Pirmą pasakojimo dalį skaitykite ČIA
Po septynių valandų beviltiško važiavimo į niekur, mes pagaliau sutikome pirmus žmones. Panašu, tai buvo vietiniai albanai – greičiausiai ūkininkai. Jie susigriebė už galvų mus pamatę. Įtariu, kad didelis autobusas, pilnas užsieniečių turistų, nebuvo kasdienis vaizdelis tose vietovėse. Iš karto supratę, kad mes bėdoje, rankų gestais nurodė mums važiuoti kita kryptimi – ten, sakė, yra miestelis. Tai išgirdus, man pasidarė taip gera! Pagaliau šitame visame pasimetime įsižiebė viltis.
Šiek tiek pavažiavę nurodyta kryptimi, iš tikrųjų pamatėme kelias trobas. Ant vienos iš jų buvo parašyta „Restoranas“. Mes džiaugėmės taip, tarsi metų metus būtume praleidę negyvenamoje saloje ir pagaliau atradę civilizaciją. Norėjosi žemę bučiuoti! Tačiau norint pasiekti tą restoraną ir žmones, reikėjo nusileisti nuo ne aukštos, bet labai stačios kalvos. Besileidžiant nuo jos, mūsų autobuso priekis užstrigo. Kalva buvo per stati. Mobilizavome visus keleivius: vieni stūmė autobusą, kiti rinko didelius akmenis ir statė po ratais, kad autobusą šiek tiek pakeltų. Staiga prisistatė daugiau žmonių – tai buvo mūsų gelbėtojai albanai, kuriuos buvome sutikę anksčiau. Jie atsivedė daugiau pagalbos, panašu, kad susikvietė visą plačią giminę. Manau, jiems tai buvo metų įvykis.
Pagaliau išstūmę autobusą iš duobės atriedėjome į kaimuką. „Restoranas“ teturėjo bulvių traškučių ir alaus, bet mes po patirto didelio streso ir nieko visą dieną nevalgę, šiuo metu buvome laimingiausi pasaulyje. Atsipūtę, atsipalaidavę, šiek tiek pasistiprinę, vėl sunerimom: jau temo, o kelio, vedančio į civilizaciją, vis dar nebuvome atradę. Dar labiau į neviltį vedė vietinių žodžiai, jog čia kelio autobusui nėra, nebent teks grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome. Tačiau niekas negalėjo net pagalvoti apie tai, jog vėl septynias valandas reikės kratytis, važiuojant tuo siauručiu skardžiu, tik dabar dar ir aklinoje tamsoje. Tai būtų buvusi savižudybė. Vėl buvome neviltyje. Keleiviai vėl pradėjo verkti, reikalauti, kad iškviestume gelbėtojus su sraigtasparniais.
Mes su vairuotoju laikėmės tvirtai visą šį nelengvą laiką – bent jau išoriškai bandėme atrodyti stiprūs nors viduje vyko visiškas jausmų chaosas. Tačiau artėjant vakarui ir vis dar neturint išeities, aš jau buvau beprarandanti savo stiprybės likučius. Tikrai pradėjau manyti, jog mes niekada iš čia neištrūksime. Išlipau iš autobuso, nuėjau toliau nuo visų, atsisėdau ant žemės – man trūko oro, drebėjo rankos. Kai atrodė, kad dabar jau esame visiškoje aklavietėje, staiga iš niekur nieko pasirodė žmogus, gyvenantis šiame kaime ir pareiškė, kad prieš 20 metų jis čia vairavo autobusą ir žino kelią, kuris galbūt galėtų mus išvesti iš čia. Šis žmogus buvo tarsi stebuklingas apsireiškimas. Tą akimirką pradėjau tikėti stebuklais.
Jau buvo visiškai sutemę, kai mes sėdome visi į autobusą ir sekdami albanų lengvąjį automobilį, pradėjome važiuoti savo išsigelbėjimo link. Iš kaimelio pajudėjome apie devintą valandą vakaro. Tas kelias buvo taip pat siauras ir dar labiau vingiuotas negu prieš tai. Abejojome, ar ilgas autobusas tilps posūkiuose, tačiau šis kelias jau buvo padengtas asfaltu, o tai reiškė, kad mes artėjame civilizacijos link. Į posūkius sunkiai, bet tilpome – dėl mūsų vairuotojo meistriškumo. Gal jis ir nemokėjo skaityti žemėlapio, bet autobusą valdė puikiai.
Artėdami prie posūkio išleisdavome keleivius į lauką, nes jie labai bijojo, nežinodami, kas tamsoje prie to posūkio dedasi. Jie bijojo, kad vėl esame prie kokio nors pavojingo krašto ir autobusas nuo jo nukris. Vienu metu, kai savo keleivius, dėl jų pačių saugumo, leidom laukan, atbėgo mus lydėję albanai, ir liepė visiem grįžti į autobusą. Pasirodo, apylinkėse buvo daug laukinių šunų, kurie yra labai pavojingi. Mums labai pasisekė, kad tie žmonės mus taip nuoširdžiai saugojo.
Tuo keliu lėtai vingiavome apie pusantros valandos, kai staiga pamatėme patį nuostabiausią vaizdą pasaulyje – greitkelį su daug daug mašinų. Tai buvo mūsų laimingiausia akimirka. Mes buvome išgelbėti! Atsidėkoję savo draugam albanams už išgelbėjimą, nurūkome Graikijos link. Į uostą, iš kurio turėjome plaukti į Korfu salą, atvykome trečią valandą nakties – pavėlavę tik trylika valandų. Užsisakėme kambarius viešbutyje ir į Korfu išplaukėme anksti ryte. Buvome beprotiškai pavargę, praradę vieną dieną rojuje ir praleidę ją kažkur tarp žemės ir dangaus, bet visi buvome laimingi, vieningi, niekas ant nieko nepyko ir nieko nekaltino. Žinojome, kad nuo šiol bus tik geros emocijos.
Žala autobusui, padaryta kalnuose, buvo įvertinta 25 tūkstančiais eurų. Niekas oficialiai nebuvo apkaltintas dėl šios situacijos. Taip, tai buvo vairuotojo klaida, bet jis taip pat padarė viską, kad mus iš ten ištrauktų. Jam ta diena buvo pati sunkiausia. Keleiviai maldavo, kad įmonė nebaustų vairuotojo – jie įvertino jo pastangas ir atsidavimą. Jie puikiai suprato, kad jeigu jiems ta diena buvo tokia sunki, tai mums ji turėjo būti dar sudėtingesnė
Šioje kelionėje mes visi labai suartėjome, tapome kaip šeima. Pažinome Albanijos kultūrą ir žmones ne iš pasakojimų ar vaizdų pro autobuso langą, bet per asmeninę patirtį – tai yra nuostabūs žmonės, kurie atiduos ir padarys viską, kad tau padėtų. Taip pat buvo nuostabu matyti, kaip tokia ekstremali situacija suvienija žmones – nebelieka pykčių, kaltinimų ar kitokių nepasitenkinimų, visi pajungia savo jėgas, kad vieni kitiems padėtų.