Ar įmanoma pakeisti tokį mąstymą ir įsišaknijusias tradicijas? Taip, įmanoma. Nuolat daugėja žmonių ir bendruomenių, supratusių, kad tikrasis džiaugsmas ir atsipalaidavimas kyla iš vidaus, o ne skatinamas išorės veiksnių. Net nereikia pasukti dvasingumo keliu, pakanka racionaliai įvertinti alkoholio žalą.
Apie akivaizdžius pokyčius ir nutrauktą draugystę su svaigalais kalbamės su Romualdu. Vyras ne tik atsisakė alkoholio, bet ir išmoko išlaikyti vidinę pusiausvyrą bei atsipalaiduoti be žalingų įpročių.
– Papasakokite apie vidinį lūžį. Kaip pavyko mesti žalingą įprotį? Galbūt jį pakeitėte kažkuo pozityviu?
– Kažkokio ryškaus vidinio lūžio paminėti negalėčiau – grįžimo į blaivų gyvenimą link ėjau gana ilgai ir nuosekliai (o grįžimu jį vadinu todėl, kad pirmus keliolika gyvenimo metų, kaip ir daugelis skaitytojų, gyvenau blaiviai ir nei nuotykių, nei spalvų dėl to gyvenime netrūko).
Draugystė su alkoholiu jau ilgą laiką man atrodė gana svetima. Jutau, kad tai ne mano kelias. Tačiau, kaip ir daugelį, mane spaudė tam tikra socialinė prievarta. Juk alkoholis daug kam atrodo neatsiejama ilgamečių tradicijų dalis, be kurios neįsivaizduojamas bendravimas kompanijose. Kaip ir visuotinė tradicija svaigintis penktadienio vakarais, po sunkios darbo savaitės, tikint, kad tai padeda gerai atpalaiduoti protą bei kūną ir paruošti save kitos savaitės darbams ir iššūkiams.
Ženkliai prisidėjo ir žingsniai savęs pažinimo link, meditacijos praktikų studijos bei jų pritaikymas. Iki tol alkoholis suteikdavo milžinišką nusiraminimo pojūtį, o vėliau, išmokus nesukelti sau streso, pastebėjau, kad tiesiog išmetu pinigus į unitazą, nes tokio ryškaus nusiraminimo nebebūdavo nei po pirmo, nei po aštunto bokalo.
Laikui bėgant, praktikų ir tinkamo streso valdymo dėka, ramus protas bei gera nuotaika palengva virto įprasta kasdiene būsena, o emocinis šuolis tapdavo vis mažiau ir mažiau apčiuopiamas. Kol pagaliau pastebėjau, kad keliuosi nuo alkoholiu apkrauto stalo lygiai su tomis pačiomis pozityviomis nuotaikomis, su kuriomis prie jo ir prisėdau.
Viena iš kelių sudedamųjų dalių, privedusių prie galutinio taško padėjimo, buvo staigus alaus kainų šuolis, kurį paskatino Sveikatos ministro A. Verygos sprendimas. Tuomet pasakiau sau, kad tiek neuždirbu, jog galėčiau taip brangiai pirkti nei skoniu, nei teigiamomis savybėmis nepasižymintį nuodą. Ir kadangi, kaip minėjau, pozityvi nuotaika mane lydėjo gana dažnai, niekuo įmantriu alkoholio vartojimo pakeisti nebereikėjo.
– Ar radote kelią į vidinę ramybę ir kas padeda išlaikyti emocinę pusiausvyrą?
– Rasti kelią į vidinę ramybę yra minimalių pastangų ir laiko reikalaujantis procesas. Sunkus ir ilgametis darbas yra gebėjimo ilgą laiką išlikti toje ramybėje išsiugdymas. Pradžioje tai pavykdavo tik labai trumpomis akimirkomis ar tik kažkokiose specifinėse vietose. Pavyzdžiui, prieš gerą dešimtmetį Kauno Ąžuolyno parką vadindavau savo Bažnyčia, kadangi, tik į jį įžengęs, iškart atrasdavau savyje tą ramybės pojūtį, kurį, žinoma, prarasdavau tą pačią akimirką, kai tik iš jo išeidavau. Kartais, prispaustas bėdų ir rūpesčių, tyčia kulniuodavau kelis kilometrus, kad pasivaikščiočiau tarp šimtamečių ąžuolų ir bent valandai nurimčiau. Vėliau tų vietų daugėjo, o ramybės būsena ilgėjo – rasdavau ją troleibuse, prekybos centre, žingsniavime miestu ar tiesiog stovėdamas po rytiniu dušu. Ko gero sunkiausia būdavo atkurti tą būseną tiesiog sėdint vienam savo namuose, tada prasidėdavo didžiausios minčių ir išgyvenimų atakos. Bet su laiku transformavosi ir tai (šypsosi). Išlaikyti emocinę pusiausvyrą labiausiai padeda žinojimas, kad būtina ją išsaugoti.
– Ką patartumėte kitiems, turintiems problemų su alkoholiu ir svarstantiems, kaip jas išspręsti? Ir ką rekomenduotumėte jų artimiesiems?
– Pirmiausia, tokiam žmogui patarčiau visa savo esybe suvokti, kad alkoholis nėra nei draugas, nei vaistas. Priešingai – tai nuodas ir priešas. Net ir mažais kiekiais. O visos tos kalbos apie saikingo vartojimo naudą ir pavojaus nebuvimą yra atviras melas bei marketinginis triukas.
Galima žmogų koduoti, kitomis fizinėmis ar intelektualiomis priemonėmis kuriam laikui apriboti nuo alkoholio pasiekiamumo, tačiau, jei jis stikliuką laiko savo draugu, patarėju ir ramsčiu, alkoholio ilgėsis taip, kaip ir dera ilgėtis prarasto draugo. Pasibaigus ribojimų laikotarpiui, žmogus tuojau pat puls atnaujinti bendravimą su svaigiaisiais skysčiais.
Antra – ieškoti ir rasti prigimtinę ramybę savyje be alkoholio pagalbos. Daugelis klaidingai mano, kad ji ateina iš išorės, per alkoholį ar kitus veiksnius, tačiau iš tiesų ta ramybė jau yra kiekviename iš mūsų. Todėl be galo absurdiška mokėti pinigus už tai, ką mes ir taip turime.
Artimiesiems palinkėčiau vertinti savo gyvenimus. Jei alkoholį vartojančio žmogaus dėka toks gyvenimas tampa sunkiai pakeliamu, geriau palikti alkoholiką vieną ir žiūrėtis savęs. Vienas paliktas žmogus turi daugiau šansų suprasti savo elgesio pražūtingumą ir imtis realių savęs traukimo iš tos duobės žingsnių.
Gal tai skambės pernelyg egoistiškai, bet gyvenimas yra gražiausia kiekvienam duota Dievo dovana ir, bent iš padėkos, reikėtų nugyventi taip, kad jis būtų prisodrintas gražiausiomis emocijomis. O ne imti ir beprasmiškai paaukoti kažkam kitam, nevertinančiam nei savo, nei aplinkinių gyvenimų.
– Kaip manote, kodėl žmonės verčiau renkasi bėgimą nuo vidinių problemų nei jų sprendimą?
– Natūralu, kad žmogus siekia to, ką miglotai, bet atsimena – kontakto su begaline tyla, vaikiško nerūpestingumo. Visas stresas, beprasmių tikslų vaikymasis, rungtyniavimas siekiant tapti „-esniu“ už kitus ateina su laiku, kaip gyvenimo šiuolaikinėje visuomenėje pasekmė. Todėl žmogui visa tai yra svetima ir neįgimta.
Žmogus nuolat jaučia, kad laikui bėgant praranda kažką iš tiesų svarbaus ir vertingo. Todėl natūralu, kad ieško būdų, kaip tai susigrąžinti. Ne veltui alkoholis vadinamas „chemine meditacija“. Jo vartojimas žymiai greitesnis ir paprastesnis būdas nei kiti, ilgi ir varginantys vidinių atsakymų bei saviugdos metodų ieškojimai ir praktikavimas. Bet tiek „cheminė meditacija“, tiek paprasta – abi tam tikru kampu žiūrint yra bėgimas nuo problemų, tačiau tai nėra blogai. Ne visas problemas reikia spręsti, kadangi dažnai problemos sprendimas atneša dar dvi naujas problemas ir šis nesibaigiantis procesas pamažu žmogų įvaro į beprasmybės kampą. Tad dažnu atveju sveikiau rinktis atsakingą ir pozityvų bėgimą.