40-mečio krizė atsėlina tada, kai mažiausiai tikiesi. Atrodo, gyvenimas sustyguotas ir ko daugiau norėti. Tačiau staiga ima graužti nepasitenkinimo kirminas, erzulys ir jausmas, kad kažkas ne taip, kažkas su manimi darosi. Mintyse dūzgia egzistenciniai klausimai: ar taip, kaip gyvenu, man iš tikrųjų patinka? Negi taip ir gyvensiu: darbas, šeima, atostogos pagal grafiką? Ir čia jau viskas?! O tada ieškoma, ką dėl viso to apkaltinti – sutuoktinį, vaikus, darbą ar net valstybę. Pajutę vidinį sąmyšį žmonės neretai puola į kraštutinumus arba griebiasi aibės naujų veiklų, mėginant užkimšti prasivėrusią nepasitenkinimo gyvenimu ertmę. Bet šios pastangos gali būti bevaisės arba laikinos. Galų gale tenka pažvelgti į vidinį veidrodį.
