Vaikų elgesys su mumis yra mūsų atspindys: pravartu suvokti, kokias klaidas darome

Su Kauno „Erudito“ licėjaus direktoriaus pavaduotoja Laima Pačėsiene kalbėjomės apie mokinių ugdymą ir ugdymo tendencijas jos bei mano mokslo laikais. Kalbos metu, veikiausiai iš manęs, išėjo frazė: „anksčiau vaikai buvo piktesni“. Dėl to sutarėme abu. Ir žinot, dėl ko? Nes jie nebuvo gerbiami. Nebuvo vertinami. Nebuvo atsižvelgiama į jų norus ir poreikius. Jiems būdavo meluojama. Jie gaudavo nenuoseklų santykį. Jie būdavo perkalbinėjami. Jiems būdavo nurodoma, kas geriau ir kaip elgtis, be galimybės įsitikinti ir patirti.

Taip būdavo išbalansuojama vaiko psichika ir jis jausdavo nuolatinį erzulį. Tokiu būdu tapdavo „blogas“. Taip sudėliotą santykį ir išugdytą asmenybę ilgainiui labai sudėtinga atstatyti. O dabar yra kitaip?

Ar dabar yra kitaip?

Žmogaus pokyčiai nevyksta greitai. Technologijos vystosi greitai, bet žmogaus suvokimas, įpročiai, elgesena keičiasi pamažu. Per kelias kartas. O karta, tai apie 18–30 metų laikotarpis. Yra populiarus lietuviškas pasakymas „iš kartos į kartą“. Taip ir su suvokimu apie vaikus, apie jų ugdymą, patirtis, žinias ir elgseną mes perduodame iš kartos į kartą. 

Kai mane ugdė, dar buvo gyvas įsitikinimas, kad vaikai turi besąlygiškai paklusti tėvams. Įsitikinimas, kuris atėjo iš mano senelių, prosenelių laikų. Dabar vaikams suteikiama daugiau laisvės, tačiau vis dar yra tranzitinis laikotarpis tarp „tėvai žino geriau“ ir vaiko patyriminio ugdymosi ir gyvenimo pažinimo.