Per pastaruosius 15 metų kinų kilmės amerikiečių rašytoja Yiyun Li „Karą ir taiką“ perskaitė net keliolika kartų. Jos 1 200 puslapių storumo Levo Tolstojaus romano kopija kietais viršeliais taip išmarginta spalvingų lapelių su pastabomis, kad primena egzotiško driežo nugarą. Y. Li nuomone, ši knyga – ne tik literatūros šedevras, bet ir puiki priemonė nerimui slopinti. Ji teigia, kad prie romano visuomet sugrįždavo sudėtingiausiomis gyvenimo akimirkomis – kilus nežiniai, ją paguosdavo jo „tvirtybė“.
„Karas ir taika“ (iš pradžių pavadintas „1805‑ieji metai“) daugelio laikomas geriausiu pasaulio romanu. Kaip teigia vienas iš jo vertėjų Richardas Pevearas, šis romanas – taip pat ir vienas labiausiai bauginančių savo didybe, nes jis „neaprėpiamas kaip pati Rusija“. Platus autoriaus žvilgsnis apima ne tik Napoleono karus prieš Rusijos ir Austrijos‑Vengrijos imperijas 1805–1812 m., bet ir daugybę veikėjų, kurių veiksmai ir jausmai atskleidžia visas žmogaus sąmonės galimybes. Kaip pastebi literatūros kritikas Jamesas Woodas, Tolstojus puikiai išreiškia žmonių prigimties priešybes. Jo epopėja – tai lygių neturintis tyrimas, kaip žmonės reaguoja tiek į karo, tiek į paprasto gyvenimo išbandymus.
Y. Li nuomone, Tolstojaus pasaulis toks turtingas, kad izoliuotiems žmonėms geresnės draugijos negalima nė įsivaizduoti. Todėl jai kilo mintis sukurti virtualų knygų klubą, kuris padėtų skaitytojams ištverti karantiną. Jo dalyviai kartu perskaitytų šią gremėzdišką knygą ir pasidalintų kilusiomis mintimis socialiniuose tinkluose. Y. Li pradėjo bendradarbiauti su Bruklino literatūrinio žurnalo „A Public Space“ redaktore Brigid Hughes ir pavadino projektą #TolstoyTogether. Jos tikėjosi, kad klubas sudėtingu metu taps šiokia tokia parama. Tačiau, jų nuostabai, vos projektui prasidėjus kovo pradžioje prie jo prisijungė 3 000 žmonių iš šešių žemynų.
Aptarinėti literatūros šedevrus per pandemiją susibūrė ir daugiau knygų klubų. Vieni skaito Džovanio Bokačio „Dekameroną“ – istorijų, pasakojamų siaučiant „Juodosios mirties“ epidemijai, ciklą; kiti – Albero Kamiu alegorinį pasakojimą „Maras“. Tačiau Tolstojaus romanas gyvenimo karantine atmosferą perteikia geriau, nors ir netiesiogiai. Romano struktūra, kurioje peršokama tai prie vieno, tai prie kito pasakojimo, tai vaizduojant mūšių laukus, tai Rusijos aukštuomenės salonus, atspindi ir svaiginančius pačių skaitytojų dėmesio šuolius – mintys nuo savo asmeninės kasdienybės sąstingio šokinėja prie už namų sienų siaučiančios katastrofos ir atgal. Anksčiau knygą pradėję skaitytojai karo scenas kartais praleisdavo, tačiau dabar daugiausia dėmesio skiria būtent joms – siaubingi karo įvykiai, kaip ir naujienos iš Uhano, Bergamo ir Niujorko, staiga tapo svarbesni už salonų intrigas.
Palyginimų su šiais laikais išvengti neįmanoma. Pačiame pirmame puslapyje Sankt Peterburge vakarą surengusi Ana Pavlovna serga „la grippe“ – gripu, tačiau susitikimų neatšaukia. Prabilus apie Napoleoną ir karą, ji taria: „Argi gali, turėdama nors kiek jautrumo, likti rami mūsų laikais?“ Toronte gyvenanti skaitytoja Pauline Holdsworth pasidalino šia citata „Twitter“ platformoje ir nelinksmai pridūrė, kad šie žodžiai „pataikė kaip pirštu į akį“.
Skaitymo maratono ritmas taip pat primena slogiai slenkantį epidemijos laiką. Patariama skaityti po 30 min per dieną, maždaug po 12–15 puslapių, tad per mūšius ir dvikovas, mirtis, sužadėtuves ir puotas skaitytojai juda neįprastu, sulėtintu tempu. Knyga ne tik „apima visus gyvenimo apsektus“, kaip tvirtina Y. Li, bet ir imituoja tikro gyvenimo laiko pojūtį. Jame nėra šiuolaikiniams rašytojams įprastų šuolių į priekį ar grįžimo į praeitį. „Viskas tiesiog tęsiasi, – paaiškina ji. – Laikas eina į priekį, kaip ir gyvenime.“ Ji skaitymo maratoną planavo taip, kad truktų maždaug tris mėnesius. Nors kūrinio įvykių galas atrodo tolimas, kažkodėl įmanoma patikėti, kad galų gale jis ateis – kaip ir karantino pabaiga.
Labiausiai į akis krenta, kad skaitytojai audringose visų Tolstojaus veikėjų emocijose iškart atpažino save. Nė vienas veikėjas nėra stabilus: kunigaikštis Andrejus Bolkonskis be perspėjimo svyruoja tarp arogancijos ir euforijos; Pjeras Bezuchovas nuolat mąsto viena, o sako visai ką kita; jaunasis caro numylėtinis Nikolajus Rostovas akimirką pasiruošęs mirti, tačiau netrukus puola šalin kaip išgąsdintas kiškis.
„Kraštutinumų laikais ir emocijos kraštutinės, – „Twitter“ platformoje pareiškė skaitytoja iš Mineapolio Kristin Boldon. – Man tai pažįstama.“ Tolstojaus genialumas atsiskleidžia jo gebėjimuose įamžinti šias painias vidines kovas, kurios puikiai matomos karantino sukeltoje karštinėje, kai tiek trokštame aplinkinių artumo, tiek nuo jo susierziname, vieną akimirką jaučiamės įkalinti, o kitą – kažkodėl pasijuntame išsilaisvinę. „Jis parodo, kad galime vienu metu būti daugeliu dalykų“, – teigia B. Hughes, kuri skaitytojų pastebėjimus kas savaitę surenka į naujienlaikraštį. Žmonės visada sudėtingi, tikina Tolstojus – visi turime nuolat bandyti prisitaikyti kintančiame pasaulyje.
Nuo Borodino iki Bergamo
Kaip ir visi meno šedevrai, šis romanas padeda skaitytojams prisitaikyti prie nežinomybės. Pasak JAV rašytojo George Saunderso, Tolstojus žmones stebi „taip, kaip stebi Dievas“ – su gailesčiu ir atlaidumu, nebyliai skatindamas skaitytojus taip pat nesmerkiant žiūrėti ir į save. O pats knygų klubas įkūnija koronaviruso atskleistą bendrą žmogiškumą megzdamas paradoksalius, tačiau labai praturtinančius ryšius tarp toli vienas nuo kito esančių, tačiau sunkumų ir vaizduotės siejamų nepažįstamųjų.
Nesvarbu, ar jie vaikštinėdami klausosi audio knygos, ar po ilgos ir sunkios vaikų mokymo namuose dienos su romanu susirango lovoje – tūkstančiai izoliuotų skaitytojų išgyvena tą patį (tuo tarpu vėl išpopuliarėję romanai tampa netikėtu privalumu sunkius laikus patiriantiems knygynams). Įdomūs ir išsilavinę knygų klubo skaitytojai kasdien dalinasi giliomis analizėmis ir mėgstamiausiomis citatomis. Kai kas eilutė po eilutės lygina skirtingus vertimus ir aptaria atradimus apie Tolstojų ir nelaimingą jo santuoką su žmona Sofija, kuri besilaukdama ir prižiūrėdama visus jų vaikus septynis kartus redagavo romano rankraštį. Skaitytojai dalinasi savo nuotraukomis su knyga, savo augintinių nuotraukomis su knyga, barščių nuotraukomis su knyga, nuorodomis į filmus, paveikslus ir eilėraščius – o kažkas net pasidalino nuotrauka su Tolstojaus tatuiruote, kurioje pavaizduota ir 1812 m. kometa. Pradėti dar ne per vėlu – skaityti liko šimtai puslapių.
Menas imituoja gyvenimą, o gyvenimas atsako tuo pačiu. Vienas skaitytojas įkėlė žymiąją Charleso Minardo diagramą, parodančią 1812 m. Napoleono kariuomenės praradimus – o kitą dieną Niujorko intensyvios terapijos skyriaus gydytojas pasinaudojo ta pačia diagrama norėdamas paaiškinti, kaip prasidėjus pandemijai sparčiai sumažėjo ligoninės atsargų. Kitas skaitytojas priminė eilutę iš kartais „sovietų Tolstojumi“ vadinamo Vasilijaus Grosmano laiško, savo dukrai parašyto iš Stalingrado mūšio. „Bombos. Artilerija. Pragariškas griausmas, – rašė jis. – Neįmanoma skaityti nieko, išskyrus „Karą ir taiką“.