Bet kodėl apie juodvarnius tiek daug mitų, nors apie varnas ar žvirblius beveik nėra? Todėl, kad krankliai – čia antras mažiau pagarbus juodvarnių vardas – iš tikrųjų elgiasi tarsi žmonės, įsikūniję į paukščius. Tarpusavyje jie susikalba. Jau prieš 300 metų gamtininkas Deividas Homme’as rašė, kad jų elgesys nepaprastas. Mūsų laikais amerikietis Bernardas Heindrichas 10 metų tyrė juodvarnius Meino valstijoje ir Kanadoje. Užsispyręs mokslininkas. Valandų valandas užsimaskavęs medžio išsišakojime tūnodavo, lietaus merkiamas, kartais sušalęs į ledo gabalą.
Jo išvados: kranklys – išimtis iš visų gyvūnų. Pripažintos evoliucijos normos jam netinka. Jis visada improvizuoja, o susidūręs su problemomis, sprendžia jas kaskart kitaip. Bendrauti su juo sunku, nes nežinia, ką iškrės. Tik žmonės taip elgiasi – įvykiams keičiantis, vis ką nors naujo prasimanome. Krankliai irgi. O skruzdėlė, daugelis kitų gyvų padarų nuo laikų prieš ledynmetį turi galvoje užrašytas instrukcijas, ką ir kaip daryti.
Krankliai nėra vienišiai. Kol jauni, buriasi į klajojančias grupes. Susimeta į poras, sulaukę 6-erių metų. Tada pradeda sukti lizdą. Būna atvejų, kad pora, išperėjusi net kelias palikuonių kartas, išsiskiria. Bet daugelis laikosi drauge iki mirties. Krankliams ji ateina vėlai, sulaukusiems apie 60 metų. Kaip ir žmonėms, jei turėsime omenyje itin trumpą juodvarnių jaunystę.
Tai teritoriniai padarai. Susiradę plotą, kur esama daug maisto, gina jį kaip pašėlę. Jeigu užtiko dvėselieną, joks kitas padaras, net kitas kranklys, prisiartinti nedrįs. Nubaidyti jie moka meistriškai, o akiplėšos gyvenimą paverčia pragaru. Nebijo pulti net žmogaus ar lūšies. Kai pasisotina, maloniai kviečia pasivaišinti ir kitus kranklius.
Būrio vadas atsiranda greitai. Komanduoja. Jam skirta pirmenybė prie ėdesio ir prie patelių. Bet neretai būna, kad jo vietą užima kitas, o buvusiajam tenka pasitraukti į antrą ar trečią eilę. Tai vyksta be muštynių ar barnių, – rašo profesorius Heindrichas.
Krankliai mėgsta linksmintis, jų išdaigų sąrašas ilgas. Kai straksi žeme, mėgsta daryti šuolius, piruetus tarsi balerinos, verstis per galvą. Kaip vaikai be priežasties svaido akmenukus arba šakas į kitus gyvūnus, į žmones. Skrisdami nei iš šio, nei iš to paleidžia iš nagų daiktą, kurį nešasi, bet vėl jį mikliai pagauna. Mėgsta prisigretinti prie propelerinių lėktuvų, ypač domisi pilotų kabinomis, atrodo, tuoj jas palies. Turbūt lenktyniauja arba nori pasirodyti. Skrydžių vadovybė griežtai uždraudė pilotams dalyvauti tokiuose žaidimuose.
Krankliai, susitikę kitus gyvūnus, sveikinasi. Žmones atpažįsta ne tiek iš drabužių, kiek iš eisenos.
Kaip ir papūgos, krankliai sugeba mėgdžioti įvairius garsus. Išdaigauja. Gali suvaidinti vandens, nuleidžiamo tualete, šniokštimą. Žmogus, būdamas vienas namuose, nusigąsta, bėga pažiūrėti. Jeigu taip dedasi kasdien, gali net pas psichiatrą atsidurti. Krankliai moka apytiksliai pakartoti žmonių tariamus žodžius, nors patys nesupranta, ką „sako“, bent jau kol kas. Vykusiai mėgdžioja šunų lojimą. Šunis tai baisiausiai erzina.
Juodvarniai labai atsargūs, bailūs. Jeigu kokio nors daikto nepažįsta, prie jo neprieis iš karto. Net prie maisto, ypač jeigu jo daug. Dvėselieną arba išmestas nuograužas ilgai stebi – ar kas nors neužmaskuota. Gal čia plėšrūno pasala. Kai nusprendžia, kad verta pabandyti, vadas atšuoliuoja pirmas. Čiumpa gabaliuką ir sprunka. Po to prisigretina kiti ir atlieka panašią apeigą. Tik tada atskrenda visas būrys ir pradeda ramiai lesti.
Nuo amžių draugiškai sugyvena su vilkais. Supranta jų staugimą ir skrenda ten, kur vilkai medžios. Padeda jiems. Parodo, į kurią pusę nubėgo briedis. Jų krankimas vilkams suprantamas. Buvo pastebėta, kad po medžioklės krankliai nesibaimindami vaikšto tarp sugulusių pailsėti vilkų, net baksnoja juos snapais, kviesdami pažaisti. Dabar vilkų gerokai mažiau. Krankliai rado išeitį – kur nubėgo žvėrys, parodo medžiotojams, kurie laimikį dažnai doroja medžioklės vietoje, taigi krankliams maisto nestinga.
Profesorius Heindrichas savo laboratorijoje laiko prijaukintus nuo mažumės arba inkubatoriuje išperėtus kranklius. Neatsistebi jų išradingumu. Pavyzdžiui, ant kokio nors įrankio ir ilgų virvučių pakabina skanėstus taip, kad kranklys jų nepasiektų. Juodvarnis stovi, ilgai kraipo galvą, paskui susuka virvutę ant ko nors, kad pasiektų lesalą. Tą virvutę visad suka kaip nors kitaip. Kai profesorius užkabina ne mėsos gabaliuką, o akmenuką, kranklys net nepažvelgia ton pusėn.
Juodvarnis mato ne vien tai, kas yra. Nujaučia, kas gali atsitikti. Atpažįsta „savą“ žmogų. Atvykėlis to gal net nepastebi.
Buvo padarytas ir toks eksperimentas: prie lesyklos pastatęs 3 veidrodžius, įleido 3 namuose išaugintus kranklius. Vienam ant krūtinės plunksnų dažais uždėjo raudoną tašką. Vienas kranklys nieko nelaukdamas puolė lesti. Antras pasižiūrėjo į veidrodį, apsidairė, tik tada kibo į maistą. Trečias, su tašku ant krūtinės, ėmė švarintis. Tai viena koja, tai kita, tai snapu bandė tašką nukrapštyti. Ėmė maitintis tik tada, kai pavyko susitvarkyti.
Būdamas labai alkanas, kranklys bando vyti nuo maisto kitus kranklius. Tačiau, jeigu priešais jį pastatomas veidrodis, į „konkurento“ atvaizdą nekreipia jokio dėmesio.
Darosi aišku, kodėl mūsų protėviai – labai pastabūs ir artimi gamtai – savo brolius, paverstus paukščiais, pavadino būtent juodvarniais...