Pradėkime nuo vaikystės. Gimėte Vievyje, čia lankėte darželį, mokyklą?
Esu tikras vievietis, nes visa vaikystė praleista čia: ir darželyje, ir mokykloje, o vėliau prisidėjo įvairūs būreliai. Žaidžiau rankinį ir mokiausi muzikos mokykloje. Veiklų tikrai netrūko. Iki pat aštuonmetės mokyklos pabaigos čia leidau visą savo laiką. Kiek pamenu, tada dar buvo vienuolikos metų sistema. Kadangi gerai mokiausi, nusprendžiau toliau mokytis ir po aštuntos klasės, tik jau Vilniuje. Taip trumpam teko išsiskirti su gimtuoju miestu.
Kas iki dabar liko atmintyje įsimintiniausio iš mokyklos laikų?
Buvo įvairių akimirkų. Ir džiugių, ir ne tokių smagių. Pavyzdžiui, tarybiniais laikais treneriai labai griežtai auklėdavo mokinius. Buvau septintoje klasėje, kai treneris taip trenkė per ausį, kad netekau sąmonės. Ir net neatsiprašė. Tuomet pagalvojau, kad gal reikia baigti su sportu ir pasilikti tik muziką, nes ją mokantis per ausis nedaužo (juokiasi). Muzikos mokykloje mokiausi pas tikrai stebuklingus mokytojus, kurie nekankino ir be prievartos skiepijo meilę muzikai. Taip sutapo, kad baigiau akordeono klasę ir kartu aštuonias klases vidurinėje mokykloje.
Tuo metu mokytojas Alfredas Selskas paklausė, kokia man muzika patinka. Pasakė pasiimti papildomą instrumentą ir pradėti groti. Aš paklausiau jo patarimo ir besimokydamas akordeonu bandžiau visokias dūdas pūsti. Išbandžiau trimitą, tūbą, tromboną, bet nelabai man su tuo variu sekėsi. Mokytojas man patarė pabandyti groti saksofonu. Kai davė jį man, taip iš karto ir prilipo.
Ir tuomet priėmėte sprendimą įstoti į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos saksofono specialybę?
Kai mokiausi vidurinėje, labai norėjau studijuoti istoriją. Buvo 1984-ieji metai, apie nepriklausomą Lietuvą niekas net nesapnavo. Todėl pagalvojau: studijuoti istoriją, kur aiškina, kad Žalgirio mūšį laimėjo trys Smolensko pulkai ir visokias kitokias nesąmones? Na, ne, aš tiek meluot negalėsiu. Kas tada belieka? Lieka muzika.
Po devintos klasės stojau į dabar vadinamą Vilniaus kolegiją, Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Tuo metu tai buvo gana rimta mokykla.
Ar tėvai palaikė, kai pasakėte, kad suksite į menų studijas?
Mama norėjo, kad mokyčiausi aktorystės, o tėvukas ne. Tėvas piršo profesiją, manau, ne ką mažiau menišką, tik rimtesnę. Norėjo, kad stočiau į architektūrą, nes mano abu tėvai yra statybų inžinieriai. Pats tėvas ir tą namą, kuriame aš dabar gyvenu, perprojektavo. Jis turėjo visas braižymo lentas, pieštukus, matydavau visą darbo procesą. Man atrodo, kad tėvai visą laiką nori, jog vaikas siektų to, ko jie patys gyvenime nepasiekė. Tai tėvas ir stūmė į architektūrą. Bet močiutė iš mamos pusės labai gražų balsą turėjo, o mamos senelis buvo vargonininkas. Jis mokėsi Kaune, J. Naujalio įkurtoje mokykloje, tai muzikinė pusė visa iš mamos atėjo. Šiandien mamai turiu pasakyti labai ačiū, nes tuo metu ji pasakė, kur tu nori, ten ir stok. Suteikė visišką laisvę. Dėl to, nedvejodamas ir pasukau ten, kur norėjau.
Galbūt ir tuomet vyravo stereotipas, kad esant menininku, sudėtinga išgyventi?
Ta socialistinė sistema, nors nesinori sakyti, kad buvo geresnė, tačiau ji neskatino galvoti, ar tu prasimaitinsi ar ne. Baigsi, gausi paskyrimą ir gausi algą. Ar tu menininkas, ar tu suvirintojas, ar tu inžinierius, žinai, kad tu darbą tikrai turėsi. Nuo tavo gabumų alga nepriklausė. Visi gaudavo vienodas. Menininkais sovietinė sistema labai rūpinosi, nes jie galėjo būti pavojingi, o jeigu būdavai nusipelnęs artistas, turėdavai ir įvairių privilegijų, pavyzdžiui, gaudavai pagerintą butą su specialiais suplanavimais. Kai baigiau Tallat-Kelpšos mokyklą, buvo 1989 m., Lietuvos Nepriklausomybės metai. Tada buvo įdomu. Baigėm aktorinį, niekas į teatrus neateidavo. Draugai galvojo, kaip čia prisitaikyti, nes salės tuščios. Kai pradėjau dirbti, algelė buvo 400 litų, o aš jau ir vaikų turėjau. Gyvenimas privertė suktis. Supranti, kad iš vieno darbo neišgyvensi. Labai padėjo tai, kad aš muzikinį bagažą turėjau. Mes grodavom ir grupę turėjom. Ta grupė maitino ilgai. Kai esi dainavęs, turi klausą, garsinimai prasidėjo, reklamos, visa kita. Ir dainuoti kvietė, miuzikluose esu dainavęs.
Dabar mano pagrindinis etatinis darbas yra „Lėlės“ teatre, bet dar turiu spektaklių Nacionaliniame operos ir baleto teatre, Nacionaliniame dramos teatre, Jaunimo teatre, dar turime renginį sovietiniame bunkeryje, kur žmonės grąžinami į tarybinę praeitį. Tos veiklos užtenka. Dar prisideda filmavimai, serialai visokie. Dabar lietuviškas kinas atsigauna. Man labai patiko a. a. E. Nekrošiaus frazė apie talentą ir darbą. Jis sakydavo, kad jeigu tu tik talentingas būsi, to neužteks. Ir kiek aš tokių esu matęs, kurie sėdi ir verkia, kad aš toks talentingas, o manęs niekas neima niekur, niekas manęs nepripažįsta. Siūlai darbą, eik Kalėdų Seneliu pabūk, tai sako: „Ne, man čia ne lygis“. Nenukrenta juk tie pasiūlymai iš karto. Aš tikiu, kad veiksmas lygus atoveiksmiui, kaip sakė Niutonas trečiam dėsny, jeigu dėsi pastangas, jeigu dirbsi, tai tada ateis tie pasiūlymai. O jeigu ant sofos sėdėsi, tai nieko ir nebus. Dabar, kai įdėta tiek darbo ir pastangų, aš džiaugiuosi, kad galiu sau leisti netgi atsisakyti kažkokių pasiūlymų.
Prisimenate, koks buvo jūsų pirmasis darbas?
Dabartiniame Nacionaliniame dramos teatre aš vaidinau dar net nestudijuodamas aktorystės. Mes, kaip minėjau, turėjome grupę, tarybiniais laikais mes grodavom gatvėse. Kiekvienais metais per Kaziuko mugę išeidavom pagrot, tai per vieną grojimą užsidirbdavom mėnesinę stipendiją, o kartais net ir dvi. Įdomu tai, kad tuo metu mus pastebėjo gatvėje grojančius vienas režisierius. Jis statė J. Erlicko „Pakeleivingus“ ir jam reikėjo orkestrėlio, tad ir pakvietė mus. Pirmasis darbas be grojimo gatvėje, toks įdomus, davė epizodinį vaidmenį, kai reikia užbėgti ant scenos ir vieną frazę pasakyti, kaip sakoma, „valgyt paruošta“.
Bet džiaugsmo užteko?
Labai daug džiaugsmo buvo, įsivaizduokit, tu stovi pagrindinėje Lietuvos teatrinėje scenoje dar net nestudijavęs, net nebūdamas ne tik aktoriumi, bet dar net studentu nebūdamas. Tikra svajonė. Vėliau man visa tai tapo postūmiu. Supratau, kad galiu toje scenoje stovėti. Puikiai pamenu, kaip man nusišypsojo laimė, kai Oskaras Koršunovas statė „Labas Sonia Nauji metai“. Jis dar buvo jaunas, bet jau labai perspektyvus režisierius ir jam reikėjo choro, nes „Labas Sonia“ buvo statoma pagal antikinę dramą, o antikinėje dramoje choras labai dominuoja. Jis visą mūsų kursą, nes mes visi buvome balsingi ir su klausom, paėmė į tą spektaklį. Tai buvo pirmas labai ryškus ir labai įdomus darbas. Su tuo spektakliu ir po festivalius pavažinėjom, jis buvo labai lankomas, publika į jį labai jauna ėjo. Kai sakiau, kad tuščios salės būdavo, tai ne visai tiesą kalbėjau, nes į O. Koršunovo „Labas Sonia“, kai mažojoje salėje būdavo vaidinama, tai susirinkdavo daug žmonių. Paskui dar Jono Vaitkaus „Sapnas“ pastatytas buvo, tai ten epizoduose vaidindavau. Tuo metu penkiuose spektakliuose jau vaidinau. Tai buvo labai didelė patirtis, nes paskui, kai mokslus išeini, tu vėl mokaisi iš naujo, nes kaip publiką valdyti, tau niekas nepaaiškina. Iš tikro tai pajausti reikia.
Kodėl vėliau muziką sumąstėte palikti nuošalyje ir išbandyti operinį dainavimą?
Vievis turėjo labai stiprią chorinę mokyklą: „Liepaičių“ chorą ir a.a. mokytoją A.ldoną Pulauskienę ir Leokadiją Ginelevičienę. Todėl aš visą laiką mokykloje ir dainavau. Vaikinų ansamblyje teko dainuoti, vykti į „Dainų dainelę“. Dainavimo nemečiau ir Tallat-Kelpšos mokykloje, nes pasiėmiau tokią discipliną paraleliai. Kai baigiau Tallat-Kelpšos mokyklą, man buvo nebeaišku, ką aš geriau darau: ar groju saksofonu, ar dainuoju, nes būdamas pūtiku dar tapau respublikinio jaunųjų vokalistų konkurso trečios vietos laimėtoju. Visi sakė: tu dainuodamas daugiau pasieksi. Tada įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti dainavimo. Bet turiu pasakyti, kad ten savęs neradau. Per daug aš rokenrolą mėgau. Supratau, kad esu ne ten, ir po trečio kurso palikau vokalą.
Ir kas toliau? Žvilgsnis nukrypo į aktorius?
Po sprendimo mesti studijas, pagalvojau, kad vis tiek reikia kažką pabaigt šitame gyvenime, nors tiek metų esu muzikai atidavęs. Į istoriją gal dar ir galėjau įstoti knygų perskaitęs, bet reikėjo daryti greitus sprendimus. Sumaniau, kad į aktorinį galima bandyti stoti. Gi niekam negabus žmogus gali stoti į aktorinį (juokiasi). Taigi, man pavyko ir įstojau. Vėl viskas iš pradžių, vėl pirmakursis. Tada man buvo 23-eji metai, o kitiems po 18. Buvo didelis skirtumas, palyginus su kitais kurso draugais, ir mąstyme, ir visame kitame. Vėliau, kai būna, pavyzdžiui, 33-eji ar 30, jau nebe taip skiriasi. O stojau aš į aktorinį todėl, kad tuo metu režisierius Jonas Vaitkus rinko labai įdomų kursą, ruošė aktorius su sustiprintu muzikiniu parengimu. Tame kurse buvo daug mano pažįstamų, su kuriais bemuzikuojant gyvenimas buvo susipynęs. Visai smagiai mes ten tuos ketverius metus praleidome. Taip ir atsidūriau ten, kur esu dabar.
Panašu, kad džiugių akimirkų netrūko, bet „paragavus“ pirmojo darbo turėjo būti ir nusivylimų?
Aš esu iš prigimties optimistas, nežinau net kaip ir kalbėti apie tą nuviliančią pusę. Man nepatinka, kai scenoje partneriai leidžia sau per daug atsipalaiduoti. Jei partneris, kuris vaidina pagrindinę rolę, verkia, tai tie, kurie vaidina antraplanį vaidmenį, leidžia sau pasakoti kokį anekdotą. Tokie dalykai mane labai šokiravo, aš iki dabar dar to nesuvokiu. Tai yra labai paplitę, nežinau, ar tai išgyvendinama, ar nelabai. O ten spektaklis daugiau pavykęs ar mažiau pavykęs… Tu savo spektaklio gali dešimt metų laukti, turi susitaikyti, kad taip bus. Net ir talentingam režisieriui šedevro nepavyksta sukurti. Bet aš kažkaip tikiu, kad mano gyvenime buvo daugiau pozityvių dalykų negu blogų. Aš nelinkęs labai suabsoliutinti kokios nors nesėkmės. Nes nesėkmė tik etapas, kurį pereini. Jaunam gal ir buvo taip, kad suvaidinam ir nepristato „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacijai, nors buvo geras spektaklis. Net nepastebėjo, net nenominavo. Bet paskui supranti, kad tie apdovanojimai suteikia tam kartui laimės, džiaugsmo, o paskui vis tiek reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti.
Kai nuvažiuoju į kokį nors tarptautinį teatro festivalį pasižiūrėti užsienio kolegų, tai turiu pasakyti, kad Lietuvoje teatrinis lygis yra tikrai aukšto lygio. Kai pamatau, ką ten dabar teatru vadina, suprantu, kad aš visai laimingas, dirbdamas čia. Žinoma, pagalvoju, kad gal ir galėjau dainuoti toje operoje... Yra toks beviltiškas dalykas, žvalgytis per petį atgal, kas būtų, jeigu būtų. Tai yra tiesioginis kelias į neurozę ar psichozę. Į priekį reikia žiūrėti. Nereikia žvalgytis į praeitį ar žvelgti į priekį, reikia džiaugtis šia diena. Pavyko šiandien kažkas – ir gerai. Ir nereikia galvoti, kas iš to darbo čia išsivystys, ar aš čia turėsiu naudos iš jo, kokios čia bus perspektyvos. Paprasčiau į gyvenimą reikia žiūrėti. Ir aš tą stengiuosi daryti.
Aš vieną kartą gyvenime suplanavau ir iš manęs Dievas pasijuokė. Su dabartine žmona mes auginame keturis sūnus. Jau tris turėjome, sakėme, viskas, užteks tikrai. Ir aš suplanavau – dariau namuose rekonstrukciją, pasiėmiau paskolą, įrengiau tris internetines linijas, čia darbo kambarys, čia miegamasis, viską sutvarkiau, viską suremontavau, o Kūčių rytą žmona sako: turiu naujieną, laukiamės dar vieno. Na, tai ką tu čia priplanuosi? Gali planuotis, ką nori, o virusas atėjo, ir visi planai sugriuvo. Neseniai interviu daviau, klausė, ar nestresavot? Tai aš dėl to ir nestresavau, nes aš nieko nebuvau per daug į priekį suplanavęs (juokiasi). Aš suprantu, kad verslininkas turi viską suplanuoti į priekį, jam tokie dalykai kelia stresą. O aš turėjau laiko pabūti su savo mintim, į dangų pasižiūrėti, žvaigždes pamatyti, nes vis leki, leki, bėgi, bėgi. Ir kas iš to? Aš tiek atostogų, tris mėnesius, paskutinį kartą turbūt turėjau vidurinėj mokykloj.
Legendinis Lietuvos teatro ir kino aktorius Regimantas Adomaitis yra pasakęs, kad aktoriai – labai vieniši žmonės. Ar pritartumėt tokiam teiginiui?
R. Adomaičio tokia natūra. Jis, žmogus, baigęs fiziką, jis kitaip į viską žiūri, iš filosofinio taško, dar gilesnio… Turbūt daugiau sutinku, negu, kad nesutinku (susimąstęs). Nes šiaip jaunas aš labai būčiau prieštaravęs šitam teiginiui, kadangi jau po spektaklio apturi bohemą, koks ten vienišumas? Bet greitai supranti, kad visa tai į nieką neveda, greičiau į savęs naikinimą. Dėl to dabar aš stengiuosi vengti tokių aptarimų, pabuvimų kartu. Kažkaip pabūnam scenoj kartu, grimerinėj, apsitariam viską ir to gana. Aš turiu šeimą galų gale. Vienas tai aš tikrai tik profesine prasme. Tu scenoj vis tiek vienas su savimi lieki. Niekas už tave nieko nepadarys. Aišku, partneris padeda. Jeigu geras partneris kartais yra, tai ir tau pametės žodį, jeigu tu pamiršai, bet vis tiek personažą tu turi sukurti. Be abejo, prie to prisideda režisierius, bet ateina spektaklis, tu įeini ir lieki vienas, tau reikia tą publiką įtikinti, kad čia va toks kažkoks veikėjas yra ir jis šiuo metu gyvas, ir publiką reikia priversti patikėti tuo. Profesine prasme, tai taip, bet man atrodo čia bet kurioje specialybėje taip. Chirurgas atsistojęs prie ligonio irgi lieka vienas, tolimųjų reisų vairuotojas – tas pats -irgi vienas važiuoja. Juk ir ir žurnalistas vienas sėdi savo mintyse. Niekas tų minčių už tave nesudėlios.
Jums teko dirbti ne tik teatre, bet ir vaidinti televizijoje, kine, garsinti reklamas bei animacinius filmus. Kas jums arčiausiai širdies?
Kino nesuprantu visiškai. Man tai yra mistika. Tas pats legendinis Regimantas Adomaitis tiek prisifilmavęs. Jis per filmavimąsi, man atrodo, bijau dabar pameluot, bet prancūzų ir vokiečių kalbas išmoko. Nes tu lauki ir lauki, o tas laukimas, tas visas šviesų statymas, aikštelės parengimai… Tu įeini, ir turi pasakyt kažkaip įtikinamai du sakinius. Čia visiškai kitoks aktorinis pasiruošimas turi būti. Teatre tu repetuoji, repetuoji, įeini į sceną ir žinai, kad būsi čia valandą, dvi. Jei kažkas nepavyko, čia esu priverstas pasitempti, finale vis tiek kažkaip, o kine – ką? Dublis, dublis, dar dublis ir paskui pats nebesupranti, ko ten nori iš tavęs. Man, tai yra du pasauliai. Be abejo, pati vaidyba kine man labiau patinka, nes ji natūralesnė, galima paprasčiau kalbėti. Taip, kaip mes dabar kalbamės, teatre niekas negirdėtų, pavyzdžiui paskutinėj eilėj. Labai nemėgstu filmuoto teatro žiūrėti, nes tai yra visiška nesąmonė. Filmuotoje medžiagoje žmonės taip nekalba, o teatre kažkokie nenatūralūs visi, rėkauja. Garsinimas įdomus tuo, kad reikia į kito batus įsiauti, tu turi girdėti ausinėje įvairias variacijas. Dar kalba angliškai multiplikaciniame filme – žodžiai trumpesni – o tu dar į burną turi įtaikyti. Bet man garsinti labai įdomu. Ir jeigu pavyksta, tai išvis labai malonu. Žiūri ir galvoji: čia gi aš, visai nieko. Aš esu penkerius metus Baltijos televizijos anonsus garsinęs. Manau, kad aš visai matyčiau save tik tokį darbą ir dirbant. Man visai patiktų.
Tos scenos gali ir nebūti, jeigu ką. Ir dabar dar laidas pagarsinu. Bendrauju su vienu prodiuseriu, turim bendrų projektų, jis kuria laidas apie žmones iš užsienio, atvykusius į Lietuvą, kuriems čia pasisekė, kuriems patinka Lietuva, kurie nesupranta lietuvių, kurie bėga iš mūsų nuostabios šalies. Tokia labai pozityvi laida, dėl to sutikau prisidėti. Kol kas čia paskutinis darbas garsinimo srityje šiuo metu.
Kaip ir minėjote anksčiau, daugiausiai laiko praleidžiate teatre „Lėlė“. Pagrindinė auditorija čia vaikai ir tėvai, tikriausiai linksmybių netrūksta?
Linksma, labai linksma. Atvirai pasakius, aš į teatrą „Lėlė“ nuėjau laikinai, nes reikėjo susirasti nuolatinį darbą baigus studijas. Kaip tik tada teatrai tuštėjo – suaugę vyrai mesdavo aktoriaus profesijas, pradėjo savo verslus, nes šeimas išlaikyti reikėjo. Ir mes tų vyrų vietas užėmėm. Aš galvojau, kad čia tikrai esu laikinai. Vėliau pagalvojau: o, kodėl aš turiu čia būti laikinai? Pastebėjau, kad darbo grafikas patogus. Spektakliai visi baigiasi ryte. Vakarai laisvi kitai veiklai. PSupratau, kad labai fainas tas teatras. Vaikas – tokia publika, kuriam nepameluosi, makaronų neprikabinsi, kaip suaugusiųjų teatre. Tekstą pamiršai, pauzę gali laikyt ilgiausią, žiūrovas pagalvos, kad tai, matyt, kažką reiškia. Vaikas – jis iš karto pradės kalbėti, jis iš karto jaučia, kai jo neįtrauki.
Ir, aišku, vaikų reakcijos – jos nuoširdžios, jie nemeluoja. Panašiai kaliniai reaguoja, kai nuvyksti pas juos, ką galvoja tuo metu, tą sako, nenutyla. Labai patinka man, kad spektakliai gyvi, improvizacijos elementai yra. Kai reaguodamas į publikos reakciją gali pasukti vienaip ar kitaip veiksmą. Vaidyba – tai triukšmas.
Aš puikiai suprantu mokytojus. Mes esam panašiose barikadų pusėse. Šiaip pedagogo profesija yra pavojinga, aš juos prilyginčiau kokiam policininkui, o po dvidešimties metų siūlyčiau visiems duoti dideles pensijas ir nebeleisti dirbti, nes tas triukšmas taip sekina. Ne tiek, kiek tie klausimai, bet tas ūžesys. Taip džiaugiuosi, kad gyvenu Vievyje, o dirbu Vilniuje. Aš jokių radijų nesiklausau, įsėdu ir „binkšt“ – man tyla. Sovietinis bunkeris, apie kurį pasakojau anksčiau, Nemenčinėje vyksta spektakliai, kartais aš per dieną nuvažiuoju du šimtus kilometrų, turiu geras kelias valandas tylos. Taip pat į gastroles, jei reikia, aš visada važiuoju savo transportu, nevažiuoju niekada teatro autobusu. Nes galiu važiuoti tyloje, pabūti ramiai. Randi, kaip pabėgti nuo viso to ir atrasti laiko.
Profesinei veiklai ir ramybei atrandate laiko. Kaip su buitiniais darbais?
Žolę tai jau būtinai susitvarkau kieme, sodininko tikrai nesamdau. Be abejo, ne taip dažnai, kaip norėčiau, reikėtų per savaitę bent kartą. Kai kur vaikai jau apdaužė sienas, reikėtų pasiimti kokią lopetėlę ir pereit su dažais per sienas, bet pagalvoju: palauksiu, palauksiu, užaugs tie vaikai, išeis. Buitis, tie vidiniai gražinimai, kažkokie baldai – man nereikšmingi visi tokie dalykai. Niekada nenoriu būti kažkokiam stiliaus žurnalo puslapyje ir rodyti, kaip aš įsirengiau namus. Man tai yra visiškai paskutinėje vietoje, kokioje aštuonioliktoj ar devynioliktoj. Namas turi turėti gerą sanitarinį mazgą ir virtuvės įrangą. Turi būti stalas su kėdėmis, kur gali visi susėsti ir valgyti, o ten televizorius ar su „Dolby“ ar ne su „All-Around‘u“, sofa ar odinė, ar medžiaginė, tai man tas pats. Armėnijoje buvom gastrolėse, tai teko tokių vaizdų matyti... Sugriuvęs namelis, o per langą pasižiūri, paauksuotas liustras pakabinę žmonės – maždaug, gyvenu dėl to, ką kaimynai pagalvos. Man tokie dalykai tikrai negresia. Aš turiu kiemą, man labai patinka medžius genėti ir aplink namus leisti laiką. Juk daug smagiau kieme sėdėti, negu kambaryje žiūrėti kokią televiziją. Taip pat labai mėgstu gaminti maistą, bet žmona neleidžia. Sako: „Pas tave virtuvė po maisto gamybos, kaip po pasaulinio karo atrodo“. Tai dabar gimtadieniui padovanojo man kepsninę ir liepė eiti į lauką, nes ten galima daryti, ką nori. Per visą šitą karantiną atradau džiaugsmą kepti. Gali parūkyti mėsą, gali troškinius visokius gaminti, labai smagu, o dūmo kvapelis... Atrandu tokių naujų dalykų.
O kaip leidžiate laisvalaikį?
Abu su žmona vairuojam, abiem labai patinka. Ji tai daro labai gerai, dėl to netgi tenka prašyti, kad ir man duotų pavairuoti. Keliauti su šeima labai mėgstu. Per vaikų atostogas stengiamės kažkur išvažiuoti. Mūsų, taip sakant, mama yra „Mama travel“ kelionių agentūra. Ji suranda pigius skrydžius, suplanuoja, kur važiuosim, o mums tik belieka pasiimti lagaminus ir keliauti, kur ji yra sugalvojusi. Nuostabios būna kelionės ir labai pigios. Niekados nesam kelionių pirkę turistinėje agentūroje, nes šešiems asmenims tai tikrai yra brangu. Paieškojus bilietų iš anksto, galima rasti pigių pasiūlymų. Mes visada ne sezono metu važiuojam – per pavasario atostogas. „Booking“ ar „Airbnb“ agentūrose tikrai galima rasti apartamentų už labai protingą kainą. Mes nuomojamės automobilį ir važinėjam po šalį. Tokių turiningų pomėgių tikrai turim. Kai pasaulyje prasidėjo karantinas, tai Saremo salą aplankėm. Aš labai seniai norėjau, bet man atrodė, kad ji pobrangė. Dabar kainos nukrito. Ten taip gražu, tos laukinės gamtos tiek daug…
Galbūt turite ir svajonių šalį?
Lietuvoje man labai patinka, čia yra visos galimybės gražiai gyventi. Aišku, į politiką nesikiškim. Jeigu vaikai pradeda reikalauti „aš noriu to ir to...“, tai visą laiką sakau „klausyk, o aš noriu į Šveicariją ir noriu šveicariško atlyginimo“. Tai turbūt ji ir būtų ta šalis. Ir tikrai ne dėl kalnų, tik man pats gyvenimo modelis patinka: žmonės sąmoningi, dėl kažkokių sprendimų visą laiką referendumai vyksta.
Pavyzdžiui, vienas iš paskutiniųjų: valdžia pasiūlė mokėti po du tūkstančius eurų nieko neveikiantiems žmonėms ir piliečiai referendumu atmetė tokį pasiūlymą. Taip, aš iškart įsivaizduoju, kas čia Lietuvoje būtų, jeigu tokį pasiūlymą į referendumą iškeltų, turbūt dalyvavimas būtų 89 procentai, kokio mes nematėme, ir laimėtų, kad mokėti, Referendumą laimėtų taip, kaip A. Lukašenka laimėjo rinkimus. Šveicarijos gerovė labai imponuoja ir, jeigu taip kalbant pusiau rimtai, pusiau nerimtai, tai Šveicarijaoje – vokiška tvarka, tokia demokratiška demokratija. Aišku, savo šalį reikia puoselėti, gražinti, ir reikia pripažinti, kad gerai mes čia gyvenam. Nei čia potvynių, nei uraganų, nei žemės drebėjimų. Man labai Lietuvoje gražu. Tie patys šveicarai ir austrai atvažiuoja ir lieka nustebę. Austrė prisimenu iš Zalcburgo sako: „Kaip pas jus gražu“, o aš sakau: „Baik tu, aš pats Zalcburge buvau. Ten taip gražu, nuostabaus grožio kalnai“. Tada ji man: „Tu įsivaizduoji, taip, o man kalnas, kaip siena, akys neturi, ką matyti, o pas jus toliai atsiveria“. Tada pagalvoji, kad mes nevertiname to, ką turime, o visur gerai, kur mūsų nėra.
Ačiū už pokalbį.