Mikrodozavimui yra pasitelkiamas lizergo rūgšties dietilamidas, sutrumpintai LSD – stipri pusiau sintetinė psichotropinė medžiaga. Tai nelegalus narkotikas, priskiriamas haliucinogenams. Nors ir sunku pasakyti, kada tiksliai atsirado mikrodozavimo reiškinys, tačiau galima pastebėti, kad tai visuomenei kelia vis daugiau klausimų, kas atsispindi ir „Google“ paieškos laukelyje vedamų žodžių dažnume.
Mikrodozavimo termino paieškos pokyčiai per pastaruosius metus pagal Google Trends.
Šiuolaikiniu medicininiu ir teisiniu požiūriu tai yra nelegali, psichiką veikianti (arba narkotinė) medžiaga. Kitas dalykas – terminas „mikro“ reiškia viena milijoninė dalis, o ne viena dešimtoji (kas turima omeny kalbant apie LSD mikrodozavimą), tad toks terminų vartojimas gali sumenkinti tikrąjį dozės dydį bei tapti klaidinimu ypatingai kalbant apie galimą priklausomybę.
Kadangi šia tema itin trūksta informacijos, su Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovu Emiliu Subata, priklausomų asmenų bendruomenės „Aš Esu“ psichologu Dmitrijumi Škuliu ir biochemijos mokslų daktaru Linu Tamošaičiu kalbamės apie galimą priklausomybę, kuri sunkiau atpažįstama ir nelengvai gydoma, bet tuo pačiu ieškome ir platesnio požiūrio į šį reiškinį.
Mikrodozavimas – naujas reiškinys
Kaip pastebi Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovas Emilis Subata, haliucinogenų mikrodozavimas yra gan naujas reiškinys, kuris plinta tarp jaunų žmonių. Vedini smalsumo jie ima eksperimentuoti su haliucinogenais, t.y. viena iš psichoaktyvių medžiagų grupių.
„Tokio pasirinkimo motyvas Vakaruose yra tariamas geresnis funkcijų atlikimas, energijos padidėjimas, dėmesio koncentracija. 1960 m. San Franciske (JAV) LSD vartojimas buvo kontrakultūrinis judėjimo simbolis, protesto išraiška, o mikrodozavimo šaknys kilo šiame amžiuje, taip pat Kalifornijos valstijoje. Tik jau iš noro prisitaikyti prie dabartinės tvarkos, sąlygų, padiktuoto gyvenimo tempo“, – teigia specialistas.
Pasak priklausomybių ligų specialisto E. Subatos, žmones, kurie išbando mikrodozavimą, galima skirstyti į kelias grupes. „Visų pirma, tai žmonės, kurie tikisi tariamo teigiamo poveikio – susikaupimo, pagerėjusios koncentracijos, energijos. Vienas iš lūkesčių taip pat yra kūrybingumas, nors nėra jokių duomenų, kad mikrodozavimas paskatina šią savybę. Antra grupė žmonių yra ta, kurie turi išreikštą depresiją, nerimo sutrikimą, galbūt ir kokią priklausomybę, pavyzdžiui, nuo alkoholio.
Neretai žmogus, kuris gydosi depresiją ar kokią priklausomybę, jau būna išbandęs vaistus, įvairias terapijas, hipnozę, ir jei nepasiekia norimų rezultatų, yra linkęs ir į savigydą. O tai yra rizikinga, nes, jei toks gydymas ir būtų įteisintas, jis turėtų būti atliekamas tik su specialistų priežiūra.
Iškyla klausimas, ar mikrodozavimas gali būti naudojamas tokių ligų, kaip, pavyzdžiui, depresija, gydymui? Pirmiausiai vertėtų išskirti, kad LSD tiek Lietuvoje tiek ir tiek ir daugelyje kitų pasaulio valstybių yra narkotinė nelegali medžiaga (pagal JT konvenciją 1971 m.), visų antra, kad kol kas dar nėra patikimų tyrimų, kurie įrodytų ar paneigtų tokią galimybę“, – akcentuoja E. Subata.
Kitas svarbus klausimas šia tema yra priklausomybės aspektas. Anot eksperto, nors tai ir naujas reiškinys, tačiau verta atkreipti dėmesį, kad bet kuri medžiaga, kuri sukelia teigiamą poveikį, gali sukelti ir priklausomybę. O jos negaunant atsiranda diskomfortas, kinta emocinė būklė.
„Žmogaus smegenys yra labai sudėtingos, jas gali neigiamai paveikti net mažas medžiagos kiekis, atokūs poveikio rezultatai yra nežinomi, tad į mikrodozavimą taip pat žiūrėčiau itin atidžiai, kaip į labai rizikingą praktiką. Gydytojai toksikologai perspėja ir dėl galimos priklausomybės“, – išskiria Respublikinio priklausomybės ligų centro vadovas E. Subata.
Vertėtų vengti menkinančių terminų
Priklausomų asmenų bendruomenės „Aš Esu“ psichologas Dmitrijus Škulis išskiria tai, kad vis labiau visuomenėje plintantis terminas mikrodozavimas yra klaidinantis bei sumenkinantis atliekamą veiksmą.
Dozavimo terminas dažniausiai naudojamas, kai kalbame apie vaistus ir šis procesas visuomet turi būti prižiūrimas gydytojo ar vaistininko. „Taip, LSD prieš 60-70 metų buvo naudojamas kaip vaistas, tačiau greitai buvo uždraustas dėl labai pavojingo sveikatai šalutinio poveikio ir šiais laikais nei vienoje valstybėje jis nėra naudojamas kaip vaistas. Šiuolaikiniu medicininiu ir teisiniu požiūriu tai yra nelegali, psichiką veikianti (arba narkotinė) medžiaga. Kitas dalykas – terminas „mikro“ reiškia viena milijoninė dalis, o ne viena dešimtoji. Tad turime kalbėti ne apie mikrodozavimą, o nelegalios psichiką veikiančios medžiagos vartojimą šiek tiek mažesnėmis dozėmis“, – teigia psichologas.
Kaip teigia D. Škulis, mūsų visuomenėje, ir ypač tarp jaunų žmonių, vyrauja nuomonė, kad jeigu narkotinės ir psichotropinės medžiagos nesukelia fizinės priklausomybės, jos nepavojingos ir priklausomu nuo jų netampama. Realybė yra tokia, kad psichologinė priklausomybė žymiai sunkiau įveikiama negu fizinė.
Pagrindinis darbas, padedant žmogui sveikti nuo priklausomybės, yra darbas su psichologine priklausomybe. Kaip man tvarkytis su gyvenimo sunkumais nevartojant? Kaip spręsti konfliktus santykiuose nesigriebiant mėgstamiausios medžiagos? Kaip išgyventi nemalonius jausmus, nemalšinant jų alkoholiu ar narkotikais? Kaip išgyventi stiprų džiaugsmą ir euforiją nepavartojus? Kaip apsaugoti save nuo žmonių, vietų, aplinkybių, kurios gali privesti mane prie vartojimo?
Visa tai yra psichologinė priklausomybė – nors žmogus fiziškai nejaučia potraukio, bet tam tikri išgyvenimai, jausmai, vietos ir aplinkybės jam asocijuojasi su vartojimu. Ir tokį psichologinį potraukį būna sunkiau gydyti, negu fizinę abstinenciją.
Galiausiai, bendruomenėje, kurioje dirbu, iš 20 nuolat gyvenančių joje priklausomų žmonių, visada būna bent keli priklausomi nuo medžiagų, kurios, kaip dažnai skelbia, nesukelia fizinės priklausomybės. Beje, nereikia pamiršti ir priklausomybės nuo azartinių lošimų. Žmogaus organizmas lošimo metu negauna jokios medžiagos, o galvos smegenyse aktyvuojami tos pačios smegenų sritys, kaip ir pavartojus alkoholio ar narkotinių medžiagų. Priklausomybė išsivysto net organizmui negaunant visiškai jokios medžiagos“, – priklausomybės terminą plačiau paaiškina psichologas.
Tabu tema visuomenėje
Biochemijos mokslų daktaras Linas Tamošaitis pasakojo, kad atsakytumėme į klausimą „koks yra medžiagos ilgalaikis poveikis organizmui“ reikia stebėti vartotojų grupes ir lyginti jas su nevartojančiomis žmonių grupėmis ilgesnį laiko tarpą.
„Šiuo metu mikrodozavimo mokslas yra dar jaunas ir neturime tiek duomenų literatūroje, kad galėtumėme atsakyti tiksliai. Bet tai nereiškia, kad neturime visiškai jokių duomenų ta tema.
Mokslinėje literatūroje (pavyzdžiui, Anderson, T., Petranker, R., Christopher, A., Rosenbaum, D., Weissman, C., Dinh-Williams, L. A., Hui, K., & Hapke, E. (2019). Psychedelic microdosing benefits and challenges: An empirical codebook) galima aptikti apklausų apie mikrodozavimo poveikį. Šie vartotojai įvardino, kad mikrodozavimas jiems padeda malšinti nerimo, depresijos simptomus, pagerinti susitelkimą ties darbais, padidinti energijos kiekius. Tačiau įdomu, kad kai kuriems mikrodozuojantiems žmonėms pasireiškia priešingi efektai.
L.Tamošaitis išskiria kelių tipų žmonių grupes, kurias traukia mikrodozavimas. Vieni žmonės labai daug dėmesio skiria savo gyvenimo optimizavimui ir jie ieško tos stebuklingos tabletės, kuri duos jiems daugiau energijos ar išteklių būti geresniems savo darbe. Antri tiesiog ieško naujovių ir juos traukia psichedelinių medžiagų efektų idėja ir, kad jie kažką gali atrasti. Treti žmonės jau kuris laikas gyvena su psichologinėmis problemomis ir yra nusivylę medicinos sistema bei antidepresantų šalutiniais efektais.
„Šiai grupei jaučiu didelę užuojautą, nes šie žmonės dėl noro ir teisės būti sveikiems gali būti potencialiai baudžiami arba sau pakenkti dėl informacijos stokos, nes visuomenė vis dar laikosi įsikibusi archajinės ir neveiksmingos baudžiamosios narkopolitikos“, – teigia specialistas.
Tokia situacija susiklosčiusi dėl vieno iš esminių klausimų kalbant šia tema – priklausomybės aspektas.
Visgi mokslas yra parodęs, kad priklausomybinio elgesio bruožų atsisakyti padeda stiprios socialinės palaikymo grupės (draugai, šeima) bei situacijos, kuri sudarė sąlygas šiam elgesiui, pakeitimas.
Tai gali būti darbinis stresas, gyvenamoji aplinka arba socialinis spaudimas. Savęs atitolinimas nuo gyvenimo stresorių, kurie skatina priklausomybinį elgesį bei aplinkinių pagalba gali reikšti labai daug. Žinoma, jei atvejis neišsisprendžia, reikėtų ieškoti specialistų pagalbos.
„Pagrindinė problema yra tai, kad narkotinių medžiagų vartojimas vis dar yra tabu mūsų visuomenėje, o jei žmogus bijo kreiptis pagalbos, jis jos niekada ir nesulauks. Norėčiau matyti daugiau psichologų ar psichoterapeutų, kurie viešojoje erdvėje būtų pasiryžę kalbėti tokiomis temomis bei mažinti šią stigmą“, – pokalbį užbaigė biochemikas L. Tamošaitis.