Kačiukai augo spėriai. Netrukus pasigardžiuodami kirto mamos sumedžiotą grobį. Po truputį ėmė medžioti patys. Guviausia buvo rainiukė. Tikra pramuštgalvė. Nuolat įsiveldavo į kokį nors nuotykį. Buvo be galo neatsargi ir tas neatsargumas vos jos nepražudė. Bet apie viską nuo pradžių.
Jaunikliai augo, tvirtėjo. Kai jau galėjo patys savimi pasirūpinti, atėjo laikas palikti gimtą lizdą ir gyventi savarankiškai. Vieną dieną brolis ir abi sesės tiesiog patraukė skirtingais keliais. Po lentų krūva liko tik senoji katė. Laukėsi naujos kačiukų vados.
Rainiukė laimės ieškoti nutarė gretimame kieme. Tačiau pirmas bandymas nepavyko. Čia jau karaliavo senų benamių katinų gauja ir svetimų užklydėlių jie nepripažino. Rainiukė buvo pasitikta visuotiniu šnypštimu ir nelaukusi kol gaus į kaulus, pasipustė padus. Kitame kieme ją garsiu lojimu pasitiko milžiniškas šuo. Katytę labai išgąsdino nuožmios akys ir iš nasrų bedrimbančios putos. Taip ir traukė iš kiemo į kiemą ieškodama kur galėtų prisiglausti. Atslinko vakaras. Tolumoje pasigirdo griaustinio grumėjimas, sublykčiojo žaibo pašvaistė. Rainiukė vis dar neturėjo pastogės kur galėtų pasislėpti nuo lietaus. Lietus užklupo netikėtai. Debesys akimirksniu uždengė vakarėjantį dangų, pakilo vėjas, nešdamas sūkuriais dulkes, žaibas lyg botagu čaižė dangų, lydimas nenutrūkstamo griaustinio grumėjimo. Katytė palindo po artimiausiu šiukšlių konteineriu. Nusprendė čia pralaukti audrą ir leistis toliau į kelią. Skrandį lyg gniaužtais veržė alkis. Audra kaip netikėtai prasidėjo, taip pat netikėtai baigėsi. Tolo perkūnija, rimo vėjas. Žaibas jau žybčiojo kažkur toli horizonte. Nesiliovė tik lietus. Vis dar ištisine srove pylėsi iš dangaus. Staiga per drėgną lietaus kvapą rainiukė pajuto kitą nepažįstamą, bet labai viliojantį aromatą. Tai buvo maisto kvapas. Skrandis net susitraukė nuo to gardaus kvapsnio. Katytė tupėdama po šiukšlių konteineriu kėlė nosytę uosdama ir stengdamasi nustatyti iš kur sklinda šis dieviškas kvapas. Jis sklido iš kitoje gatvės pusėje esančios kavinės. Mažylė iš patirties žinojo, kad prie kavinių visada būna atliekų, kurias išmeta darbuotojai. Ten tikrai galima sužvejoti gardžių kąsnelių.
Net nesusimastydama katytė puolė paskui kvapą. Net nelaukė kol baigsis lietus. Akimirksniu buvo permerkta iki paskutinio plaukelio, bet tai jos nė kiek nesustabdė. Lėkė per kiemą gatvės link. Nė neapsidairiusi puolė per kelią. Staiga katytę apakino iš kažkur atsiradusios šviesos. Sucypė stabdžiai. Rainiukė pajuto smūgį į šoną ir buvo nusviesta į kelkraštį. Pasaulį užliejo tamsa.
Mašina važiavo vyras ir moteris. Kadangi lijo kaip iš kibiro matomumas buvo prastas ir jie tik paskutinę akimirką pamatė į kelią iššokusį kačiuką. Moteris sukliko, vyras nuspaudė stabdžių pedalą, mašina cypdama stojo, bet vis tiek kliudė gyvūnėlį. Abu matė kaip katytė nuskriejo į kelkraštį. Nieko nelaukdami puolė iš automobilio. Mašinos žibintų šviesoje gatvės pakrašty lietaus merkiamas gulėjo mažytis pastiręs kūnelis. Sutuoktiniai skubiai pribėgo prie katytės. Galvojo, kad ji jau nebegyva, bet moteris pamatė, kad mažoji vis dar kvėpuoja. Vyras, nepaisydamas lietaus nusivilko striukę, atsargiai suvyniojo rainiukę ir paguldę ant galinės automobilio sėdynės patraukė ieškoti budinčios veterinarijos klinikos. Laimei viena pasitaikė gretimoje gatvėje.
Rainkiukę iš karto apžiūrėjo gydytojas, labai malonus pusamžis vyriškis. Nuramino sutuoktinius, kad katytė gyvens, tik skubiai reikia atlikti operaciją kadangi dviejose vietose lūžus užpakalinė kairė kojytė. Sutuoktiniai papasakojo gydytojui kaip įvyko avarija. Gydytojas palingavęs galvą pasakė, kad katytei labai pasisekė, kad atsipirko tik kojos lūžiu, galėjo žūti, matyt dar nebuvo išnaudojusi visų devynių jai skirtų gyvybių. Gydytojas vyrą ir moterį nuramino, kad gali keliauti namo. Operacija truks kelias valandas, paskui mažoji dar ilgai miegos narvelyje. Jie jei nori gali ją aplankyti rytoj kai patys bus ramūs ir jai nebegrės joks pavojus. Šiedu atlėgusiom širdim patraukė namo.
Kitą dieną vos tik atidarė ligoninę abudu jau stovėjo registratūroje ir klausinėjo apie rainiukę. Lankytojų pasitikti išėjo kitas gydytojas, bet jis buvo informuotas apie nakties įvykius ir kaip tik stebėjo pacientę. Pasirodo lūžio būta šiek tiek didesnio nei tikėtasi, todėl reikės dar vienos operacijos, bet katytė tikrai vaikščios. Bekalbant iškilo klausimas, o kur gi ji pasveikusi gyvens. Apie paleidimą į gatvę negalėjo būti nė kalbos. Sutuoktiniai taip pat negalėjo jos auginti, nes namie augino tris vilkšunius, kurie savo teritorijoje nepripažino jokių kačių. Gydytojas pasiūlė atiduoti mažylę į prieglaudą. Kaip tik vienos puikios prieglaudos darbuotojai veždavo į jų gydyklą augintinius gydymui.
Netrukus buvo susisiekta su prieglaudos vadovu, papasakota tragiška rainiukės istorija ir susitarta, kad kai tik ji pasveiks, apsigyvens toje prieglaudoje. Sutuoktiniai buvo labai patenkinti ir dėkingi.
Rainiukė po operacijų taisėsi labai greitai. Po mėnesio apsigyveno prieglaudoje su keliais kitais jos amžiaus kačiukais. Gaudama sočiai ėsti ir nesivalkiodama gatvėmis iš aptriušusios benamės virto labai gražia katyte. Prieglaudos darbuotojai grožėjosi ja ir buvo tikri, kad jai šeimininkų ilgai laukti nereikės. Jie žinoma neklydo. Nepraėjus mėnesiui kai rainiukė apsigyveno prieglaudoje. Vadovui paskambino viena šeima, pasakė ieškantys jauno kačiuko. Vadovas pasiūlė atvykti apžiūrėti augintinių.
Atvyko vyras, moteris ir jų sūnus – apie dvylikos metų berniukas. Vos tik įžengęs pro duris, berniukas rankose laikė rainiukę, kuri glaustydamasi jam prie veido patenkinta murkė. Nors aplinkui buvo kitų puikių katinukų šeima vienbalsiai išsirinko rainiukę. Neišsigando net ir papasakotos istorijos apie avariją ir kad mažylė vis tik liko šiek tiek raiša kaire kojyte.
Šeima katytę priglaudė pas save. Prieglaudos darbuotojai ją jau buvo pakrikštiję Maksės vardu. Šeimyna buvo prigalvoję ir kelis savo vardų variantus, bet vienbalsiai nusprendė, kad Maksės vardas rainiukei puikiai tinka. Jau beveik metus gyvena Maksė naujuose namuose. Pasimiršo gatvės gyvenimas ir skaudi avarija. Nuo pat pirmųjų dienų Maksė pritapo naujoje šeimoje. Savo išdaigomis linksmina šeimininkus, pasitinka grįžtančius po darbų, glaustosi vakare prieš miegą ir ryte žadina reikalaudama maisto. Laimė, kad tą lietingą vakarą Maksė gavo savo šansą gyventi.