Nors sugebėjo sutelkti žmones tada, kai to labiausiai reikėjo, R. Ozolas taip ir netapo formaliu Sąjūdžio lyderiu. Šios pareigos atiteko Vytautui Landsbergiui. Būta kalbų, kad prieš priimant šį sprendimą sutarta dėl vadovų rotacijos, tačiau ji niekuomet taip ir neįvyko.
R. Ozolo bendražygiai neslepia, kad dėl to jis ilgai jautė nuoskaudą. Tuo labiau, kad už sprendimą tapti politiku tikėjo sumokėjęs itin skaudžiai. 1991 m. sausio 1 dieną sumuštas ir nužudytas vienintelis R. Ozolo sūnus – istorijos studentas. Mįslinga jaunuolio mirtis nebuvo iki galo išaiškinta.
Gyvenimą R. Ozolas paskyrė kovai už Lietuvos nepriklausomybę, kaip ją matė, – prieštaravo stojimui į Europos Sąjungą, euro įvedimui. Kadangi turėjo įprotį viską dokumentuoti, Lietuvai paliko ir gausų archyvą – garso įrašus, dienoraščius, nuotraukas. Kai kurie iš atsiminimų, autoriaus prašymu, įslaptinti iki šiol.
Paskutinę sausio dieną R. Ozolui būtų suėję 81-eri. Deja, jo gyvybę pasiglemžė vėžys.
Pirmą kartą šis straipsnis „Delfi“ portale buvo publikuotas 2020 01 18.