Prancūzų istorikas Marcelis Detienne’as knygoje „Apolonas su peiliu rankoje“ (1998) rašo, kad mokinių klasė, vos išgirdusi senovės graikų dievo Apolono vardą, iš karto pradeda žiovauti. Muzikos, poezijos ir saulės dievas mums taip puikiai pažįstamas, kad, regis, nieko naujo apie jį nesužinosime, tačiau istorikas atskleidžia kiek kitokį, mažai pažįstamą dievą, kuris, pasirodo, gali būti kerštingas, laikydamas rankoje ne tik lyrą, bet ir peilį. Šiandien Apolono atributu kartais tampa išmanusis telefonas. Apolonas, vilkintis medvilninius marškinėlius, su aviatoriaus akiniais nuo saulės ir išmaniuoju telefonu bandantis pasidaryti asmenukę... Ne, tai ne autorės sapnas ar vaizduotės vaisius, o vienas iš prancūzų menininko Léo Caillard’o serijos „Akmeniniai hipsteriai“ kūrinių. Menininkas vaizduoja antikines statulas su mūsų laikmečio atributais, kurie gali sukelti šypseną, na, ir šiokį tokį susidomėjimą matant senovės kultūrą šiuolaikinio pasaulio atspindžiuose. L. Caillard’as sukuria ryšį tarp dabarties ir praeities, bandydamas suprasti mūsų pačių santykį su laiku, istorija ir individualumu.
Jeigu šiek tiek iš arčiau paanalizuotume senovės graikų dievų statulas, tai pamatytume, kad prancūzų menininko išmonė nėra tokia netikėta. Antikos laikotarpiu dievų statulomis buvo kruopščiai rūpinamasi: jos buvo prausiamos, tepamos aliejais, rengiamos prabangiais rūbais, dabinamos papuošalais, o kartais net sukaustomos grandinėmis.
Plinterijų ir Kalinterijų metu Atėnuose deivės Atėnės Polias („Miesto saugotojos“) statula, pagaminta iš alyvmedžio ir saugota Akropolyje, buvo nurengiama, maudoma, vėl aprengiama švariais rūbais ir dabinama brangenybėmis. Visą tą laiką, kol Atėnės statulai tekdavo būti be papuošalų, ji buvo pridengiama šydu. Šių švenčių ritualai buvo atliekami jaunų merginų, specialiai atrinktų tam, kad būtų atnaujintas ryšys tarp miesto ir deivės. Toks pat ritualas buvo atliekamas Afroditės Pandemos („Bendros visiems“) ir deivės Peito (Afroditės dukters, iškalbos ir įtikinimo deivės) šventės metu ant Akropolio kalvos Atėnuose. Vykdavo kruopštus pasirengimas ceremonijai: perdažomi altoriai, patepami šventyklos durų vyriai, maudomos deivių statulos ir paruošiami purpuro spalvos vilnos audiniai deivių apdarams.
Tokios ritualinės priežiūros apeigos, senovės graikų kalba vadintos therapeia, buvo atliekamos ir šventoje Delo saloje. Šventyklų sąskaitose galime rasti sąrašą įvairių tepalų ir kvapiųjų aliejų, kurie naudoti spalvoms išgryninti (prisiminkime, kad visos skulptūros senovės Graikijoje buvo dažomos) ir tam, kad dievų statulos švytėtų ir kvepėtų. Delo saloje tokia skulptūrų priežiūra užsiimdavo ne dievo žyniai, bet tam specialiai skirtas personalas kosmetai, gaunantis atlygį už paslaugas. Šių therapeia ritualų tikslas – „sugauti“ dievybės būtį, kad ji nusileistų nuo Olimpo ir apsigyventų skulptūroje.
Tam tikrų, specifinių ritualų metu dievas ar deivė galėdavo „išeiti iš šventyklos“: procesijos metu statula buvo išnešama tikinčiųjų akivaizdoje. Kaip pavyzdį galime paminėti deivės Artemidės Ortijos („Tiesiosios“), garbintos Spartoje, nedidelę medinę statulą (gr. ksoanon), kuri buvo išnešama iš šventyklos, o tuo pat metu jauni vaikinai buvo plakami rykštėmis prie deivės altoriaus. Vadinamasis perėjimo ritualas buvo atliekamas jaunų vaikinų integracijos į miestiečių gretas metu, jis egzistavo ir kitose Peloponeso pusiasalio miestuose. Dievo ar deivės statulos išnešimas iš šventyklos buvo dažna procedūra švenčių metu ne tik Graikijoje, bet ir senovės Egipte, kur, kaip žinoma, dievai vykdavo lankyti kitų dievų, o jų statulos buvo plukdomos Nilu.
Senovės Graikijoje buvo suasmeninamos ne tik dievų ir deivių statulos. Turgaus aikštėje buvo pastatyta žinomo atleto Teogeno iš Taso salos (V a. pr. Kr.), laimėjusio daug pergalių įvairiose žaidynėse ir aktyviai dalyvavusio miesto politikoje, skulptūra, o miesto gyventojai dar ir tikėjo, kad ji turi gydomųjų galių. Istorikas ir geografas Pausanijas (II a.) pasakoja, kad vienas vaikinas iš Taso, apimtas pavydo, kankino skulptūrą, lyg keršydamas Teogenui dėl nelaimingos meilės, kol vieną naktį skulptūra užkrito ant jaunuolio ir jį mirtinai prispaudė. Atleto skulptūra buvo teisiama už nužudymą, ištremta ir išsiųsta į jūrą. Delfų orakulas išpranašavo, kad salos gyventojams teks kęsti nederlių ir badą, kol šie nesugrąžins statulos į vietą, ši buvo vėl pastatyta turgaus aikštėje ir Taso salos gyventojų garbinama kaip dievybė.
Pasitaikydavo, kad graikai sukaustydavo dievų statulas grandinėmis, vedami skirtingų priežasčių. Keliaudamas po Graikiją Pausanijas lankėsi Lakonijos regione ir ten matė karo dievo Enijalijo skulptūrą, kurios kojos buvo sukaustytos grandinėmis. Vietiniai gyventojai aiškino, kad grandinės neleido dievui palikti jų miesto teritorijos. Lakoniečiai manė, kad prirakindami dievo statulą galės sulaikyti patį dievą, lyg jo esybė joje gyventų. Antikinėje literatūroje galime aptikti atvejų, kai dievas palikdavo vieną ar kitą miestą konflikto metu, o priešams pavykdavo „sugauti“ dievo prielankumą, todėl bandyta visomis išgalėmis išlaikyti dievų paramą. O štai lankydamasis Spartoje Pausanijas matė Afroditės Morfo („Grožio“) nedidelę medinę skulptūrą, vaizduojančią deivę, sėdinčią soste, jos veidas buvo pridengtas šydu, o kojos sukaustytos grandinėmis. Vietiniai pasakojo, kad legendinis Spartos karalius Tindarėjas uždėjo deivei grandines, kurios simbolizavo privalomą moters atsidavimą vyrui. Kiti teigė, kad šios grandinės buvo karaliaus kerštas meilės deivei už gėdingą jo dukrų Helenės ir Klitaimnestros elgesį.
Dievų statulos ne veltui būdavo prirakinamos, nes pasitaikydavo bandymų jas pagrobti. Euripido tragedijoje „Ifigenija Tauridėje“ (414–412 m. pr. Kr.) Orestas bando pagrobti Artemidės skulptūrą iš Tauridės miesto ir nugabenti į Atėnus. Arba deivės Heros skulptūra Samo saloje buvo pagrobta etruskų piratų. Pagrobėjai, negalėdami galiausiai pasiimti su savimi, skulptūrą paliko salos paplūdimyje. Salos gyventojai, bijodami, kad tai daugiau nepasikartotų, pririšo deivės statulą prie gluosnio krūmo.
Dievų skulptūros buvo dažnai grobiamos Mesopotamijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Pavyzdžiui, Asirijoje buvo įprasta pagrobti karą pralaimėjusiųjų dievus, jie laikyti grobio dalimi. Dievų pagrobimas taip pat reiškė valdžios teisėtumo perkėlimą, istoriografijoje jis dažnai vadinamas anglišku terminu godnapping. Graikams taip pat tekdavo susidurti su tokiu dievų pagrobimu, pavyzdžiui, karo su persais metu ar graikiškų Sicilijos miestų karų su kartaginiečiais laikotarpiu. Kaip pavyzdį galime paminėti dievo Apolono skulptūrą, kuri, pagrobta iš Dželos miesto Sicilijoje, buvo nugabenta į Tyrą Artimuosiuose Rytuose, kur ji vis dar stovėjo Aleksandrui Didžiajam (331 m. pr. Kr.) užgrobus miestą. Tyro gyventojai, bijodami, kad Apolonas juos paliks ir prisijungs prie jų priešų, prirakino dievo skulptūrą auksinėmis grandinėmis.
O štai romėnų elgesys turėjo šiek tiek kitokią prasmę: tai nebuvo dievų pagrobimas, bet meno kūrinių pasisavinimas. Romėnams užgrobus graikiškas teritorijas, skulptūros buvo gabenamos į Romą ir pastatomos šventyklose – galiausiai šios tapdavo tam tikromis meno galerijomis. Kaip pavyzdį galime paminėti Sicilijos propretorių Gajų Verį (73–71 m. pr. Kr.), kuris politinę karjerą pradėjo griaudamas graikų šventyklas Sicilijos saloje. Ciceronas veikale „De signis“ (70 m. pr. Kr.) aprašo, kaip Gajus Veris grobia graikų dievų skulptūras ir siunčia į Romą. Šie meno dirbiniai nebelaikyti vien tik šventyklų atributais, jie įgydavo kultūrinę ir politinę reikšmę ir tapdavo privačių kolekcijų dalimi. Ciceronas taip pat aprašo graikų prisirišimą prie dievų skulptūrų, kuris, anot jo, nėra pagrįstas.
Ar mes, kaip senovės graikai, ne per daug esame prisirišę prie skulptūrų ir istorinių paminklų, laikydami juos šventais ir nepajudinamais? Lyg tai būtų vienintelis būdas prisiminti ir pagerbti praeitį.