Pradėsiu nuo to, kodėl mes apskritai atsidūrėme tame autobuse. Aš esu kelionių vadovė. Jau šeši metai važinėju autobusais po skirtingus Europos miestus su didelėmis australų turistų grupėmis. Mano darbas yra rūpintis keleiviais bei jų gerove: užtikrinti, kad nuvyksime laiku į šalį, numatytą programoje, turėsime kur gyventi, bus suorganizuotos pramogos bei vakarienės. Dar į mano pareigas įtrauktas gido darbas – keleiviams turiu papasakoti apie šalį, kurioje esame, jos kultūrą bei istoriją. Daug kas galvoja, kad man labai pasisekė dirbti tokį darbą – kad aš keliauju, pramogauju ir dar pinigus už tai gaunu. Dažniausiai taip ir yra, tačiau būna dienų, kurių nelinkėtum net didžiausiam savo priešui. Ši istorija apie vieną iš jų.
Vienos kelionės metu buvome Italijoje, o kitą dieną turėjome vykti į Graikiją. Viskas skamba nuostabiai, ar ne? Deja, bet staiga viskas pradėjo klostytis ne pagal planą. Dieną, prieš vykstant į Graikiją, man pranešė, kad graikų keltininkai streikuoja, todėl nėra kelto iš Italijos į Graikiją. Sužinojome, kad turime keltis iš Italijos į Albaniją ir iš ten važiuoti Graikijos link. Viskas gerai, taip kartais nutinka. Mes taip ir padarėm: nuvažiavom į Italijos uostamiestį, pasigavom keltą ir kitą dieną, mes jau Albanijoje. Belieka tik autobusu nuvažiuoti iki Graikijos sienos ir antrą valandą dienos jau busime kelte pakeliui į Korfu. Viskas labai paprasta.
Į Albanijos uostą Duresyje atplaukiame kitos dienos 9 valandą ryte, sėdame į modernų mūsų pačių autobusą, su kuriuo turas po Europą vyksta nuo kelionės pradžios. Vairuotojas irgi gerai pažįstamas ir patyręs. Aš pasiimu mikrofoną ir pradedu pasakoti apie Albaniją. Nors Albanija ir nebuvo numatyta mūsų kelionės aprašyme, bet keleiviams labai smagu pamatyti naują, netikėtai mūsų planuose atsiradusią šalį.
Nereikia, tikriausiai sakyti, kad Albanija yra šiek tiek lėtesnė su išsivystymo lygiu ir civilizacijos ten mažoka, ypatingai kaimuose, todėl važiuoti per Albaniją vairuotojams visada yra gan didelis iššūkis. Kad ir kaip bebūtų, nuo uosto pradedame vingiuoti siauru, neišgrįstu keliuku. Aš pasveikinu keleivius atvykus į Albaniją, esu bepradedanti pasakoti apie šalį, tačiau atsisukus ir pažvelgus pro priekinį autobuso langą, padedu mikrofoną į šalį ir daugiau tą dieną jo nebepaimu.
Pažvelgusi pro priekinį autobuso langą pamatau kai ką labai keisto: iš jau ir taip siauro kelio įvažiuojame į dar siauresnį keliuką, kuris yra akmenuotas, apsuptas medžių ir kyla į kalvą. Šis kelias nebuvo panašus į tokį, kuris tiktų autobusams – nuojauta sakė, kad papuolėme į bėdą. Vairuotojo nieko neklausiau, nes pagal nerašytas taisykles, negali prie keleivių išsiduoti, kad abejoji vairuotojo sprendimais, o tuo labiau, kad ir pati vis dar tikėjau, jog vairuotojas žino, ką daro.
Kuo toliau važiavom, tuo labiau mačiau, kad kilom vis aukščiau į kalnus, o kelias vis siaurėjo. Staiga atsidūrėme ant stataus ir siauro skardžio, po kuriuo žemės jau beveik nesimatė – buvo tik praraja. Sėdint aukštame autobuse, visa tai atrodė dar aukščiau ir baisiau. Autobusas siūbavo ir rodėsi, kad išslydus kokiam nors akmeniui iš po ratų, apsiversime ir nugarmėsime žemyn. Apsisukti irgi nebuvo kaip, tiesiog turėjome važiuoti į priekį ir tikėtis geriausio.
Jau buvo praėjusios kelios valandos, kai mes važinėjom pasiklydę ir dar nesutikome nei gyvos dvasios. Mes buvome vienui vieni ir niekaip negalėjome rasti pagalbos, o tai mus vedė į dar didesnę neviltį. Buvo akivaizdu, kad autobusui čia ne vieta. Keleiviai taip pat greitai suprato, kad mes čia neturėtume būti. Pavargę, nevalgę ir pamatę kokiame aukštyje bei kaip arti prie skardžio krašto esame, jie pradėjo panikuoti, kai kurie pradėjo verkti. Vaizdas ir chaosas autobuse buvo tarsi krentančiame lėktuve – triukšmas, verksmai, maldavimai išleisti. Man irgi norėjosi verkti, bet negalėjau, toks darbas. Galiausiai išleidžiame keleivius iš autobuso ties pavojingu serpentino posūkiu. Visiems išlipus, surinku vairuotojui: „Kas po velnių čia darosi?“, ir gaunu paprastą atsakymą: „Aš susimoviau!“. Pasirodo, vairuotojas pasiklydo, o apsisukti negali – nėra tam vietos. Galime važiuoti tik į priekį ir tikėtis, kad kažkur išvažiuosim. Kolkas buvo panašu, kad važiuojame į kalno viršūnę.