Užsisvajojęs protas: kada skrajojimas padebesiais mums kenkia, o kada – atveria didelių galimybių?

Vieną akimirką tu skaitai pranešimą apie naujausias tendencijas radioterapijos srityje, kitą – tu jau vakarieniauji su draugais dar niekam neatrastame restorane, kol galiausiai atsiduri prieš baltą ir tuščią „Wordo“ lapą, bandant parašyti įtraukiančią įžangą dar vienam savo straipsniui. Ir viskas vyksta momentaliai. Jei norim, kad ir vienu akies mirksniu. Joks kitas gyvas organizmas, išskyrus mus, žmones, tokio įvykių reivo patirti negali. Tai dar vienas iš mūsų evoliucinių pranašumų, kuris leidžia galvoti nebūtinai tik apie tai, ką matome priešakyje, o užsisvajojus egzistuoti ne tik čia ir dabar. Būtent svajonės ir yra tas stebuklingas fenomenas, kurio dėka mes galim būti geriausi atradėjai, šokėjai ar net Urano gyventojai.

Užsisvajojimas mums tapo toks įprastas ir kasdienis, jog dažniausiai jo net nepastebime. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, jog vidutiniškai 56 proc. savo sąmoningo laiko mes praleidžiame svajose [1]. Visai daug, ar ne? Mano pačios spėjimas būtų buvęs ne daugiau kaip 25 proc., o aš save laikau svajokle. Tad toks skaičius tikrai nustebina ir verčia pagalvoti, kokią įtaką šis reiškinys gali turėti mūsų gyvenimo kokybei ir bendrai savijautai. 

Taigi, užsisvajojimas – ar tai išties mūsų rūšies privalumas ar evoliucijos kaina, kurią kasdien mokame savo laimės sąskaita?