Gal todėl, kad buvo nedidelio ūgio, o gal, kad kokio darbo griebdavosi nemėgo prie jo ilgai krapštinėtis, o kai skubėdavo tankiai mindavo mažais žingsneliais. Kartais, laistydamas rožių lysvę, imdavo ir susimąstydavo, kad sodyboje trūksta jaunos linksmos šeimininkės, kuriai jis galėtų pasakyti: – Kiek šiame pajūrio kampelyje gražių vietų, tik nėra su kuo kartu pasidžiaugti. Bet jis tuoj vydavo šalin tokias mintis – mama, kuri po tėvo mirties vargo, augino juos – šešis savo vaikus, nusipelnė ramios senatvės, o dvi moterys prie vienos viryklės retai sutaria.
Apsiprato Tautvydas su vienišiaus likimu. Nors, tiesą sakant, mažo miestelio senbernio vienišium gal ir nederėtų vadinti. Jis tampa visų moterų lepinamu ir globojamu. Našlė Mylė, pamačiusi jį, einantį gatvele pro jos namus tuoj pakviesdavo pasivaišinti blynais, susipykusios su vyrais moteriškės būtinai išsipasakodavo jam apie savo bėdas, pardavėjos stengėsi jam įtikti, valgyklos moterys įpildavo daugiau sriubos. Tautvydas nuolat buvo kviečiamas, ką nors sutaisyti, perdažyti, pritvirtinti, prisukti ar atsukti. Jis buvo jų visų, bet labiausiai mamos. Tą dieną, po darbo, su rezginėle eidamas į parduotuvę, visai negalvojo , kad galėtų nutikti, kas nors ypatinga. Jam nepasisekė. Ant parduotuvės durų kabėjo užrašas „Švaros valanda“. Tautvydas nutarė palaukti prie durų. Po kelių minučių atėjo nepanaši į poilsiautojas ir tarp miestelio gyventojų nematyta būtybė. Ji vilkėjo lietpaltį su kapišonu, atrodė kažkokia mažutė, susigūžusi , išgąsdinta. Tautvydas panoro ją apkabinti , pasakyti kažką švelnaus, padrąsinančio, bet neišdrįso. Tuoj klegėdamas atskubėjo būrelis pardavėjų. Viena iš jų rakino duris, kitos erzino Tautvydą:
– Tai ko mūsų visų kavalieriui prireikė – pyrago ar panų,– teiravosi storulė kasininkė.
– Ir viena ir kita gerai, – būtų atšovęs, bet dabar negalėjo pasirodyti nerimtu, nes būtų išgirdusi ji.
– Nepatinkam mes jam, – aiškino parduotuvės valytoja, – gal naujokė jam kris į akį. Trikotažo skyriuje dirba, – piršliavo ji, rodydama į būtybę su kapišonu.
Pardavėjos sugužėjo į parduotuvę, Tautvydas įėjo paskui jas. Įsidėti į rezginėlę porą kepalų duonos, miltų pakį, sodos, skalbimo miltelių nedrįso – nevyriškos tai prekės. Pora butelių alaus? Atrodys kaip koks girtuoklis. Todėl nužingsniavo į trikotažo skyrių. Valytoja kumštelėjo pardavėją:
– Ernesta, tai tas žmogus, apie kurį mes tau kalbėjome, pasikviesk jį į namus...
– Ernesta, koks gražus vardas, – pamanė jis.
Dabar ji buvo be apsiausto. Kapišonas neslėpė jos plaukų. Ji buvo šviesiaplaukė. Tikra šviesiaplaukė. Plaukų spalva jam buvo nematyta: ne gelsvo, bet labiau pilkšvo atspalvio. Rankutės mažos, išpuoselėtos, su melsvai dažytais nagais. Į akis pažiūrėti jis neišdrįso.
– Tautvydai, mergina nusipirko lentyną – nėra kam pakabinti, ar nepadėtum jai, – sugrąžino jį į tikrovę valytoja.
– Taip - žinoma, – lyg šaute iššovė atsakymą, –išsigandęs, kad galėjo išsiduoti, pridūrė:
– Su broliu užsuksim.
Vėliau to pasakymo jam teko labai gailėtis.
Taigi, kaip buvo žadėjęs, atėjo su broliu, abu pritvirtino lentyną. Ernesta buvo čia pat, bet čia sukinėjosi ir brolis. Baisiausia gėda buvo tai, kad brolis visai paprastai paėmė jos užmokestį. Tautvydas, jei būtų galėjęs, vos atidarius parduotuvę , būtų bėgęs tenai ir išėjęs tik ją uždarant. Bet darbo drabužiai visai netiko pažinčiai užmegzti. O atverti mamytės saugomą spintą nebuvo lengva: mamytė smalsi, tuoj pasipiltų tūkstančiai klausimų. Na, o ir apgauti sūnelį kiaurai permatančią mamą – oi kaip nelengva. Ji imtų spėlioti kartu su paštininke, slaugytoja, ateinančia suleisti vaistų, brolį ištardytų. Tuoj pasklistų gandai: vienos miestelio moterys imtų siūtis suknias vestuvėms, kitos krikštynoms. Tautvydas nenorėjo užjudinti paskalų mėgėjų ir atiduoti jų malonei trapios, į pienės pūkelį panašios Ernestos. Bėgo dienos, savaitės. Įsimylėjėlis suko galvą, mąstė, ką daryti ir niekaip negalėjo rasti išeities. Mylinti širdis pašnibždėjo, ką jis turi daryti. Vakare iš ganyklos gindamas gyvulėlius namo, pastebėjo, kad jų veršelis jau dailus buliukas.
Todėl Tautvydas nutarė jį parduoti ir nusipirkti naują kostiumą. Juk negali suaugęs žmogus turėti vieną vienintelį kostiumą, pirktą dar mokyklos išleistuvėms. Motina nesuprato, koks sąmokslas sumanytas ir sūnui neprieštaravo. Bet jis niekaip neišsisuko be savaitės, nes reikėjo rasti pirkėją, mašiną, pagalbininkų, kurie padėtų įvaryti gyvulį. Pagaliau jo piniginėje atsirado pinigų keliui į laimę nutiesti. Sunku nupasakoti, kaip daužėsi Tautvydo širdis, kai jis skubėjo į parduotuvės vyriškų rūbų skyrių. Pamačiusios jį , besirenkantį kostiumą apspito pardavėjos, atskubėjo valytoja ir krovikas. Kostiumą meilės kankinys rinkosi ilgai ir rūpestingai. Juk jis ketino pasirodyti ne bet kam, o savo princesei. Kostiumą įsivilko persirengimo patalpoje, vilkėdamas juo nuėjo užsimokėti, o darbo rūbus paprašė suvynioti.
– Tai ar bus vestuvių pyrago? – pasiteiravo kasininkė.
– Gal ir bus, – atsakė laimingas vyrukas.
– Tai brolis jau pasipiršo Ernestai? Na ir šaunuolis. Iš tų ilgų draugysčių – nieko gero.
Pienės pūką pagavo ir nunešė vėjas, gražios svajonės nuvylė neryžtingą princesės gerbėją. Kostiumas, kuriuo jis taip džiaugėsi dabar jam atrodė lyg klouno drabužis. Išėjęs iš parduotuvės, nuskubėjo į trokštantiems išgerti statinį vadinamą cirkeliu.
– Ramute, reikia stiklinės ir butelio. Spalvoto negeriam, – bandydamas atrodyti linksmas ir nerūpestingas, užsisakė jis velnio lašų širdgėlai užpilti.