Mykolaičio-Putino įspūdžius, patirtus Maskvoje, aprašė jo sesuo Magdalena: „Ir šį kartą smulkmenų (bent jo manymu) nelietė, apie pačią dekadą daug nekalbėjo. Šiek tiek plačiau papasakojo apie asmenišką susitikimą su rusų rašytojais. Esą jie visi Pabaltijo valstybes laiką daug aukštesnės kultūros negu pati Rusija, todėl per dabartinius kontaktus su šių valstybių žmonėmis turėsią daug ko pasimokyti, daug ko nusižiūrėti... Bet kažkuris rašytojas (gal M. Apletinas – gerai nebepamenu), Lietuvą ir jos žmones kiek daugiau pažįstąs, laike vaišių prisėdęs prie Putino ir po nuoširdaus išsikalbėjimo pasakęs: „Taip, Lietuva yra puikus, kultūringas kraštas. Jūsų žmonės geros širdies, vaišingi. Bet jums trūksta tautinės ambicijos (rusas pabrėžęs), ko negalima būtų pasakyti apie jūsų kaimynus latvius.“
Brolio spėjimu, taip sakydamas tas rusų rašytojas turėjęs mintyje ar tik ne S. Nėries „garsiąją“ Poemą apie Staliną. Ar tik ne toje dekadoje „poema“ skaityta rusiškai, nes brolis pridėjo: „Iš tikrųjų tos poemos koktu klausytis.“ Paskui mūsų pasikalbėjimas nukrypo į pačią S. Nėrį. Brolienė pradėjo pasakoti, kad neseniai Sulamita (taip familiariai vadinome S. Nėrį) buvo atvažiavusi pas juos į Vilnių, sakė jaučiasi baisiai kalta dėl tos poemos, kurią rašyti privertęs Pozdniakovas, nurodęs net eilučių skaičių... Paskui Sulamita pasakojusi apie ją smerkiančius anoniminius laiškus, rašytus daugiausia gimnazistų, gal net jos pačios auklėtinių. Kai kurie laiškai esą nepaprastai žiaurūs, reiškiantys jai neįsivaizduojamą panieką, ji laikoma bjauriausia tautos išdavike... Dėl to visko Salomėja taip susijaudinusi, taip įsiverkusi, kad jie (Mykolaičiai) nežinoję nė ką daryti, nė kaip ją nuraminti.“1
Lietuvai atgavus istorinę sostinę, baigėsi lenkiškasis Vilniaus universiteto tarpsnis. Iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto atkėlus Humanitarinių mokslų ir Teisės fakultetus, Mykolaitis-Putinas tapo pirmuoju Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, profesoriavo, dėstė literatūros teoriją, lietuvių literatūros istoriją, stilistiką, įvairius specialiuosius kursus.
Sovietų Sąjungai aneksavus Lietuvą, Vilniaus universitetas buvo pertvarkytas pagal sovietinį modelį, uždarytos studentų organizacijos, brutaliai ideologizuotos studijos. Bet ir tais gūdžiais laikais Mykolaičio-Putino laikysena kėlė aplinkinių pagarbą. Politinis kalinys Antanas Strabulis pasakojo: „1940–1941 m. Mykolaitis tampa pagrindiniu literatūros profesorium. Jo paskaitos buvo absoliučiai nepasikeitusios – ką skaitė iki 1940 m. birželio įvykių, tą patį tęsė 1940, 1941 m.“2 O kas tuo metu dėjosi Lietuvoje, Putinas perteikė eilėraštyje „Tremtiniai“ (06-20) [...]:
Toli siaudžia tėviškės girios ir lankos –
Ir laimė, ir džiaugsmas toli pasiliko.
Tik tvankūs vagonai riedėdami trankos
Į „plačią tėvynę“ raudono grobiko.
Kada bus kelionės kentėjimų galas,
Nuvargusios akys įžvelgt neįmano:
Ledinis Altajus, laukinis Uralas
Ar nusiaubtos stepės rūstaus Kazachstano.
Nenuostabu, kad žmonės mieliau rinkosi partizanavimą ir mirtį negu vergovės kančias. Jau 1941 m. birželio 15 d. miestus, miestelius, net kai kuriuos kaimus pasiekė LAF’o pasiuntiniai, pogrindžio grupėms perdavę centrinės vadovybės įsakymą apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo. Lietuvą apskriejo slaptai perduodama žinia, kad birželio 16–26 d. gali prasidėti karas tarp SSRS ir Vokietijos. Savo ruožtu NKVD ir NKGB iki 1941 m. birželio 20 d. užverbavo septynis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt šešis agentus ir informatorius, kurie sekė Lietuvos karininkus, šaulius, policininkus, kitus asmenis, įtariamus, kad rengia ginkluotą sukilimą. Mykolaitis-Putinas sukūrė „Liaudies dainą“ (1941-06-17), kupiną pranašiškų vaizdų:
Bet jau nebeilgos vergovės mūs dienos,
Jau artinas keršto rūsti valanda.
Pavirs tuoj griuvėsiais kalėjimų sienos,
Kovoj žengs į laisvę lietuvių tauta.
Budėkit, Žemaičiai,
Budėkit, Aukštaičiai,
Budėki, Dzūkija, budėk, Sūduva!
Pakils audros, vėjai,
Ir žus mūs skriaudėjai –
Atgims dar gražesnė laisva Lietuva.
Tačiau per pirmąjį bolševikmetį poetas per prievartą parašė ir eilėraštį „Darbo Lietuvai“, dabar jam nuolat prikaišiojamą. Tai kultūros žmogaus, priversto lankstytis okupantui, kad išvengtų persekiojimų ir galėtų dirbti Tėvynėje, duoklė – santūrus formalios ištikimybės naujajai valdžiai pareiškimas. Jį Putinas perskaitė Švietimo komisariato salėje, kur Liudo Giros iniciatyva buvo surengtas literatūros vakaras:
Nuo rytmečio vėjo
Banguoja rugiai, vasarojus.
Į naują darbymetį,
Lietuva, kvieski artojus!
Ir tuos, kur kovojo,
Ir tuos, kurie buvo užguiti,
Kad žengtų į laisvo gyvenimo
Auštančią buitį. [...]
Šio eilėraščio negalima net lyginti su Liudo Giros testamentinėmis eilutėmis „Lietuva – LTSR, / Lietuvos senos nebėr“ arba su palaižūniškais Antano Venclovos posmais Stalinui.
Įspūdingas Kazio Bradūno pasakojimas apie Mykolaičio-Putino moralinę ir dvasinę laikyseną: „Dar ir šiandien mane stebina vienas dalykas. Rengiant literatūrinių popiečių [Vilniaus universitete] programas, Putinas niekad nepaklausdavo detaliau, kas ką ten skaitys, juo labiau nereikalavo akivaizdžiai parodyti skaitomų dalykų teksto. O šitai pačiam Profesoriui, ypač bolševikmečiu, buvo gana didelė rizika. Visi ten rašantieji ir skaitantieji buvome jauni, tai gal net per daug drąsūs ir neatsargūs. Skaitomos kūrybos eilutėse ir tarp eilučių dažnai, nors ir maskuotai, stengėmės įterpti tai, kas būtų panašu į anuometinės tvarkos kritiką, į tam tikrą okupanto erzinimą. Profesorius į šitai visai nereaguodavo, kaip ir savo paskaitose niekada neprasitardavo, kad čia dabar yra kokia tarybinė santvarka ir kad mes dėl to turėtume kaip nors kitaip elgtis, kitaip mokytis ir patys būti kitokie. Profesorius skaitė savo įprastinį lietuvių literatūros istorijos kursą, lyg nieko nebūtų įvykę.
Tačiau po vienos tokios, okupanto atžvilgiu labai dviprasmiškos popietės nuošaliai universiteto koridoriuje užkalbina mane Profesorius ir sakosi girdėjęs, kad toks neva studentas, o tikrumoj NKVD agentas universitete Lipšicas jau kai kieno teiravęsis, kas anoj popietėj buvo skaityta ir kas ką skaitęs. Profesorius norįs dėl to mus tik perspėti, kad būtume atsargesni. Bet atsargumo taip ir neprireikė, nes netrukus visas NKVD, o su juo ir studentų siaubas Lipšicas išdūmė į rytus.“3
Į „motiną Rusiją“ išmovė ir Stalino saulę parvežusieji, net savo mažus vaikus beširdiškai pametę.
Permainingas jausmas, okupantams keičiantis
Naciai atėjo ne į nepriklausomą Lietuvą, bet į bolševikų okupuotą kraštą, todėl nestebina Vinco Mykolaičio-Putino sesers, kartu su juo gyvenusios Kaune, užrašyti žodžiai: „Per tuos vienerius metus suspėjome pažinti savo žiaurųjį okupantą – sovietinį rusą. Jau nekalbant apie tas moralines ir fizines nuoskaudas, kurios prasidėjo nuo pat pirmos pavergimo dienos. Netikėtu baisumu iškilo 1941 metų birželis – gaudymas nekaltų žmonių ir jų gabenimas gyvulišku būdu žiauriam likimui. Likimui, kokio negalėjo nuspėti net ir didžiausias pesimistas.
Dėl to, prasidėjus vokiečių-sovietų karui, visi, kurie tada dar tebestovėjome ant savo gimtinės žemės, be galo nudžiugome, kad tos rusų sukurtos tragedijos pirmas veiksmas jau baigtas, kad jie dideliu greičiu skuba palikti Lietuvą, – grįžta į ten, iš kur atėję. Kas išreikš tą šiuo momentu pajustą laimę lietuvio širdyje! Nejaugi vėl tikra laisvė!?
Deja, vokiškoji okupacija mūsų tautai – antrasis tragedijos veiksmas. [...] Vieną iš Lietuvos pasitraukusį žudiką pakeitė kitas.“4
1941 m. birželio 22 d. nacistinė Vokietija, nepaskelbusi karo, užpuolė Sovietų Sąjungą ir jos okupuotas šalis. Ankstyvą rytmetį vokiečių lėktuvai jau bombardavo Kauno aerodromą. Vidurdienį TASS’ui buvo perduotas Lietuvos SSR rašytojų pareiškimas, Isako Kaplano išverstas į rusų kalbą, esą lietuvių tauta pasitiki genialiuoju vadu draugu Stalinu ir prisidės, triuškinant priešą jo paties žemėje. Tačiau jau tos pačios dienos popietę parsidavėlių vyriausybės automobilių vilkstinė Savanorių prospektu nurūko Daugpilio link. Drauge su partiniu aktyvu nešė kudašių Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Jonas Šimkus, Jonas Marcinkevičius, Liudas Gira, Salomėja Nėris...
Baisiausia, kad išsibėgiojanti sovietų valdžia suteikė visišką laisvę represinėms NKVD ir NKGB struktūroms. Buvo nužudyti arba ištremti, o ten nukankinti Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai: diplomatas, teisininkas, literatas, spaudos ir švietimo darbuotojas Kazys Bizauskas; visuomenės veikėjas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas Donatas Malinauskas; kunigas, Lietuvos kariuomenės kapelionas Vladas Mironas; antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis; teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedininkas Pranas Dovydaitis (2000 m. gegužės 7 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė jį kankiniu).
Jau pirmąją karo dieną Vilkaviškio vyskupijos Lankeliškių parapijoje, Budavonės miške, bolševikai žiauriai nukankino tris kunigus: Vaclovą Balsį, Joną Petriką, Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorių, daktarą Justiną Dabrilą. Čikagos laikraštis Draugas 1941 m. spalio 15 d. rašė: „Jų kūnai buvo subadyti, pririšti prie medžių, nukryžiuoti, kaktose ir krūtinėse budeliai išdegino kryžius ir dar gyviems išplėšė vidurius.“5
Į Sovietų Sąjungos gilumą ketinta išvežti šimtus nekaltai įkalintų žmonių – Lietuvos kariuomenės karininkų, šaulių, tautininkų, buvusių vyriausybės narių, inteligentų, dvasininkų, ūkininkų, studentų. Tačiau vokiečių karo mašina judėjo greičiau negu sovietų konvojus, todėl šie griebėsi represijų – per savaitę nuo birželio 22 d. nužudė daugiau kaip tūkstantį politinių kalinių.
Visa tai prisiminus, lengviau atsakyti į klausimą, kodėl 1941 m. birželį dauguma lietuvių sutiko vokiečius kaip išvaduotojus, o karo pradžia regėjosi, kaip rašė Ignas Šeinius, „lyg įveiktas raudonasis tvanas“. Šį rašytojo, diplomato liudijimą, paskelbtą švedų kalba, prisiminė Jonas Ohmanas, kalbėdamas apie „Švedijos vyriausybės požiūrį į Baltijos šalių valstybingumo problemą 1940–1941 metais“.6 Daugelis vylėsi, kad vokiečiai padės išsivaduoti iš kruvino bolševikų režimo. Tiesa, senesni žmonės dar nebuvo pamiršę sunkios kaizerinės valdžios priespaudos, alinančių rekvizicijų Pirmojo pasaulinio karo metais, juo labiau nebuvo užgijusi žaizda dėl 1939 m. atplėštos Klaipėdos. Be to, dar karų su kryžiuočiais laikais susiklostė neigiamas įvaizdis, todėl mitologinėse sakmėse lietuviai velnią dažnai vadina vokiečiu.7 Mykolaitis-Putinas hitlerinės okupacijos metais grįžo prie anksčiau pradėtos dramos-pasakos „Apie žvejo sūnų, kuris paveldėjo pirklio-vaizbūno turtus ir vedė jo dukterį, velniui pažadėtą“. Siužetas artimas mitologinių sakmių struktūrai, šmėžuoja ir šlubas ponaitis vokietukas-velnias. 1939–1943 m. parašyti du veiksmai, veikalas nebaigtas, taisytame tekste antraštė nubraukta, matyt, ketinta keisti ir pavadinimą.
Lietuva, apimta ryžtingo nusiteikimo atkurti nepriklausomybę, vienintelė iš valstybių, kurias buvo okupavę sovietai, nelaukė, kol juos išvys vokiečių kariuomenė. Pirmąją karo dieną prasidėjo sukilimas, kuris tęsėsi iki birželio 28 dienos. Buvęs JAV nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lietuvoje Owenas J. C. Noremas laikraštyje Į laisvę (1941-06-24) rašė, kad lietuviai priešinasi ir bolševikams, ir naciams.8 Birželio sukilimas sugriovė mitą, esą Lietuva savo noru įstojusi į Sovietų Sąjungą. Kai į Vilnių įžengė vokiečiai, ant Gedimino pilies ir svarbiausių pastatų jau plevėsavo lietuviškos vėliavos, tikėtasi, kad bus pripažinta Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Pirmieji Lietuvos aktyvistų fronto laikraščiai buvo kupini vilčių. Mykolaitis-Putinas birželio 25 d. parašė eilėraštį „Prakeikimas“:
Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus.
Skundų, ašarų, verksmų gana!
Tegul griauna nedarnius sienojus
Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.
Tegul žūva pelenuos ir dūmuos
Mūsų gėda, neviltis, kančia,
Ir juodos nakties tamsus klaikumas,
Ir visa jo slegianti valdžia. [...]
Laisvės gandą gaisro dūmuos gaudai,
Žygio draugo ieškai ugnyje.
Prakeikimas prievartai ir skriaudai,
Tegyvuoja laisvės brolija!
Kėdainių laikraštyje vokiečiams už išgelbėjimą nuo Sibiro dėkojo Juozas Paukštelis. Henrikas Nagys sukūrė himnišką eilėraštį apie tuos, kurie „laisve nešini per mūsų žemę eina“.
Hitlerio planuose vietos nepriklausomai Lietuvos valstybei, deja, nebuvo, tačiau sukilėliai to nežinojo. 1941 m. liepos 25 d. vokiečiai Baltijos kraštuose įvedė savo civilinę valdžią (Civilfervaltung), Laikinoji vyriausybė buvo priversta nutraukti veiklą. Vis didesnį nerimą kėlė žiaurus nacių elgesys su žydais. Mykolaičio-Putino sesuo pasakoja: „Ne kartą grįžome prie žydų likimo – jų kankinimų ir šaudymų. Brolis laikė šį vokiečių antisemitizmą nieku nepateisinamą. Apie tai kalbėdamas, jis jaudinosi ir piktinosi naujuoju okupantu: tai šitokie jie, „kultūrtrėgeriai“! Lietuvos laisvės žiburėlis, atrodo, žibės neilgai. Vokiečiai mūsų Laikinosios vyriausybės pripažinti nenori, jai nepalankūs. Vos tik įkėlęs koją rudasis okupantas pasijuto čia drąsiu šeimininku.“9
Kad Mykolaitį-Putiną sukrėtė žydų naikinimas, teigė ir Eugenijus Matuzevičius: „Kažkuria proga šaltą, klaikią 1942 metų žiemą buvome susirinkę pas profesorių. Jo žodžiai: „Du paskutiniai šiurpiausi elgesio su žmogumi momentai – deportacija į Sibirą ir žydų akcijos.“10 Vytautas Vajega atsiminimuose apie 1942–1943 m. rašė: „Po vienos paskaitos Universiteto lituanistams profesorius smerkęs nacistų daromus nusikaltimus, baisėjęsis, kad prieita iki beprotybės: badu marinami rusų belaisviai, nekalti žmonės žudomi vien dėl to, kad jie žydai ar lenkai. Skaudžiausia, kad ir mūsiškiai kiša nagus, tepasi nekaltu krauju. Už tai mūsų tauta turėsianti atsakyti. Kuris gi kitas mūsų inteligentas tada išdrįso viešai taip prasitarti?“11
Naciams atsisakius pripažinti net ir apribotą Lietuvos savarankiškumą, ėmė kurtis antivokiškos pogrindinės organizacijos. 1941 m. spalio 11 d. katalikiškos pakraipos inteligentija įkūrė rezistencinį Lietuvių frontą (LF), kuris nelegaliai leido savaitraštį Lietuvių fronto biuletenis, laikraštį Į laisvę. 1942 m. gegužės mėnesį Kaune įsteigė kovinį dalinį „Kęstutis“. Liberalūs inteligentai įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą (LLKS). Ji turėjo spaustuvę, o 1944 m. pradžioje įsteigė Laisvosios Lietuvos radiją. Nacių okupuotose Baltijos šalyse tai buvo vienintelis slaptas foninis radijo siųstuvas, Lietuvos pogrindžio balsą skleidęs Europoje.
Pagarbią nuostabą kelia turininga ir gausi karo metų spauda, tokios – proporcingai gyventojų skaičiui – neturėjo nė viena Hitlerio okupuota šalis. Jau 1942 m. paplito antinacinio pogrindžio laikraščiai, juos dideliais tiražais (nuo 2 000 iki 10 000 egz.) spausdino trys slaptos spaustuvės.12 Raginta nestoti į lietuviškąjį SS legioną, nieko nesitikėti iš hitlerinės Vokietijos, likti savo žemėje ir planingai rengtis nepriklausomybei. Buvo skelbiami sąrašai su okupacinės valdžios kolaborantų, lietuvių, tapusių gestapininkais, ir vokiečių sugulovių pavardėmis, ieškota atsakymo, kodėl Lietuva 1940 m. be šūvio pasidavė sovietams, o nemaža dalis inteligentijos virto okupantų padlaižiais.
Dienraščiai Į laisvę, Ateitis, Laisvoji Lietuva aprašė Rainių, Pravieniškių, Červenės žudynes, kurias Maskva bandė primesti vokiečiams. Nepriklausoma Lietuva 1942 m. pranešė apie tragediją Švenčionių apskrityje – už tai, kad sovietų partizanai nužudė kelis vokiečių pareigūnus, naciai žiauriai susidorojo su visiškai nekaltais civiliais. Naujoji Lietuva 1943 m. rašė apie Solovkų vienuolyną, kuriame įkurtas pirmasis sovietų lageris.
Buvo spausdinami eilėraščiai, tekstai apie literatūrą, teatrą, muziką, kiną, žurnalistiką. Pavyzdžiui, Mykolaičio-Putino studentas Mamertas Indriliūnas straipsnyje „Literatūrinis gyvenimas Vilniaus universitete“ rašė: „Ši karta, kaip ir ankstyvesnės kartos, nori semtis stiprybės iš lietuvio-žmogaus sielos ir iš savosios žemės. Bet ji nekenčia tautiškumo subanalinimo ir senojo tautinio šablono. Ji nusisuka nuo sentimentalaus, kad ir nuoširdaus Lietuvos vaizdavimo, ieškančio joje egzotikos ir primityvizmo. Ji nori išreikšti lietuvį-žmogų be miesčioniškos romantikos, tokį, koks jis yra ir koks jis gali būti, lietuvį-žmogų, gyvenantį tokį pat intensyvų ir turiningą gyvenimą, kaip kad ir kitų tautų literatūrose jis yra vaizduojamas.“13
1944 m. pavasarį Vilniuje įvyko trys literatūros ir dainų vakarai. Juose greta Vinco Mykolaičio-Putino, Petro Vaičiūno, Fausto Kiršos, Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio skaitė eiles jaunieji – Henrikas Nagys, Vytautas Mačernis ir kt. Poetinė dvasia nuskriejo ir į pokario miškus, kur ilgai aidėjo lietuviškos dainos.
Karo metais, priešingai negu sovietmečiu, nė vienas lietuvių autorius neparašė knygos, šlovinančios hitlerizmą, nesukūrė poemos fiurerio garbei. Nepaisyta ir nacių reikalavimo, kad būtų verčiama daugiausia iš vokiečių kalbos. Be cenzūros leidimo pasirodė rezistencinės poezijos rinkiniai, tarp jų Brazdžionio „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“ (1943). Mykolaitis-Putinas skelbė eilėraščius dienraščiuose.
(Ne) putiniškos paskaitos
Okupavę Lietuvą, naciai įsakė iš universiteto išmesti visus profesorius ir studentus žydus. Didžioji dalis buvo sušaudyta arba nukankinta konclageriuose. Vėliau atėjo rusų ir lenkų eilė. Universiteto veikla buvo visaip varžoma: uždrausta ginti disertacijas, teikti mokslo laipsnius, išduoti aukštojo mokslo diplomus, apribotas mokslinis darbas, galiausiai universitetas 1943 m. uždarytas dėl antinacinio lietuvių pasipriešinimo, kuriame aktyviai dalyvavo ir profesoriai, ir studentai. Antanas Strabulis atsiminimuose apie Mykolaitį-Putiną rašė: „Pirmoji profesoriaus paskaita vokiečių laikais visai ne putiniška. Apie 30 minučių akademinės paskaitos buvo skirta lietuvių literatūros herojiniam aspektui (Krėvės „Šarūnui“ ir kt.).“16
Tokioje atmosferoje karo metais brendo ir prabilo jaunoji literatūros karta, labai intelektuali, mokanti daug kalbų, puikiai perpratusi moderniąją filosofiją, susipažinusi su pasaulio menu. „Tačiau tuo pat metu šią generaciją vadiname ir tragiškąja: katastrofa paženklino šių jaunų kūrėjų likimus ankstyvomis žūtimis, partizanavimu, tremtimi, egzodu, priverstiniu nutilimu pokaryje. Apie juos mąstant, dažnai norisi klausti: kokia būtų lietuvių literatūra, jeigu...“17 Bene didžiausias šios kartos autoritetas ir globėjas buvo Mykolaitis-Putinas, literatūros profesorius, filosofinės lyrikos kūrėjas, mokęs matyti Lietuvą pasaulio visybėje, siekęs išlaikyti ir tautinį, ir europietišką mokymo turinį, stengęsis nacionalines tradicijas sieti su atvirumu pasaulio kultūrai.
Visas studentų korporacijas okupantai uždraudė, bet Putinas pasiūlė „kietajam literatūrinių popiečių branduoliui penktadienių vakarais susirinkti jo paties bute“. Buvo deklamuojami Charles’io Baudelaire’o, kitų garsenybių eilėraščiai, verčiamas į lietuvių kalbą Oskaras Milašius. Štai kaip tuos vakarus prisimena Bradūnas: „Paprastai susirinkdavome Profesoriaus darbo kambaryje ir bibliotekoj. Pirmiausia kurį laiką tęsdavosi koks nors, čia pat improvizuotas pokalbis viena ar kita literatūrine tema. [...] Vėliau ir pats Profesorius iš stalčiaus išsiimdavo vieną kitą, patį naujausią savo eilėraštį. [...] Vienąkart skaitė „Pranašystę“. Pagrindinė to eilėraščio mintis tokia, kad dabar besigrumiančios žvėriškos ideologijos žus, pasaulyje vėl viešpataus meilė, gėris, grožis. Ir šiandien man atskamba to eilėraščio paskutinis posmas:
Tikėki: išsipildys pranašystė,
Bus nutrenkti Apokalipsės žvėrys,
Iš kapo prisikels skaisti jaunystė,
Iš žemės dulkių – Avinėlio gėris.
Vėliau, kiek pamenu, šis eilėraštis išspausdintas Šiauliuose leisto almanacho Varpai 1944 m. antrame tome. [...] Tačiau tas pats eilėraštis yra ir 1965 m. Lietuvoje pasirodžiusioje Putino rinktinėje „Poezija“. Deja, cituotasis posmas čia jau turėjo būti „nušvarintas“, neminint nei Apokalipsės, nei Avinėlio. Posmas, tapęs tuščiai bendrinis, lengviau pralindo pro cenzoriaus adatos skylutę. „Poezijos“ knygoje jis skamba taip:
Tikėki: išsipildys pranašystė,
Bus sutramdyti kraugeringi žvėrys,
Iš griaučių prisikels skaisti jaunystė,
Iš kapo dulkių – atgimimo gėris.18
Matuzevičius pasakojo: „Be kitų savo eilėraščių Mykolaitis-Putinas mums yra skaitęs Marche macabre – „Mirties maršas“ padarė giliausią įspūdį. Čia – visas vokiečių okupacijos kraupumas ir juoda beviltiškumo nuojauta. Sakytum, lyg iš Diurerio paveikslo Putino eilėraštyje Marche macabre iškyla siautėjanti mirtis, apokaliptinė totalitarizmo šmėkla.“19
Kaip šis eilėraštis susijęs su sovietinės okupacijos metais (1961-12-11) parašytu „Šokėju“, paskelbtu Literatūroje ir mene (1965-11-27), ir kodėl pabaigoje prašoma užgroti Saint-Saënso Danse macabre [„Mirties šokį“], pasakoja Mykolaičio-Putino sesuo: „Plokštelių kolekcijoj turėjome ir ypatingą plokštelę. Tai Ch. C. Saint-Saënso Danse macabre. Gal aš pati į šią plokštelę ir nebūčiau atkreipusi dėmesio, jei ne vieną kartą dar Kaune duoti savotiški Putino komentarai, beklausant tos muzikos. [...] Ji prasideda gyvo tempo, tarsi šokio muzika. Tačiau tame šokyje juntamas kažkoks blaškymasis, kažkas baisaus, kažkas lemtingo, plokštelei maždaug įpusėjus, pasigirsta neaiškūs, duslūs laikrodžio dūžiai. Beveik tuo pačiu laiku vos sugaunamas klarneto ar fleitos plonytis treliavimas, kurį Putinas pavadino „gaidžio užgiedojimu“. Nuo šio „užgiedojimo“ muzika griežtai pasikeičia į ramią, giedrią, lyg kokią dangišką priešaušrio simfoniją. Putino įsivaizdavimu, tai sielos atsisveikinimas su kūnu, – mirties šokis baigtas.
Ir dabar, baigiant groti „Piligrimų chorą“, abu su Putinu žiūrinėjome plokšteles, kokią kitą uždėti. Jis ištraukė Danse macabre. Nors ir daug kartų klausytą muziką, jis ir dabar sekė su ypatinga atida. [...]
Šiais 1967 metais gavau Putino paskutinį eilėraščių rinkinį „Langas“. Tituliniame puslapyje autoriaus jau silpnėjančios rankos sudrebintom raidėm įrašyta dedikacija: „Mylimai sesutei Medži, toli esančiai, pro šitą „Langą“ pažvelgti į mane ir Lietuvą. – Brolis V. Mykolaitis-Putinas. – Vilnius, 1967 m. sausio 10 d.“ Šiame rinkinyje yra eilėraštis „Šokėjas“, sukurtas anos Saint-Saënso Danse macabre plokštelės motyvais. To eilėraščio alegorijoj slepiasi Sovietų pavergtos ir nusiaubtos Lietuvos likimas. Mirties šokio aidai skambėjo tėvynėje ir karo metais, ir kruvinose partizaninėse kovose, jo aidai skamba Sibiro tremtiniams. Putino poezijoje šių makabriškų motyvų randame ir daugiau. Dar 1942 metais jis parašė Marche macabre, kuriame alegoriškai vaizduojama vokiečių okupacija, o rinkinio „Langas“ baigiamajame eilėraščių cikle „Mano būstas“ ar tik nebus pavaizduota Lietuva okupanto junge. Čia visa okupacinė klaikuma vaizduojama „keistomis būtybėmis“, o jos:
Vienos per viršų į apačią virsta,
Keikiasi, širsta,
Pro plyšius lenda kitos –
Gauruotos, bjaurios, nematytos –
Ir šiurpų pragarinį
Ima šokt makabrišką suktinį.
Visai aiški, suprantama alegorinė mintis eilėraštyje „Šokėjas“ (p. 77–78): „Garsus dirigentas / Ir mažas šokėjas, / Iš kažkur į didelę sceną atėjęs.“ Nėra abejonės, kad tas „garsus dirigentas“ – tai Rusija, „mažas šokėjas“ – Lietuva, o „didelė scena“ – politikos sfera.
Dirigentas
Aš grosiu tau vieną vienintelį šokį.
Tą šokį gerai įsiminki
Ir kito ieškot nemėginki.
Ir nieko daugiau negalvoki,
Tik šoki ir šoki, ir šoki.
Gali būt, kad apsvaigs tau galva
Ir scenoj priges žiburiai, –
Tu nieko neboki,
Tik šoki ir šoki.
O kuomet ims brėkšti jau naujas rytas,
Ir tu būsi kitas.
Bet šiandien tu nieko daugiau negalvoki,
Tik šoki, tik šoki
Tą vieną vienintelį šokį
Šokėjas
Gerai. Mudu esam abu pasirengę.
Tegu tą užuolaidą juodą nudengia!
Užgrok man Sen-Sanso
Danse macabre.“
Pasipriešinimo keliu
Karo metais gimnazijų, universiteto dėstytojai, tokie kaip Mykolaitis-Putinas, nesitaikstantys su dogmomis, atsidavę laisvės idėjoms, išugdė kartą, kuriai būdingas nesumeluotas patriotizmas ir kuri gebėjo drąsiai pasitikti įvairiausius išbandymus, net galutinę lemtį. Nacių okupacijos laikais redagavo pogrindžio spaudą, o bolševikmečiu išėjo į partizaninę kovą už laisvę.
Prisiminkime Bronių Krivicką ir Mamertą Indriliūną – du Mykolaičio-Putino studentus, pasirinkusius pasipriešinimo kelią. Profesorius buvo numatęs, kad gabus poetas, vertėjas, dramaturgas Krivickas bus jo asistentas. Diplominiame darbe apie Jono Aisčio-Aleksandriškio poeziją absolventas aptarė kančios prasmę: „Didžiausioje savo įtampoje kančia, prisiimama su patvariu nuolankumu, virsta didžiulio džiaugsmo palaima. Ir kankinys, mirtinos kančios ištiktas, tarytum nugali ją, peržengdamas jos ribą ir patekdamas džiaugsmingos ekstazės sritin. [...] Tam, kuris pažino visą gyvenimo ir kančios gelmę, kito kelio į džiaugsmą nėra, tik per herojiškai nuolankų jos, kaipo žmogaus gyvenimo būtinybės, priėmimą ir per galutinį jos iškentėjimą, nes žmogus turi iškentėti savo gyvenimą ir savo kančią. Tai neišvengiama ir prasminga“, – rašė Krivickas, dar nenujausdamas, kad po poros metų jam pačiam teks eiti kančios ir atpirkimo keliu. Sovietams antrąkart okupavus Lietuvą, diplomuotas lituanistas išėjo ginti Tėvynės. Savo eilėraščius dalydavo aplinkinių kaimų žmonėms, vakarais skaitydavo prie partizanų laužo. Skrybėlėtą, akiniuotą, iš rankų šautuvo nepaleidžiantį Krivicką bendražygiai vadino literatūros profesoriumi.20
1945-ųjų vasarą žuvo jaunėlis brolis Juozas. Sumaitoti jo ir kitų žuvusiųjų kūnai buvo numesti Biržuose. Bronius sukūrė jam skirtą eilėraštį „Niekad, niekados“, primenantį Edgaro Allano Poe „Varną“, o pagal poetinę jėgą gretintiną su Mykolaičio-Putino Vivos plango, mortuos voco:
Jau nuo tos skausmingos valandos
Ligi galo motina raudos
Ir kasdien skaudžius žodžius kartos,
Kad negrįžo iš kautynės tos,
Kad iš rankos barbaro piktos
Ten ant gatvės dulkinos karštos
Krito akmenys ant karžygio lavono.
Duodu žodį priesaikos šventos
Neatleisti priešui niekados,
Kol širdis man plakti nenustos.
Niekad, niekados...
Stebuklas, kad partizano eilėraščiai pasiekė mūsų laikus. Virginijaus Gasiliūno parengtoje knygoje „Laiko griūty“pateiktas sąrašas žmonių, išsaugojusių Krivicko kūrybą. Vienas iš jų – Mykolaitis-Putinas, 1952 m. gavęs Br. Kr. laišką. „Sklido kalbos, kad Putinas išsigandęs ir sunaikinęs ar dar kaip kitaip pasielgęs su tais rankraščiais. Nieko panašaus – tas laiškas, net su voku, po Putino mirties Emilijos Mykolaitienės buvo perduotas dab. LLTI BR ir ten saugiai gulėjo, ir inventorinėn knygon buvo įrašytas, bet kataloge nebuvo kortelės. Kad Br. Kr. yra Bronius Krivickas, atsispindi tik nuo praeitų metų.“21
Miške ar slapstydamasis Krivickas parašė 34 eilėraščius (pirmasis datuotas 1945 m. vasario 21 d., kai žuvo jo bičiulis Mamertas Indriliūnas), 38 sonetų ciklą, 53 eiliuotus margumynus „Poilsio valandai“, 63 satyrinius kūrinius, iš jų bene garsiausias rinkinys „Po Stalino saule“. Be to, išvertė apie 200 Goethe’s, Baudelaire’o eilėraščių, keletą vokiečių klasikės Agnes’ės Miegel kūrinių, studijavo rusų, latvių, prancūzų kalbas.
Iš Biržų persikėlęs į Panevėžio miškus, atsidėjo vien pogrindžio spaudai – nuo 1952 m. pradėjo leisti Laisvės kovą, kurios pirmame numeryje įdėjo ištrauką iš pradėto rašyti savo romano „Laikų griūty“, pavadintą „Dvi mirtys.“22 Liepą pasirodė atgaivintos Aukštaičių kovos pirmas numeris. Planavo ją leisti spaustuviniu šriftu ir nemenku tiražu, tačiau viską sugriovė kovos draugo išdavystė.23
Kitas Mykolaičio-Putino studentas – Mamertas Indriliūnas, kritikas, vertėjas, mokėjęs šešias užsienio kalbas, bet nespėjęs atskleisti savo talento, nes gyventi jam buvo lemta vos dvidešimt penkerius metus. Su savo mylimu ir labai gerbiamu mokytoju, bendražygiu, poezijos ir dvasios vedliu jis susitikdavęs ne tik universitete, bet ir Putino žmonos Emilijos Kvedaraitės tėviškėje, Gaižiūnų kaime, netoli Vabalninko, kai grįždavo į gimtuosius Gataučius, esančius kaimynystėje. 1944 m. Indriliūnas parašė studiją „V. Mykolaičio-Putino lyrikos kelias“, tais pačiais metais išspausdintą Kūrybos žurnale. Pasak profesorės Vandos Zaborskaitės, tai „vienas giliausių Putino poezijos nušvietimų“.
Straipsnyje „Siekęs tauraus idealo“ rašoma, kad apie Mamertą Indriliūną ir jo bičiulį Bronių Krivicką, talentingiausią partizaną poetą, gražiai yra pasakęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, už juos keleriais metais jaunesnis, taip pat buvęs Biržų gimnazistas, į Sibirą iškeliavęs, bet neišdavęs pas jį rasto eilėraščio Vivos plango autoriaus: „Mano atminty Bronius ir Mamertas liko kaip neeilinių gabumų šviesūs idealistai, nuolatos degę vienu rūpesčiu – būti bebaimiais ir tvirtais riteriais kovoje už šviesią tėvynės ateitį. Sunku įsivaizduoti Indriliūną, einantį su šautuvu. Jis gi buvo žmogus, nuolatos paskendęs savo susimąstymuose, tokiom gerom ir besišypsančiom akim žvelgiąs į pasaulį, nuolatos kalbąs tik gerus ir išmintingus žodžius. Esu tikras, kad jis net paukštelio savo gyvenime nėra užgavęs.“24
Pasiryžę mirti už tautos laisvę, partizanai išsinešė dainas į mišką, o miške sukurtos dainos grįžo į kaimus ir plačiai pasklido. Gyvendami bunkeriuose nepaprastai sunkiomis sąlygomis, gaudomi ir išduodami, sužeisti ir gyvi pūdami po žeme, tie jauni vyrai rado jėgų sukurti šimtus patriotinių dainų,25 įstengė leisti beveik aštuoniasdešimt spaudos leidinių, kurių tiražai svyravo nuo kelių dešimčių iki keliasdešimties tūkstančių egzempliorių. Mokėsi užsienio kalbų, skaitė knygas ir svajojo, kad kada nors dar galės atsidėti moksliniam, kultūriniam darbui.
Bet vakariečiams, dalyvavusiems diskusijoje, surengtoje per 2017 m. Leipcigo knygų mugę, Tomas Venclova, savireklamos tikslais niekada nepraleidžiantis tokių renginių, aiškino: „Pokaryje buvo šiek tiek disidentinės literatūros, kurią rašė partizanai, lageriuose įkalinti žmonės, tačiau literatūrine prasme tai nėra labai vertingi kūriniai.“ Paklaustas, ar yra nors vienas stiprus disidentinis tų laikų literatūros kūrinys, atsakė: „Aš tokių nežinau.“26 Visomis sovietinės nomenklatūros privilegijomis spėjusiam pasimėgauti globalistui, besididžiuojančiam, kad iki 1956 m. jis šventai tikėjęs komunizmu (matyt, nei apie trėmimus, nei apie partizanų kovą nieko nežinojo?), taip ir maga pasiūlyti, kad imtųsi sudaryti stribų arba čekistų eilių rinktinę. Ten jis, ko gero, rastų ne vieną, jo manymu, „vertingą“ kūrinį. Šiaip ar taip, juk pasirūpino, kad ne taip seniai (2009) būtų išleista Antano Venclovos eilėraščių knyga „Erškėtis“.
Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos jaunimas, nepaisydamas niekinimų, kuriuos žarsto įvairūs „visažiniai“, domisi Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno kūryba. Pavyzdžiui, Tomas Taškauskas parašė studijas „Krikščioniškoji tapatybė Broniaus Krivicko poezijoje“, „Broniaus Krivicko kūno teologija“,27 o Mamertui Indriliūnui skyrė laišką-esė jo žūties 70-mečiui paminėti.28
Tęsinys kitame numeryje
1 Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė. „Putinas okupacinėj gūdumoj“. Aidai. 1967 m. spalis, nr. 8 (internete: http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/7575-putinas-okupacinej-gudumoj).
2 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Antanas Strabulis. Parengė Donata Mitaitė. Vilnius: Vaga. 1992, p. 266.
3 Ten pat. Kazys Bradūnas, p. 305.
4 Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, op. cit.
5 Kazimieras Dobkevičius. „Kraupios kunigų žudynės“. XXI amžius, 2007-06-27 (internete: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2007/06/27/istdab_01.html).
6 Astrida Petraitytė. Ar įmanoma interpretuoti karą, pamiršus prieškarį?“ Voruta.lt, 2011-07-07 (internete: http://www.voruta.lt/ar-imanoma-interpretuoti-kara-pamirsus-prieskari).
7 Laima Anglickienė. „Vokietis lietuvių tautosakoje“. Liaudies kultūra, 2000 / 2 (71). Apie šį (vieną iš dažniausių) velnio pavadinimą yra užsiminę daugelis lietuvių kultūros veikėjų – Simonas Daukantas, Eduardas Gizevijus, Jonas Basanavičius, Jonas Dovydaitis.
8 Owenas J. C. Noremas – JAV nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras, nuo 1937 m. lapkričio 26 d. iki pasiuntinybės likvidavimo 1940 m. rezidavęs Kaune. 1943 m. jis išleido knygą „Amžinoji Lietuva“ (Timelesss Lithuania), o žurnale Lituanus (1969, Vol. 15, nr. 3) buvo išspausdintas jo eilėraštis, kuriame paminimas gebenės nuo George’o Washingtono kapo pasodinimas Kaune prie paminklo žuvusiesiems kovose už laisvę.
9 Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, op. cit .
10 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Eugenijus Matuzevičius, p. 330.
11 Elena Vajegienė. „Reikia suprasti“. Šiaurės Atėnai. 1991-02-13, nr. 6.
12 K. Pelėkis (Bronius Kviklys) savo knygoje Genocide, Lithuania’s Threefold Tragedy (1949) nurodo 21 rezistencinį leidinį.
13 Naujoji Lietuva. 1942, nr. 253.
14 Rūsčios dienos. Vilnius, 1943-02-16. Autorinis mašinraštis, p. 34.
15 Naujoji Lietuva. 1941-07-19, nr. 19.
16 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Antanas Strabulis, p. 266.
17 Mindaugas Kvietkauskas. „Katastrofų literatūra“. Šaltiniai.info (internete: http://www.šaltiniai.info/index/details/1177).
18 Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną. Kazys Bradūnas, p. 307–308.
19 Ten pat.
20 Aras Lukšas. „B. Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys?“. Lietuvos žinios, 2018-09-21 (internete: https://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/b-krivickas-kovojantis-poetas-ar-eiliuojantis-karys-/235801).
21 Virginijus Gasiliūnas. „Laikų griūty“. Broniaus Krivicko raštai. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. 1999.
22 Virginijus Gasiliūnas. „(862) Iš praeitos vasaros: Nida“ (internete: virginijusg.blogspot.com/2016/05/862-is-praeitos-vasaros-nida.html).
23 Virginijus Gasiliūnas. „(739) Pakeliui namo, xix: prisiminiau a. a. Eugenijų Matuzevičių“ (internete: http://virginijusg.blogspot.com/).
24 Algirdas Butkevičius. „Siekęs tauraus idealo. Mamertas Indriliūnas“, skrastas.lt, 2017-07-04 (internete: http://www.skrastas.lt/?data=2017-07-20&id=1499087344&pried=2017-07-04).
25 Kostas Aleksynas. „Ankstyvasis partizanų dainų kūrimo tarpsnis“. Tautosakos darbai, XXXVII. 2009, p. 126.
26 Audrius Ožalas. „Kaip literatūros pagalba buvo kuriami mitai sovietinėje Lietuvoje ir Rytų Vokietijoje?“, 15min.lt, 2017-03-24.
27 Tomas Taškauskas. „Krikščioniškoji tapatybė Broniaus Krivicko poezijoje“. Krantai. 2012, nr. 4, p. 44–50.
28 Tomas Taškauskas. „Partizanas M. Indriliūnas meilę Lietuvai aprašė savo krauju“, lrytas.lt, 2015-05-22.