Vida Ramaškienė: o dabar darysiu, ką noriu!

Kiekvienas jos gyvenimo etapas galėtų tapti filmu. Vienas būtų kupinas optimizmo ir drąsos, o kitas pasakotų apie tuščio lizdo sindromą. Trečias gal primintų seną gerą melodramą apie visą gyvenimą saugotą meilę. Ir didžiulį norą būti kartu artėjant prie septyniasdešimties. „Kažin, ar tie filmai kam nors dar būtų įdomūs“, – šypsosi Tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ sumanytoja ir įkūrėja Vida Ramaškienė. Šiandien ji be jokios baimės deda tašką ir imasi naujo gyvenimo etapo – sau, dėl savęs.

– Sakėte man: „Septynerius metus ir dar pusę jaučiuosi įstrigusi, juk buvau nusprendusi – sueis 60 ir viskas, baigiu.“ Ar įstrigote, nes padėti tašką yra gąsdinantis veiksmas? O gal, metams bėgant, išeiti tapo nebe taip baisu?

– Ir baisu, ir nelengva, ir nepaprasta. Ne aš viena sulaukiau tokio amžiaus, aplink daug tokių draugų ir draugių, mūsų bendraamžių. Visokių išėjimų mačiau, liūdnų – irgi. Tie septyneri metai, matyt, man buvo duoti, kad prisijaukinčiau suvokimą, jog pasibaigus vienam tarpsniui prasideda kitas. Ir tie tarpsniai visai žavūs: baigei mokyklą – vienas, išvykai iš tėvų namų – kitas, pradėjai gyventi savarankiškai – dar kitas. O paskui – kaip nuo kalno: šeima, vaikai, darbas, atsakomybės. Dabar suprantu, kad mokymosi ir studentavimo periodas buvo pats smagiausias.

Su Jonu susituokėme dar studijų metais, abu mokėmės tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute. Aš rengiausi tapti istorijos mokytoja, Jonas – kūno kultūros mokytoju. Institutas mums skyrė bendrabutį, gyvenome savarankiškai, tėvai nepadėjo; mokslai, vaikai, o paskui – darbas. Kai pagalvoji, buvo žiauriai sunku.