Trečdalis gyvenimo: nuo 1991-ųjų lapkričio iki dabar

Likimas lėmė, kad esu tarp tų, kurie balsavo už valstybės, leidžiančios žmonėms gimti laisvėje, atkūrimą. Ši knyga labiau panaši į memuarus sensu stricto, negu ankstesnės, kuriose rašoma apie Sąjūdį ir Aukščiausiąją Tarybą. Joje daugiau dėmesio skiriu asmeninei istorijai, kuri nuo 1991-ųjų lapkričio vidurio man beveik užgožė kitus įvykius. Žinoma, rašau ir apie dešimtmečius, praslinkusius iki šių dienų, nes knyga ne tik apie mane, bet ir apie Lietuvą.

Skiriu Kovo Vienuoliktajai

Dabar sklaidydamas senus savo užrašus stebiuosi, kad skausmas, nepaisant visų peripetijų, neužliejo man smegenų, rašydamas likau gana objektyvus. Gal net pernelyg nešališkas. Lyg rašyčiau ne apie save, o apie visai kitą žmogų, su kuriuo dedasi tokie keisti dalykai. Užrašų tiek daug, kad kai kurių teko atsisakyti, kai ką sutrumpinti. Dienoraštyje minimus žmones kartais pristatau tik inicialais. Daug cituoju iš oficialaus tų įvykių perpasakojimo Aukščiausiosios Tarybos stenogramose, nes antraip būtų sunku patikėti, kad apskritai galėjo dėtis tokie dalykai, kad tokie žodžiai iš tikrųjų buvo pasakyti.

Ar istorija gali būti grindžiama paskalomis? O jų daug paskleista 1991-ųjų rudenį... Jau minėjau, kad ši knyga ne tik apie mane, bet ir apie Lietuvą. Savo rašiniuose bandau papasakoti, koks sudėtingas ir sunkus buvo kelias į nepriklausomybę. Keisčiausia, kad tie, kuriuos teko tempti jėga, dabar skelbiasi pagrindiniais kovotojais už laisvę.

Man svarbus šis pasakojimas apie mažytę Lietuvos istorijos atkarpą ir apie trečdalį mano gyvenimo, todėl dėkoju likimui, kad spėjau tuos metus aprašyti.

1. APKALTINIMAS

Antradienis

Tai turėjo būti įprasta darbo diena Aukščiausiojoje Taryboje. Bet ji tokia nebuvo. Pradėsiu nuo savo užrašų.

„1991-11-12. Radau savo dėžutėje popieriukus apie „Juozą“. O „Respublikoj“ išspausdintas straipsnis „Ultimatumas KGB agentui.“

„Nepriklausomas Lietuvos laikraštis“, kokiu jis skelbėsi, per visą puslapį išspausdino tekstą apie paslaptingą AT deputatą. Reikalavo, kad jis prisipažintų esąs KGB agentas. Nors deputato pavardė neįvardyta, iš straipsnio detalių supratau, kad būsiu puolamas būtent aš. Prisimenu, tada pagalvojau: „Prasideda!“

Klausimas dėl „Juozo“, minimo laikraštyje, prieš porą savaičių jau buvo iškilęs Nepriklausomybės partijos suvažiavime, kai Aukščiausiosios Tarybos deputatė Birutė Nedzinskienė iš tribūnos apkaltino mane ryšiais su KGB. Ji rėmėsi jai pakišta audiokasete, kurioje neįvardytas kagėbistas aiškina neįvardytam pašnekovui, kad Čepaitis yra agentas. Užvirė diskusijos, kurios baigėsi tik tada, kai partijos garbės narys, Lietuvos Laisvės Lygos lyderis Antanas Terleckas iš tos pačios tribūnos papasakojo, kad dar 1990-ųjų vasarą jam siūlyta platinti kagėbistų „iniciatyvinės grupės „Už Nepriklausomą Lietuvą“ proklamaciją apie AT deputatus, slaptus KGB agentus, tarp jų ir Čepaitį, „kenkiančius tautos vienybei, žmonių susitelkimui“. Jis atsisakęs teikti „platinimo“ paslaugas.

Nuo pat Sąjūdžio pradžios apie daugelį Iniciatyvinės grupės, vėliau Seimo tarybos narių buvo skleidžiami gandai, esą jie yra agentai, o ir pats Sąjūdis įkurtas sovietų saugumo. Po Kovo Vienuoliktosios pakampiais šnibždėta, kad net Nepriklausomybė paskelbta KGB užsakymu. Toji bomba su laikrodžio mechanizmu tiksėjo visą laiką. Buvo neaišku tiktai kada ji sprogs ir kas bus auka. Per tuos metus ne kartą perkratinėjau savo gyvenimą sovietmečiu, svarsčiau, kuo būtų galima apkaltinti, pavyzdžiui, mane, ir vis padarydavau išvadą, kad ką nors man prikišti būtų gana sunku.

Vis dėlto jutau, kad kai kurie deputatai neturi jokių abejonių, kas yra tas paslaptingasis „Juozas“, nors nepasirašytame (taigi oficialią redakcijos nuomonę atspindinčiame) straipsnyje jokia pavardė neminima. KGB bomba sprogo po kojomis man.

Tačiau grįžkime į 1991-ųjų lapkričio 12-ąją. Dar svarstant darbotvarkę, Bronius Genzelis Kairiųjų frakcijos vardu pareiškė: „Reikalaujame šį klausimą svarstyti neatidėliojant iki pietų pertraukos, nes tarpusavio nepasitikėjimo atmosfera Aukščiausioje Taryboje auga. Negalime atmesti tos galimybės, kad dokumentų dingimas iš KGB pastato yra organizuota kampanija, kuria stengiasi prisidengti buvę KGB agentai aukščiausiuose valstybinės valdžios ešelonuose. Apie tai liudija ir gausėjančios publikacijos spaudoje, taip pat šios dienos publikacija „Respublikos“ laikraštyje. Ir aš frakcijos vardu prašau, kad dėl šito klausimo nebūtų delsiama, o motyvų būtų daugiau išdėstyta.“¹

Dabar vėl perskaičiau tą „ultimatyvų“ straipsnį. Jis man pasirodė lyg rūbelis su gausybe siuvėjo paliktų dygsnių. Pavyzdžiui, jame cituojamas mano raštas, liaupsinantis vieną rašytoją, kurio knygas verčiau. Pasirašyta – „Juozas“... Nors gerai atsimenu, kad liaupsę kolegai pasirašiau savo pavarde. Jis rinko pagiriamuosius raštus iš visų pažįstamų, kad būtų išleistas į užsienį. O paskelbtos laiškų, susijusių su mano kelione į Londoną 1982-aisiais, ištraukos leido suprasti, kad būsiu kaltinamas būtent dėl šios išvykos.

Tada tas „Ultimatumas“ man atrodė kvailokas, bet visai nejuokingas...

Neapykanta

Prisimenu šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus. Pasklaidžiau ten pasakytų kalbų tekstus. Įvardijami Lietuvos kančių kaltininkai – Sovietų Sąjunga ir jos Komunistų partija. Daug vietos spaudoje užėmė trėmimų į Sibirą aprašymai, ginkluotas pasipriešinimas okupantams. Populiari to meto tema – surengti kompartijai „Niurnbergo tribunolą“, kad ji atsakytų už padarytus nusikaltimus. Neapykanta režimui buvo tokia visuotinė, kad, negalint jos išsklaidyti, bandyta bent nukreipti ją nuo tikrųjų kaltininkų.

Spaudos tonas staiga pasikeitė. Įsivyravo rašiniai apie KGB piktadarybes. Komunistus pakeitė kagėbistai. Dar daugiau – kai kas teigė, neva kalti patys žmonės, atseit lietuviai yra skundikų tauta. Pasipylė pasakojimai, kaip kaimynai skundė kaimynus, žmonos – vyrus, vaikai – tėvus. Atrodė, Lietuvoje nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų ko nors įskundęs. Buvo verkšlenama, kad lietuvių komunistai patys žiauriai kentėjo nuo KGB, sovietų slaptoji tarnyba esą buvusi visagalė. Nuolat pabrėžtinai kartojama, koks pavojus grėsė lietuvių komunistams, bet jie vis tiek elgėsi drąsiai, neklausė kvailų Maskvos direktyvų. Labai populiarus tapo pasakojimas apie išmintingąjį Sniečkų, kuris privalomus kukurūzus liepęs sėti vien pakelėse, kad juos matytų revizoriai, į Lietuvą atvykstantys iš centro. Lietuvių komunistai įrodinėjo, kad visada buvo su tauta, kaip įmanydami priešinosi nekenčiamam sovietų režimui. Matyt, todėl po 1992 m. rinkimų į Lietuvos parlamentą Vakaruose paplito toks anekdotas: žmonės, kuriuos traiškė tankai, paskui į valdžią vis tiek išrinko tankistus. Vakariečiai negalėjo suprasti, kodėl Lietuvoje tikima, esą vietiniai komunistai čia niekuo dėti. Žinoma, šia versija tikėjo ne visi. Nepriklausomybės partija, kurios pirmininku buvau išrinktas, į savo statutą net įtraukė straipsnį, draudžiantį priimti į ją buvusius komunistų partijos narius. Todėl kai kurie Aukščiausiosios Tarybos deputatai, pareiškę norą įstoti, nariais netapo.

Priešistorė

Nepriklausomybės partijos suvažiavime Terlecko minėtą proklamaciją „Už Nepriklausomą Lietuvą“, 1990-aisiais platintą kagėbistų, man dar tada parodė Mečys Laurinkus, vadovavęs Saugumo departamentui.

„1990-07-26. Mečys parodė man vieną įdomų popieriuką. Paskui Sakalas zondavo, ar aš bandysiu paneigt, jei bus atspausdinta. Pasakiau, kad nė neketinu.
Vakare per TV perskaičiau Kovo 11 partijos kreipimąsi ir pasakiau, kad jau bandoma mus diskredituoti.

1990-07-27. Mečys sakė išsiaiškinęs, kad anie neturi jokio mano pasižadėjimo, pridūrė, kad mano byla metus gulėjusi Eismunto² seife, ketinta mane papirkti už valiutą, bet paaiškėjus, kad esu „idėjinis“, to atsisakyta.“

„Popieriukas“ ir buvo ta proklamacija, kurioje „kagėbistai-nepriklausomybininkai“ minėjo mane tarp parlamento narių–saugumo agentų, kurie „agresyviai, netoliaregiškai elgiasi“. Tada maniau, kad melą lengvai atremsiu, nors dar nebuvo aišku, prie ko KGB bandys prisikabinti. Tas paaiškėjo po metų, 1991-ųjų rudenį. Kad prieš kelionę į Londoną buvau susitikęs su kagėbistu, niekada neslėpiau. Ir kas gi čia tokio? Pagal sovietų nustatytą tvarką tai buvo neišvengiama, jei mokslininkas ar kultūros darbuotojas norėjo nors trumpam išvykti į Vakarus.

Dar kartą persvarsčiau tas dienas. Išvis kaip aš patekau tarp tų, kuriems leidžiama vykti į Didžiąją Britaniją? Matyt, buvau įrašytas į patikimų asmenų sąrašus. Dar prieš studijas Maskvoje dirbau Komjaunimo tiesos dienraštyje, po to LSSR Rašytojų sąjunga pasiuntė mane į Maskvos Literatūros institutą studijuoti vertimo, į rusų kalbą verčiau Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Vytauto Bubnio, Antano Venclovos, kitų žymių, sovietams palankių veikėjų kūrybą. Mane priėmė net į SSRS Rašytojų sąjungą.

Komjaunimo tiesoje, kur prieš Maskvą dirbau vertėju, žurnalistų buvo visokių, todėl nenustebau, kai 1965-aisiais vežti manęs į tardymą atvyko KGB kapitonas, kurį pažinojau iš redakcijos pobūvių kaip vienos korespondentės vyrą. Jis pradėjo priekaištauti, atseit užkroviau jiems papildomo darbo, nes nežinoję, kur manęs ieškoti. Mat paprastai jie tardo tik tuos, kurie oficialiai gyvena jų teritorijoje. O aš tais metais, kurie juos domino, maldavausi tai Maskvoje, tai Vilniuje, tai Kryme, tai dar kur nors, bet prisiregistravęs buvau mamos bute Kaune. KGB mane kaltino, kad Maskvoje vykdžiau nesankcionuotą veiklą, apie kurią prasitarė tardomas bičiulis. Lengviau atsikvėpiau, nes prasižengimai nebuvo pernelyg sunkūs, nors tas bičiulis latvis žinojo kur kas daugiau – pavyzdžiui, kad man pavyko į užsieniečiams uždarą Kauną slapta atvežti prancūzų studentą. Vėliau jis tą kelionę aprašė estų žurnale.³ Kagėbistai bandė iškvosti kokių nors žinių apie mano pažįstamus, todėl turėjau išsisukinėti. Turbūt pajutę, kad esu nenuoširdus, kaip jie sakydavo, paliko mane ramybėje.

Žinojau, kad bendraujant su saugumiečiais, reikia vaidinti žmogų, neturintį ko slėpti nuo valdžios ir pasirengusį jai padėti. Vienas mano draugas po apklausos pasigyrė: „Aš nepadaviau tam kagėbistui rankos!“ Tada jam pasakiau: „Gerai būti principingam, kai tavo tėvas didelis viršininkas, ir žinai, kad už principingumą tau nieko nebus.“ Todėl, kai 1981-aisiais pas mane į namus prisistatė KGB karininkas ir pasakė, kad nori pasikalbėti, paprašiau žmoną išvirti mums kavos.

Žinojau, apie ką suksis kalba. Mano bičiulis, maskvietis Olegas Prokofjevas, kuriam leido vesti anglę ir apsigyventi Didžiojoje Britanijoje, pakvietė mane į Londoną. Saugumietis iškart pabrėžė esąs ne iš to skyriaus, kuris seka inteligentus, ir jokiu būdu neprašysiąs, kad šnipinėčiau savo pažįstamus. Pasakęs, kad dirba užsienio skyriuje, liepė parašyti apie tetą, kuri gyvena Vakarų Vokietijoje, bet buvo atvažiavusi į svečius pas mano mamą. Ar ji lojali tarybinei santvarkai? Žinoma, atpyliau mašinėle, kad teta neapsakomai lojali, nors iš tikrųjų buvo kitaip. Ji net vežė į Lietuvą kažkokius slaptus laiškus. Tetos labui, kad ją vėl įleistų į gimtinę, „knygnešystės“ faktą nutylėjau. Raštą pasirašiau savo pavarde. Saugumietis, šiek tiek teatrališkai nuliūdęs, užsiminė, kad šis raštelis, jeigu patektų į „nepageidautinas rankas“, draugų akyse mane sukompromituotų kaip KGB informatorių. Geriau būtų pasirašyti kaip nors kitaip... Tada brūkštelėjau savo antrąjį vardą.

Kagėbistas neslėpė, kad iš tikrųjų juos domina mano kelionė į Angliją. Nustebau, nes netikėjau, kad tai realu, juk pas dėdę į Ameriką manęs neišleido. Nejaugi dabar išleis pas draugą?! Bet KGB kartotekose turbūt buvo pažymėta, kad tarp mano gerų pažįstamų yra žmonių, neseniai emigravusių į Vakarus. Kai pagaliau pasakė, ko iš manęs nori, atsidusau su palengvėjimu – neteks per daug išsisukinėti. Saugumietis pasiūlė, kad Anglijoje susitikčiau su Aleksandru Štromu, išvažiavusiu iš SSRS. Žinojau, kad Štromas jau kraustosi į JAV, vadinasi, kai atvažiuosiu į Londoną, jo ten nebebus. Taigi lengvabūdiškai pažadėjau su juo susitikti. KGB akimis, turbūt jau buvo galima mane išleisti – esu vedęs gerokai jaunesnę žmoną, turiu dvi mažas dukreles, uždirbu palyginti daug, vadinasi, nepabėgsiu.

Pamenu, Auksė tada paklausė: „Virgilijau, ar tu neįkliūsi?“ Ramia sąžine atsakiau žmonai: Ne. Juk nepasirašiau jokio pasižadėjimo, juo labiau nesirengiau ko nors šnipinėti. Man atrodė, šiokius tokius kompromisus darau vien tam, kad ištrūkčiau pasižmonėti už Geležinės uždangos. Norėjau pasižiūrėti, kaip gyvena laisva šalis. Juk dėl to nepasidarysiu sovietų saugumo bendradarbis!
Neįsivaizdavau, kad „įkliūsiu“ gana greitai, po kelerių metų, kardinaliai pasikeitus santvarkai. Ar galėjau tada bent pagalvoti, kad KGB agentu būsiu apšauktas jau nepriklausomoje Lietuvoje?

Trečiadienis

Lapkričio 13-osios rytą atėjau į parlamentą, nes buvo paskelbtas posėdis, nors paprastai trečiadieniais jų nebūdavo. Deputatai sklaidė Respubliką, kuri jau nereikalavo prisipažinti, tačiau pirmame puslapyje išspausdino straipsnį „Nervingas antradienis įstatymų šventovėje“. Šįkart straipsnis nebuvo anoniminis. Jį pasirašė redaktoriaus pavaduotojas Algimantas Žukas, dar prieš metus dirbęs pirmojo LKP CK sekretoriaus Algirdo Brazausko padėjėju. Kituose dienraščiuose irgi mirgėjo užuominos apie „Juozą“.

Posėdis buvo trumputis, sušauktas lyg ir be reikalo, tad po pietų jau buvau Panevėžyje, kur su Nepriklausomybės partijos nariais aptarėme grėsmingą situaciją.

Visą naktį į ketvirtadienį varčiausi lovoje, bandydamas su visomis smulkmenomis prisiminti, kaip gyventa po sovietiniu dangčiu. Didžiulė dauguma lietuvių suprato, kokia baisi, nežmoniška okupacijos prievarta, tačiau viešai priešintis išdrįsdavo nedaugelis. Bandydavo prisitaikyti, stengėsi nedaryti bent jau itin didelių kompromisų. Tarp tokių prisitaikėlių buvau ir aš. Jau ankstyvoje jaunystėje atsisakiau svajonių tapti rašytoju ar žurnalistu, supratęs, kad neišvengiamai reikės meluoti. Tačiau valdžia, matyt, laikė mane tikru tarybiniu žmogumi. Juk studijavau Maskvoje, ten vedžiau, nesvarbu, kad paskui išsiskyriau. Į rusų kalbą verčiau rašytojų, apdainuojančių sovietmečio gerovę, kūrinius. Rašytojų sąjunga dažnai gaudavo kelialapių į ekskursijas po užsienį, uždraustą kitiems, – tai kelionę laivu aplink Europą, tai į kokią nors egzotišką šalį. Bet aš Vakaruose nebuvau lankęsis, net nebandžiau bandyti. Važinėdavau tik į Lenkiją (pažįstami lenkų rašytojai atsiųsdavo iškvietimus).

Kelionė į Didžiąją Britaniją buvo tikros laisvės (o ne laisvės imitacijos kaip Liaudies Lenkijoje) gurkšnis. Mačiau eiseną su raudonomis vėliavomis. Demonstrantų, atrodo, komunistų, koloną iš abiejų pusių saugojo kur kas gausesnis būrys policininkų – neginkluotų, tačiau su juodais medžiaginiais šalmais. Tuo metu kaip tik vyko karas tarp Didžiosios Britanijos ir Argentinos dėl Folklendo (Malvinų) salų, visos televizijos transliavo reportažus iš priešo pusės... Turėjo vykti eiliniai parlamento rinkimai. Olegas, jau gavęs Didžiosios Britanijos pilietybę, pirmąkart ėjo užsiregistruoti kaip rinkėjas. Pasiėmė mane kartu. Nustebau, kad rinkimų apylinkę vos radome. Mudviem, pripratusiems prie raudoname audekle išrašytų „rinkiminių“ lozungų jūros, buvo keista, kad balsavimo punkto vieta pažymėta tik menku plakatėliu ant durų. O gal taip ir turėtų būti? Jei rinkimai tikri, nereikia vaidinti demokratijos. Pastebėjau, kad čia niekas nekeikia valdžios, nes žino, kad galės per rinkimus ją pakeisti. Pasinaudojęs tuo, kad esu kitoje Geležinės uždangos pusėje, paskambinau principingam savo draugui, jau gyvenančiam JAV. Jis pasiūlė man „dėti fūgą“⁴ iš SSRS.

Šių laikų jaunimui sunku įsivaizduoti gyvenimą valstybėje, kurioje kelionė į užsienį paverčiama privilegija. Arba laikoma nusikaltimu, už kurį reikia bausti net ir Nepriklausomoje Lietuvoje.

Ketvirtadienis

Tą rytą eidamas į darbą pastebėjau krovininį „moskvičių“, priparkuotą ant šaligatvio prie namų. Tokius automobilius su uždaru kėbulu tada vadindavome rusiškai – kablukais.⁵ Nustebau, kad jis taip netvarkingai pastatytas, bet tuoj pat jį užmiršau, parlamente pamatęs deputatus, užgulusius savaitraštį Mažoji Lietuva – jame Viktoras Makoveckas ir vyr. redaktorius Rytas Staselis jau įvardijo, kad KGB skundikas esu aš. Rašinys „Agentas“⁶ daugiausia rėmėsi ta pačia audiokasete, kurią parlamentarė Nedzinskienė citavo Nepriklausomybės partijos suvažiavime. Nors tas pokalbis baigiasi kažkokio kagėbisto žodžiais: „mes juo nepasitikėjome“, „gavome informaciją, kad V. Čepaitis turėjo ryšių su Vakarų šalių spec. tarnybomis“, straipsnio autoriai padarė išvadą, kad neabejotinai esu informatorius.

Mažosios Lietuvos rašinys iš karto davė rezultatus. Jau pirmomis rytinio posėdžio minutėmis Pedagoginio instituto rektorius, Seimo narys Saulius Razma pareiškė: „Gerbiamieji deputatai! Dabar spauda yra pilna informacijos, kad mūsų parlamente yra infiltruota mūsų priešininkų KGB agentūra. Ir visa Lietuva yra sunerimusi. Aš nežinau, ar parlamentas neduos jokio atsakymo ir ar mes nespręsime tų klausimų?⁷“

Bet verčiau pacituosiu, ką tada užsirašiau.

„1991-11-14. Iš ryto visi skaito „Mažosios Lietuvos“ publikaciją.

B. pasakęs, kad su manimi jau susitvarkyta, dabar imsis sekančio. Andrikienė prognozuoja, kad dabar bus K. Paprašiau Gajausko sukviesti komisiją. Papasakojau visą istoriją – prašė aprašyti.“

Man atrodė, kad komisijos KGB veiklai Lietuvoje tirti nariai paaiškinimus supras, nes gyveno toje pačioje santvarkoje. Juk nebuvau joks agentas, nieko neįskundžiau, o su kagėbistu bendravau tik tam, kad išvažiuočiau į laisvąjį pasaulį. Juk taip darė daugelis mokslininkų ir meno žmonių. Ką slėpti Nepriklausomoje Lietuvoje nuo kolegų, su kuriais dar visai neseniai gyventa SSRS? Argi jie nebuvo priversti susitikinėti su saugumiečiais? O ką jau kalbėti apie komisijos pirmininką Balį Gajauską, trisdešimt trejus metus praleidusį lageriuose! Bet komisija tik apipylė mane klausimais. Gal ji jau laikė mane agentu? Atsimenu, tie klausimai buvo keistai panašūs į užduodamus kagėbistų. Atėjau pasitarti su kolegomis, ką man daryti, o patekau į apklausą. Tik dabar supratau, kodėl man taip pasirodė – komisijai priklausė gana nemažai profesionalių sovietinių tardytojų. Vienas iš jų – Vidmantas Žiemelis, iki deputatystės dirbęs prokuratūroje. Komisijos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka ne vienus metus buvo LSSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas. Tarp kitko, apklausą protokolavo buvęs Lietuvos komjaunimo CK sekretorius, o tada komisijos narys Algirdas Kumža. Atrodė, visi įsitikinę, kad aš kažką slepiu. O gal reikėjo būti griežtai principingam, kai prieš kelionę į Londoną mane aplankė tas kagėbistas?

Aną ketvirtadienį dar užsirašiau: „Per pertrauką daviau interviu „Svobodai“, „Laisvei“ ir „Amerikos balsui“ Po pertraukos Jasukaitytė reikalavo iš Gajausko ataskaitos. Prisėdo Ambrazaitytė paguosti.

AT posėdis. Sakalas siūlo priimti nutarimą nutraukti deputato įgaliojimus, sužinojus, kad jis bendradarbiavo su KGB. Malkevičius iškart pridūrė, kad reikėtų išmesti iš Seimo ir LKP CK narius, nes jie vadovavo KGB. Razma. Kodėl komisija nesvarsto klausimų, iškeltų spaudoje?“

Klausiausi tų kalbų ir vis prisimindavau kabluką, šleivai priparkuotą ant šaligatvio prie namų. Jis man kažkaip siejosi su publikacija „Agentas“. Savo abejonėmis pasidalijau su AT Apsaugos skyriaus viršininku Artūru Skuču, kuris priėmė tą rimtai. Jo tarnybos išsiaiškinusios, kad egzistuoja ir „planas B“ – jei žmonės kaltinimais nepatikėtų, bus imituojama „sugniuždyto agento“ savižudybė. Ko gero, ketinama įgrūsti mane į tą kabluką. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, Aukščiausioji Taryba skyrė man apsaugą. Už parlamento rūmų dabar visuomet būsiu lydimas. Namo tą vakarą grįžau Apsaugos skyriaus automobiliu. Jis nuvežė mane ir į televiziją, kur keliais sakiniais paneigiau skleidžiamus gandus.

Kiekviena tos savaitės diena man buvo metų ilgumo. Prisimenu, koks baisus sutrikimas tada apėmė. Noras pamatyti, kaip gyvena žmonės Laisvajame pasaulyje ir nedidelis kompromisas, kurio pareikalauta, kad gaučiau leidimą trumpam išvykti iš Sovietijos, pavirto Damoklo kardu, kabančiu man virš galvos.

Penktadienį viską aiškinau Sąjūdžio Seimo tarybai, Nepriklausomybės partijos Mandatų ir etikos komisijai. Vakare lankiausi Kaišiadoryse, kur susitikau su norinčiais įstoti į Nepriklausomybės partiją. Net nustebau, kaip šiltai buvau sutiktas, kiek daug žmonių nepatikėjo spaudos primetamais kaltinimais. Ligi šiol turiu storą „Lietuvos albumą“, kurį man tą vakarą padovanojo viena kaišiadorietė. Priešlapyje užrašas: „Čepaičiui nuo Savickio. Kaišiadorys. 1991–XI–15.“ Knyga primena man tą dieną.

Šeštadienį Vilniaus savivaldybėje susirinko Nepriklausomybės partijos taryba.

„1991-11-16, 11.00. NP tarybos posėdis.

Padariau savo pareiškimą.

Mandatinės komisijos išvados: 1) rekomenduojama mane atleisti iš pirmininko pareigų; 2) visiems KGB agentams – atsistatydinti; 3) taryba turi sušaukti neeilinį suvažiavimą.“
Posėdžio dalyviai faktą, kad neslėpiau savo susitikimų su sovietų saugumiečiais, jau laikė prisipažinimu.

Po daugelio metų Gajauskas man papriekaištavo: „Kam tiek daug visko visiems pripasakojai!“ Gal jis, turintis milžinišką tardymų patirtį, buvo teisus, bet aš tada galvojau, kad Nepriklausomoje Lietuvoje viskas pasikeitė, todėl nieko nebereikia slėpti.

Tęsinys kitame numeryje

^{1 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) ketvirtoji sesija, stenogramos, 44. Vilnius. 1995, p. 7.
2 Eduardas Eismuntas – LSSR KGB pirmininkas Sąjūdžio laikais.
3 Jean-Luc Moreau. The Goat and the Storks. Elm, Spring. 1999, p. 16–23.
4 „Bėgti“ (pokario moksleivių slengas).
5 „Bato kulnas“ (rus.)
6 Viktoras Makaveckas, Rytas Staselis. Agentas. Mažoji Lietuva, 1991-11-14.
7 Aukščiausiosios Tarybos stenogramos, 44. Vilnius. 1995, p. 182.}