tai tau nesvarbu, ką apie tave pagalvos. Ar tai natūralu, kad verkia? Taip, tai kodėl to neturėtume daryti?“
A. Grižas pratęsdamas pastebėjo, kad jei vyras bus tik tas, kuris verkia, nebus patrauklus nei moteriai, nei vaikams – jie nesijaus saugūs.
„Turi būti balansas – turėti lyderystę, atsparumą, tvirtumą, nepasidavimą, bet ir autentiškai jausti, parodyti jausmus. Tą atrasti labai sunku. Neužtenka visuomenei paviršutiniškų žinučių „verk“ ar „būk vyras“. Ir viena, ir kita – paviršutiniška žinutė. Reikia daug valandų praleisti su vyrais, matyti daug pavyzdžių ir iš jų mokytis. Jei to neturėjome vaikystėje, galime tai dabar turėti. Mes investuojame į asmeninį augimą praleisdami daugiau laiko su vyrais ir mokydamiesi vieni iš kitų, augindami sveiką pozityvų vyriškumą“, – kalbėjo jis.
Psichologas patarė į savo mokymosi procesą žiūrėti atlaidžiai: „Jei pirma neigiau, vengiau ir slėpiau, tai dabar mokausi parodyti – nenuostabu, kad pirmieji kartai bus nezgrabni, netaktiški, nekorektiškai. Reikia turėti atlaidumo, gal prašausiu pirmą kartą pro šalį, bet leidžiu sau daryti klaidas, kad išmokčiau, kaip funkcionuoti, integruoti agresiją ir seksualumą į savo kasdienybę. Linkiu paskaityti knygą, nes čia galima atrasti bendrystę su kitais vyrais. Tai būtų pirmas fainas žingsnis“.
