Apie vyriškos avalynės tradicijas, batų tipus, subtilybes ir net gamybos paslaptis pasikalbėjome su vyriškos avalynės ir kitų įvaizdžio detalių salono „Seva the Gentleman“ savininku Vsevolodu Steblecovu.
– Kodėl būtent avalynė tokia svarbi, norint sukurti sėkmingą vyrišką įvaizdį?
– Britai sako: „Shoes makes the man.“ Neabejoju, kad batai tikrai svarbiausia vyriškos aprangos dalis. Lietuvoje mes irgi visais laikais, galvodami apie vyrišką įvaizdį, būtent avalynei skyrėme daugiausia dėmesio ir visada žinojome, kad būtent vyrų batai yra brangiausia jų įvaizdžio dalis. Viskas ne veltui: avalynės gamyba, ypač rankų darbo, yra sudėtingas procesas, o rezultatas nusipelno pagarbos. Kiekvienai batų porai pagaminti reikia daug įvairių medžiagų: odos paviršiui, atskiro apdirbimo reikalaujančios odos vidiniam ir išoriniam padams, tarpinio sluoksnio, kur neretai naudojamas kamštinė medžiaga, veltinis arba dar vienas odos sluoksnis, tuomet dar reikalingas padą sutvirtinantis supinatorius, kulnas ir visos papildomos detalės. Gamyba sudėtinga, tad pagarbos verti tiek procesas, tiek rezultatas. Sakyčiau, kad kartais batai gali būti it meno kūrinys, tik gaila, kad Lietuvoje vis dar turime tiek nedaug žinių.
– Klausantis nekyla abejonių, kad avalynė yra didžioji jūsų aistra. Bet kodėl būtent batai? Kas paskatino puoselėti džentelmenišką estetiką ir jos atributų kultūrą Lietuvoje?
– Nuo vaikystės atkreipdavau dėmesį į tai, kas geriausia, būtent tas noras visur rasti geriausią gaminį buvo matyti ir artimiausioje aplinkoje. Net būdamas vos dvejų metų į rankas neimdavau neišlygintos nosinaitės. Tai tiesiog ypatingas dėmesys detalėms, nes matau ne tik daiktą, bet ir kontekstą – tai, kad bet kuriam daiktui pagaminti skiriama tikrai daug laiko, pastangų, o rezultatas yra retas, išskirtinis ir prilygintinas meno kūriniui.
Kalbant apie verslą viskas prasidėjo nuo geriausio pasaulyje skėčio. Kai sužinojau, kad būtent „Brigg“ prekių ženklo skėčiai yra geriausi pasaulyje ir kainuoja apie 600 eurų, tai buvo visko pradžia. Tokį skėtį esu pardavęs ir popiežiaus padėjėjui, jam vizituojant Lietuvoje. Šie skėčiai ne tik geriausi, bet ir, galima sakyti, ikoniniai: pavyzdžiui, šios firmos skėtis buvo parodytas pirmajame miuzikle „Singing in the Rain“, jais naudojasi Anglijos karališkoji šeima, vėliau šio prekių ženklo produkcija buvo naudojama filmuose apie Jamesą Bondą, Indianą Jonesą ir kt. Džiaugiuosi, kad šiuos skėčius, kaip ir pačias kokybiškiausias kojines pasaulyje, dabar turi galimybę įsigyti ir mūsų klientai. Kojinės yra pagamintos iš rečiausios pasaulyje, itin švelnios, ploniausios vikunijų vilnos, o kaina svyruoja nuo 580 iki 700 eurų. Labai įdomus faktas, kad ši vilna nuo indėnų laikų buvo laikoma dievų vaikų privilegija, net prisiliesti nebuvo leidžiama tiems, kurie neprilygo karaliams. Gaminiai iš šios vilnos ir šiais laikais nepriklausomai nuo apdirbimo metodikos išlaiko natūralų karamelę primenantį kvapą.
Prabangos produkcijos Lietuvoje visada buvo, bet prabanga nelygi prabangai. Prekių ženklų, apie kuriuos kalbame, gaminiai ne tik brangūs – jie yra nišinės, net kilmingųjų pripažintos prabangos prekės. Vystydami verslą ilgainiui nuo retų įvaizdžio detalių perėjome prie ypač geros rankų darbo avalynės, kuri dabar yra pagrindinė domėjimosi ir verslo sritis. Taip užgimė pirmasis toks džentelmeniškas salonas Vilniuje. Džiugu, kad aplink save jis subūrė solidžią bendruomenę.
– Avalynės pasaulio žemėlapis: tradiciškai daugiausia žinome apie itališką madą, pasitikime jų kokybe ir užrašu „made in Italy“, žavimės dizainu... O kas tikrieji avalynės gaminimo lyderiai ir kuo skiriasi skirtingų šalių batų gamybos tradicijos?
– Iš tiesų įdomi tema, dažnai apie tai galvoju, daug domiuosi ir gilinuosi į tai, kodėl, pavyzdžiui, būtent itališki batai yra įsišaknijęs kokybės sinonimas, nors lygiai taip pat galėtume akcentuoti prancūzišką ar britišką avalynės tradiciją. Trys pagrindinės mokyklos, tačiau būtent italų kūrėjas Salvatore Ferragamo buvo tas meistras, kuris išgarsino italų avalynę. Jeigu Coco Chanel Prancūzijoje padarė moteriškos mados revoliuciją, tai S. Ferragamo buvo tas, kuris amžiams įeis į avalynės istoriją. Jis tarsi paėmė britiškus batus ir pridėjo tai, ką turi tik italai ir ko britams taip trūksta, – menišką prieskonį. Italijos meistrai užauga nepaprasto meno apsuptyje: kur bepažvelgsi, tapyba, skulptūra, architektūra, estetinis pajautimas tarsi tampa prigimtinis ir ilgainiui tai natūraliai formuoja savitą, išskirtinai kūrybišką skonį. Britiški batai puikūs, bet neretai jiems pagaminti paprasčiausiai trūksta polėkio.
– Trys pagrindinės avalynės mokyklos: itališka, britiška ir prancūziška. Kuo jos skiriasi ir kokie bruožai nulėmė būtent šių šalių avalynės mados kultūrą?
– Klasikinė britiška avalynė dažniausia yra neutralesnė. Žvelgiant istoriškai ji niekada neturėjo tikslo tapti puošmena, tai daugiau buvo kaip protokolinio įvaizdžio elementas. Batai neturi pernelyg išsiskirti, o prioritetu tampa lakoniškas konservatyvumas ir, žinoma, kokybė. Britai yra labai pragmatiški žmonės.
Prancūziška estetika, atvirkščiai, – linkusi į puošnumą net ir klasikinėje madoje. Prancūzai tikrai daro tai, ko nedaro niekas. Praktiškumas nėra prioritetas, ši vieta užleidžiama avangardui, nestandartiniams sprendimams, dekonstruotoms formoms, batai tampa elementu, kuriančiu emocijas. Ir tos emocijos neprivalo būti teigiamos – tikrasis tikslas yra atkreipti dėmesį.
Itališkai avalynei labiausiai tiktų architektūriško, skulptūriško grožio epitetai. Linijos, formos – avalynė tampa įvaizdžio figūra, kuri kaskart verta atskiro aptarimo.
– Vyriška avalynė išgyveno įspūdingą istoriją, gausybę transformacijų, kai kažkada funkciniais tikslais siūti batai dabar sėkmingai įsitvirtinę kaip bet kokios aprangos dalis. Atskira tema yra laisvalaikio aprangos paplitimo fenomenas, o kartu ir atgimstanti klasikos nostalgija. Atrodytų, visko tiek daug, bet visgi kokia ta realybė, kurioje gyvename, ir kur link vystosi avalynės mada?
– Reikia pripažinti, kad dabar gyvename laisvalaikio, sportinio stiliaus avalynės eroje. Kodėl ji dominuoja? Avalynės tendencijos neabejotinai atspindi laikmečio aktualijas: laisvė, liberalumas, mobilumas, greitis – dominuojantys kasdieniai prioritetai. Tradiciškai geri batai visada būdavo brangūs: tai geriausia panaudota oda, geriausi meistrai ir šimtmečiais perduodamos kompetencijos. Tokių gaminių negali būti daug, tad kiekis būdavo nedidelis, o visų taip trokštamo išskirtinumo kaina irgi buvo didelė. Bet niekada nieko nestebino, nes kaina buvo tiesiogiai proporcinga gamybos kaštams bei pačiam rezultatui.
Niekada nebūna vienos tendencijos, tad neabejoju, kad mados pasaulio dėsniuose visada aktualus dualumas: jei yra tendencijų, tai bus ir antitendencijų. Gyvename vertybių persvarstymo laikais, kai iš naujo atrandame tikrumą, autentiškumą, klasikinę estetiką. Ar pastebi šiuos pokyčius Lietuvoje?
Būtent. Ši pamatinė idėja yra gyva kaip niekada, nišinė produkcija turi savo gerbėjus ir net besiformuojančias nuolatinių pirkėjų bendruomenes. Įdomu tai, kad seniau turtingiausi žmonės de facto rinkdavosi geriausius, brangiausius batus, o dabar jie dažnai renkasi ir tai, kas yra dirbtinai sukurtas liuksas. Ar tai gali tęstis amžinai? Tikrai ne, nes anksčiau ar vėliau pasigendame kokybės, amatų meistriškumo, tikrosios vertės. Taigi tikrų batų kultūra po truputį išgyvena renesansą ir mes esame tie, kurie jį sukurs.
– Klasikinė avalynė turi gausybę skirtingų tipų, batai skiriasi pagal formą, puošybos elementus, audinius ir net stiliaus formalumą. Tad kokie tie tipai ir ką būtinai turėtume apie juos žinoti?
– Skirstant batus geriausia aptarti skirtingus formalumo lygius. Visų pirma, žinoma, yra laisvalaikiui skirta avalynė, kuri į madą atėjo iš funkcinės sportinės aprangos. Tuomet yra sandalai, arba basutės, o tokia avalynė, be abejonės, geriausia būtent italų gamybos. Gal dėl to, kad tai dar Senovės Romos imperijos laikais patikrinta klasika.
Taip pat yra vadinamieji denio batai, kurie sukurti XX a. viduryje, kai vienas žmogus stebėjo savo šunį, vikriai bėgiojantį šlapiu laivo deniu, o žmogų tuo pat metu slystantį. Šios istorijos įkvėptas gimė ypatingas padas, kuris padėjo šiems batams tapti ne tik funkcionaliems, bet ilgainiui ir tokiems patraukliems, kad išsikovotų stabilias pozicijas vasariškos laisvalaikio avalynės viršūnėje. Žmonės neretai nė nežino, kad šis apavas, kaip ir daugelis kitų, visų pirma buvo funkcinis.
Toliau derėtų paminėti vairuotojų batus. Jie mokasinų konstrukcijos, bet turi ypatingą kulną, kuris yra tarsi pratęstas padas, tad reguliuojant vairuojamos transporto priemonės greitį batams nieko nenutiks. Nors pasaulyje jie labai populiarūs, Lietuvoje ne visuomet tinkamai derinami.
Loaferiai – itin universalūs batai. Net rimtos pasaulio aukštosios mokyklos ir universitetai neretai būtent šio tipo batus nurodo kaip privalomos uniforminės aprangos elementą. Jie estetiški, tačiau ne pernelyg formalūs. Studentai vaikinai mokomi formalios laikysenos, dalykinės aprangos bruožų, o loaferiai, nors oficialaus stiliaus, bet ne tiek, kad lenktų profesorius, avinčius juodais oksfordo tipo batais. Džiugu, kad nuo studijų laikų vyrai mokomi tam tikro etiketo ir kokią reikšmę, kuriantis atitinkamą įvaizdį, turi avalynė. Apskritai loaferiai gali būti lygūs, blizgios ar net verstos odos, dekoruoti kutukais ir t. t. – priklausomai nuo progos formalumo, skirtis gali ir batelių dizainas. Beje, būtent šio tipo batus, pagamintus firmos „Loake“, filme „Volstryto vilkas“ avėjo ir Leonardo DiCaprio. Dizainas, atsiradęs septintajame dešimtmetyje, mėgstamas iki šiol. Tai pasakytina ir apie kito gamintojo iš Didžiosios Britanijos sukurtus dykumų batus, jų dizainą, kuris tapo nepavaldus laikui. O klasikiniai juodi Loafers tipo batai buvo vieninteliai formalūs batai, kuriuos visais laikais būdavo galima avėti su baltomis kojinėmis.
Monkai ir derbiai – dar viena klasė. Pavadinimas monkai kilęs nuo vienuolių, kurių sandalai buvo puošti dviem sagtelėmis, pavadinimo anglų kalba. Nors vienuolių sandalai buvo atviri, užsegimo dizainas sėkmingai įsitvirtino klasikinės vyriškos avalynės madoje. Tai pusiau formalūs batai, kurie gali būti derinami ir su kostiumu, ir prie džinsų. Padas taip pat gali būti įvairus: odinis, jei batus norime derinti prie formalesnės aprangos, arba guminis – laisvesnės aprangos atvejais. Gali būti dviejų sagčių arba vienos, pastarasis variantas formalesnis.
Jei bet kurio mada nesidominčio žmogaus paklaustumėte, kaip atrodo vyriški batai, būtent derbiai būtų tie, kuriuos įvardintų dauguma. Tai atviro varstymo batai, turintys atskiras išorines „ausytes“, šonines detales, kurių padėtį užfiksuoja raišteliai. Puikus pasirinkimas žmonėms, kurių keltis aukšta. Batai gali būti sėkmingai derinami netgi prie džinsų, ypač tada, kai bato padas grubesnis. Tačiau dažniausiai būtent šio tipo batai populiariausi tarp lietuvių vyrų, besirenkančių dalykinę aprangą.
Oksfordai – tai uždaro varstymo batai, avimi išskirtinai tik prie kostiumo. Nors jų irgi būna įvairių, tai pats formaliausias dalykinio stiliaus avalynės pasirinkimas. Lakuoti avimi prie smokingo arba frako, o jei su perforacijomis – tuomet šiek tiek mažiau formalūs. Gaila, kad kol kas mes vis dar nežinome daug aprangos kodų kriterijų, Vakarų šalyse einant į labai formalius susitikimus žmonės net būna perspėjami dėl tinkamos aprangos arba mažų mažiausiai patys iš anksto pasidomi. Lietuvoje kol kas dar paliekama labai daug vietos interpretacijoms. Galbūt trūksta puikaus, įkvepiančios valstybės pavyzdžio, kuris bent kiek pakeltų kartelę.
Auliniai batai istoriškai visuomet buvo funkcionalūs batai. Jie dažniausiai kildinami iš militaristinio stiliaus, avimi nereikalaujant formalios aprangos, nors, tinkamai pasirinkus drabužius, gali būti derinami ir prie stilingo kostiumo. Visai kaip ir Chelsea batai, įkvėpti Viktorijos laikų jodinėjimo avalynės, bet dabar sėkmingai derinami ir prie kasdienės aprangos.
Formaliausi, žinoma, yra blizgūs smokinginiai batai, odos blizgesys apskritai yra formalumo požymis. Labai įdomu tai, kad būtent prie smokingo galima avėti ir visai kitokius batus – pavyzdžiui, aksominius loaferiukus, šliurytes, kurios gali būti vienspalvės arba dekoruotos mažu kaspinu. Toks pasirinkimas galimas tik tuomet, kai esame susipažinę su kontekstu. Žvelgiant į istoriją tai buvo pokylių namuose arba uždarame klube apavas. Taigi, vietos ir vakaro šeimininkas turėdavo teisę į šlepečių tipo apavą. Žiūrint iš dabarties perspektyvos, svečias, žinodamas kontekstą, tikrai nesuklys pasirinkęs tik lakuotus batus.
– Klasikinės, dalykinės aprangos taisyklės yra atskira tema. Stinga daug žinių ir dažnai kartojasi tos pačios klaidos. Visgi kaip nesuklysti ir kas, derinant avalynę, yra svarbiausia?
– Kasdieniame gyvenime dažniausiai kiekviena organizacija ar renginio sumanytojai nurodo rekomenduojamą aprangos kodą, bet vis laisvėjantis požiūris į aprangą lemia ir vis daugiau asmeninės interpretacijos galimybių. Tai kartu ir gerai, bet ir dingsta standartai, bendra įvykio ar institucijos kuriama harmonija, statusas ir kt. Mane labiausiai žavi, kai laisvės išraiška tampa ne bet kokių taisyklių atsisakymas, o eksperimentai su pačia klasika. Pavyzdžiui, pasirinkus formalaus tipo apavą nustebinti netikėta jo spalva. Ši saviraiškos priemonė ypač populiari Prancūzijoje, kur dabar labai puoselėjama patinos mada (ant bato paviršiaus dirbtinai sukuriami chameleoniški spalvų efektai), marmuro paviršiaus imitavimas ir t. t. Tai žvelgiant tam tikra kampu yra pankuojanti klasikinė mada.
Labai įdomu pastebėti, kad, pavyzdžiui, dabartinis aprangos liberalumas ar sportiškumas kažkada buvo maišto prieš formalumą bei klasiką išraiška, o dabar šioje užtarnautos laisvės realybėje būtent klasika tampa naująja maištavimo forma. Šiuolaikinių vartotojų kriterijai yra iš naujo atrandamas išskirtinumas, tikroji kokybė, ilgaamžiškumas, amato meistrystė, savitumas, ateitis, kurioje romantizuojama praeities nostalgija. Dabar gatve einantis vyras, pasipuošęs nepriekaištingu kostiumu, prižiūrėtais batais, švarko kišenėlę puošiančia fantazija, akį traukiančiomis kitomis dėmesingai parinktomis detalėmis, yra ne tipiškas vyras, o tikras išsišokėlis. Elegantiška klasika dabar yra tikrasis avangardas. Kažkada jaunystėje ir aš norėjau išsiskirti, plaukus dažiau įvairiausiomis spalvomis, neįtikėtina, bet dabar dėvėdamas klasikinę džentelmenišką aprangą išgyvenu lygiai tas pačias aplinkinių ir vidines savo paties maištautojo emocijas.
– Kojinės gali kelti pavojų visam įvaizdžiui. Neretai lietuviai joms neskiria pakankamai dėmesio galvodami, kad tai nepastebima smulkmena. Tačiau netinkamos kojinės gali sugadinti įvaizdį, o puikiai priderintos netgi tapti pagrindiniu akcentu. Kaip jas pasirinkti ir kokia tobulų kojinių paslaptis?
– Kojinės iš tiesų yra be galo svarbi vyriškos aprangos dalis. Daug domėjausi ir per visus karjeros metus išsigryninau štai tokią keturių dalių taisyklę:
1. Kokie batai – tokios kojinės: juodi batai – juodos kojinės, rudi batai – rudos kojinės, ir t. t. Toks pasirinkimas tikrai elementarus, tad niekada nebus klaida. Visgi, mano akimis, tai pernelyg saugus, konservatyvus derinimas, šiais laikais jau pasenęs.
2. Pagal kelnes: rudos kelnės – rudos kojinės, mėlynos kelnės – mėlynos kojinės, ir t. t. Šį derinį rekomenduoju ypač dažnai, nes net ir be išskirtinių žinių galima paprastai pasirinkti kojines, kurios pratęsia kelnes ir kartu netgi kojas. Ir stilinga, ir paprasta, ir optiškai naudinga.
3. Kojinės – išskirtinis akcentas. Tai jau tam tikrų žinių ir kūrybiškumo reikalaujantis derinimas, kai kojinėmis sąmoningai atkreipiamas dėmesys, jos – išskirtinė detalė. Šis aprangos sprendimas ypač aktualus tuomet, kai vilkime kostiumą, bet neryšime kaklaraiščio – tada būtent kojinės gali tapti tuo įvaizdžio akcentu.
4. Nematomos kojinės. Žinoma, didžioji dalis vasariškos avalynės gali būti avima be kojinių arba su paslėptomis. Visgi būti basiems yra tas pats, kas dėvėti šortus, tad įvertinkime situacijos formalumą ir eksperimentuokime atsargiai.
– Laikais, kai iš naujo atrandame savitumo, originalumo, išskirtinumo prioritetus, atkreipiame dėmesį ir į avalynę, gaminamą pagal užsakymą. Kas tai – ypatinga prabanga, unikalus meistrystės rezultatas, o gal net savotiškas menas ant mūsų pėdų?
– Dabar yra tikras individualios avalynės renesansas, gerų, tikrų meistrų liko nebedaug, tad ši paslauga išties išskirtinė, brangi ir ne tikrai visiems prieinama. Žinomų meistrų kurti batai kainuoja nuo 3000 eurų. Visų pirma išmatuojama pėda, tuomet iš medžio kaladėlės išdrožiamas individualus kurpalis, atsižvelgiama ne tik į ortopedinius duomenis, bet ir į užsakovo kūno dinamiką, pavyzdžiui, ar pėdos tinsta, ir t. t. Tada ant kurpalio daromas bandomasis modelis, vis tiek gaminamas iš pakankamai geros odos, po to matuojama, įsiklausoma į kliento komentarus, vietoje tas bandomasis modelis pjaustomas, karpomas ir paprastai lieka nebepanaudojamas. Galiausiai, atsižvelgiant į negalutinio primatavimo rezultatus, siuvama galutinė pora. Neretai žmonės įsivaizduoja, kad individualiai užsakyti batai bus stebėtinai patogūs, o dėl ypatingos konstrukcijos, meistriškumo subtilybių šis apavas būna ilgaamžis, tačiau, visų pirma, reikalauja adaptacinio dėvėjimo periodo, kol batai iš tikrųjų prisitaiko prie kojų. Taigi, net skyrus individualiems batams 3000 ar 5000 eurų, visų pirma juos teks pranešioti. Visgi neabejoju, kad visos pastangos tikrai vertos galutinio rezultato, nes ilgainiui tokie batai tampa tarsi antra oda. Tai ne greitas vartojimas, svarbus ne tik rezultatas, bet ir visas procesas.
– Kalbant apie vyrišką avalynę kaskart nuskamba kokie nors asociatyvūs pavadinimai, netikėtos praeities inspiracijos, konstrukcijos ar gamybos metodo paslaptys. Kokie tie mitai ir legendos, supantys klasikinę madą?
– Nuomonės formuotojų buvo visais laikais, vienas jų – tikra stiliaus ikona Britanijos karalius Edvardas. Anuomet niekas nenešiojo atlenktų kelnių, o jis nusprendė, kad būtent tokia bus nauja tendencija. Lauko pramogas ypač mėgstantys britai patogumo sumetimais jau buvo įpratę raitoti švarko ir marškinių rankoves, bet tokios kelnės buvo naujiena. Šis žaismingas, aktyvaus laisvalaikio atspindys iš karto tapo patrauklus, bet vidinės batų pusės kulnas kliūdavo už kelnių galų – tada asmeninis karaliaus Edvardo batsiuvys sugalvojo nupjauti tokio kulno kamputį.
Ilgainiui toks kulnų „apkarpymas“ tapo batų, gamintų pagal užsakymą, simboliu, po to patraukė rankų darbo batų gamintojų dėmesį, o dar vėliau idėja pritaikyta ir kasdienės mados gaminiuose. Neretai žmonės net nežino, ką tai reiškia, bet kuo daugiau informacijos turime, tuo įdomesni atrodo visai šalia mūsų esantys daiktai.
Kiti mitais ir legendomis apipinti batai yra penny loaferiai. Jų pavadinimas kilo nuo monetos pavadinimo penny: Amerikoje žmonės į specialią išorinę bato kišenėlę įsidėdavo šią monetą, kad prireikus galėtų paskambinti telefono automatu. Šmaikštu, netikėta, gal net nebeaktualu, bet batų tipas sėkmingai prigijo.
Brogai – skylutėmis puošti klasikiniai batai. Šis pavadinimas senąja škotų ir airių kalba paprasčiausiai reiškė batas. Seniau jie būdavo skylėti, patogūs vaikštant po pelkes, nes lengviau išdžiūdavo. Dabar skylutės, kažkada tarnavusios kaip funkcinės, tapo klasikinės avalynės dekoro elementu.
Beje, ar žinojote, kad odiniai batų padai puikiai tinka degtukui uždegti?
– Jūsų veiklai jau greitai 6 metai. Ar daug pasikeitė per tuos metus?
– Laikas bėga labai greitai! Bet džiugu, kad padaryta tikrai labai daug. Mūsų renginiai, straipsniai ir paskaitos nenuėjo veltui. Batų kultūra Lietuvoje stipriai pažengė į priekį, gerų vyriškų batų gatvėse atsiranda vis daugiau, o aš vis dar kupinas entuziazmo ir meilės darbui, kurį darau.