Iškilmingai paskelbiama, kad einant balsuoti privaloma neštis savo rašiklį, o rinkimų apylinkėje pamatai, kad registruodamiesi visi pasirašinėja tuo pačiu. Arba štai sveikatos apsaugos ministro staipymasis dieną naktį prieš kameras ir mikrofonus. Man, naiviam valstybės piliečiui, kyla klausimas: kada gi tu, žmogau, dirbi? Norom nenorom pagalvoju: ar tik nebus čia klasikinis atvejis – visus darbus nudirba anonimais liekantys žemesniųjų grandžių darbuotojai, jiems, žinoma, ir atsakomybė, jeigu kas, na, o laurai – vadukui prie mikrofono? Argi ne įdomiai gyvename? Nors apie aktualijas ir nerašau, gal dabartinė mūsų stebima, patiriama fantasmagorija ims kada nors ir išnirs kokiame nors epizodėlyje visai apie kitką rašytame tekste.
Pokalbis su rašytojais AUŠRA KAZILIŪNAITE ir VIDU MORKŪNU.
Aušra Kaziliūnaitė, poetė, filosofė
– Pavasarį, prieš pat paskelbiant karantino apribojimus Lietuvoje, dar sėkmingai spėjai išvažiuoti į literatūros festivalį Švedijoje.
– Dalyvavau festivalyje „Littfest“, vykstančiame viename didžiausių šiaurės Švedijos miestų Umeo. Šis festivalis yra pagrindinis literatūros festivalis Švedijoje, sutraukiantis literatūros žvaigždes ne tik iš Europos, bet ir iš viso pasaulio. Viena iš „Littfest“ organizatorių yra Švedijos karališkoji mokslų akademija, todėl nemažas pripažinimas yra vien tai, kad tave pakviečia į šį festivalį. Juolab kvietimas reiškia ne tik didelį honorarą ir matomumą žiniasklaidoje, bet ir vertimus. Lietuvoje yra labai mažai vertėjų profesionalų, kurie galėtų versti poeziją iš lietuvių kalbos į švedų. Džiaugiuosi, kad Lietuvos kultūros institutas organizavo specialias vertimų dirbtuves ir ten dalyvavusios vertėjos pasirinko versti mano kūrybą.
Dirbtuvėms vadovavo Jonas Ellerströmas – vienas iš kultinių kultūros žmonių Švedijoje. Jis ir rekomendavo mane „Littfest“ festivaliui. Taip pat mano kūrybos vertimai pasirodė seniausiame Švedijos literatūros žurnale, o vėliau – ir „Versopolio“ projekto knygelė su dvidešimties mano eilėraščių vertimais į švedų kalbą. Gavau pasiūlymų dalyvauti ir dar dviejuose Švedijos festivaliuose – tai nemenkas pripažinimas ir atsiveriančios durys, bet dėl besitęsiančios pandemijos šiais metais tokia galimybe pasinaudoti tiesiog negalėjau. Apskritai už šią galimybę esu labai dėkinga buvusiai Lietuvos kultūros atašė Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje Živilei Etevičiūtei, kuri ne tik suvedė su reikiamais žmonėmis, bet ir palaikė mane kelionės metu prasidėjus su pandemine situacija susijusiai suirutei.
– Vos tau atvykus į „Littfest“, irgi buvo paskelbti apribojimai?
– Įsakymas dėl susibūrimų ir kultūrinių renginių apribojimų Švedijoje išėjo kone festivalio išvakarėse, bet kadangi buvau atvykusi kiek anksčiau, keliuose renginiuose spėjau dalyvauti. Skaičiau paskaitą Umeo universitete ir savo poeziją viename iš knygynų. Atšaukus likusius festivalio renginius, Erikas Johnsonas, pagrindinis „Littfest“ organizatorius, mums, rašytojams, kurie jau buvome atvykę, operatyviai suorganizavo atskirus uždarus skaitymų vakarus, kuriuose dalyvavo vietinė literatų bendruomenė, leidėjai, rašytojai, festivalio organizacinis komitetas. Buvo labai įdomūs skaitymai, beje, apimtimi jie buvo panašūs į įprastus poezijos skaitymus Lietuvoje.
– Grįžusi į Vilnių privalėjai izoliuotis. Kaip išgyvenai tą periodą, ar pavyko nuveikti ką nors kūrybos labui?
– Mane savotiškai pribloškė, kad nors ir kokie mes vieni kitiems neva tolerantiški, tas René Girard’o tyrinėtas atpirkimo ožio fenomenas visu gražumu pasireiškė net iš pažiūros racionalių ir modernių žmonių mąstyme. Pirmiausia buvo kaltinami žmonės, kurie keliauja, kurie bendrauja su užsieniečiais, sekant spaudą, buvo galima pastebėti, kokia baisi ksenofobijos banga prasidėjo. 2018 metais dalyvavau Ajovos rašytojų dirbtuvėse JAV, su ten dalyvavusiais rašytojais iš įvairiausių pasaulio šalių iki šiol bendraujame – turime pokalbių grupę internete. Kiek teko kalbėtis, visi patvirtino, kad pas juos vyksta visiškai tas pats scenarijus – t. y. „dešinėjimas“, padidinta kontrolė, savotiška „raganų medžioklė“ ir užsieniečių kaltinimas.
Pati džiaugiausi, kad turiu atskirą butą, kuriame galėjau izoliuotis, nes juk ne visi grįžę tokią galimybę turėjo. Tos dvi savaitės praėjo gana keistai, jaučiausi mieguista, – miegodavau, kas man nebūdinga, po dvylika valandų per parą. Be to, dar turėjau dirbti iš namų, nes jau daugiau nei metus esu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja. Buvo nemažai streso, nes iš tikrųjų buvo neaišku, kaip viskas bus. Iš pradžių kažką rašyti sekėsi sunkiai, bet kai išėjau atostogų, daugiau laiko galėjau skirti savo disertacijai.
Po to man gimė idėja rašyti tekstus, kurti tokį eilėraščių ciklą „Karantinas“. Jaučiau, kad esu patekusi į įdomią ir istoriniu požiūriu gana unikalią situaciją. Ir kad tai yra tinkamas laikas, net jei ciniškai nuskambėtų, atlikti savotišką meninį tyrimą – fiksuoti vidaus ir išorės santykių cirkuliaciją. Eilėraščiuose vos ne dienoraštiškai stengiausi fiksuoti savo vidines būsenas ir kartu naudoti medijose pateikiamą informaciją, susijusią su pandemija ir karantinu. Pasirinkau stilių, kuris Lietuvoje gana retai naudojamas ir žinomas, – vadinamąją docupoetry, kai rašydamas poeziją pasitelki tuo metu vykstančius istorinius ir politinius įvykius. Manau, man tai visai neblogai pavyko, – mano pačios pastebėjimus apie aplink vykstantį kasdienybės absurdą puikiai atliepdavo Lietuvos žiniasklaidos portaluose skelbiamos absurdo žinios. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų ciklo „Karantinas“ tekstų susijęs su šiuo metu jau visiems gerai žinoma kontroversija, kai internete visi pradėjo džiaugtis melagingomis žiniomis, kad į Veneciją neva sugrįžo delfinai. Man buvo įdomu, kad nemažai žmonių į tai visai rimtai sureagavo. Žinių, atveriančių tokį absurdą, buvo ir daugiau. Kadangi visose mano penkiose poezijos knygose, taip pat ir artimiausiu metu pasirodysiančioje „Jūros nėra“, kurią šiais metais išleis leidykla „Kitos knygos“, gana svarbią vietą užima mėgavimasis absurdu, man, kaip menininkei, buvo įdomus ir parankus tas socialinių riktų stebėjimas.
– Gal ir „Karantiną“ planuoji išleisti kaip atskirą knygą?
– Kalbėti, kad tai galėtų pasirodyti knygos formatu, kol kas per anksti. Galbūt „Karantinas“ atsiras kaip kitos knygos skyrius, o gal kaip čiabukas. Šiaip ar taip, planuoju šį ciklą po truputėlį tęsti ir toliau.
– Noriu paklausti apie tavo rašomą romaną. Ar jame atsiras dabartinių aktualijų projekcijų?
– Šio romano rašymas, be filosofijos disertacijos, yra kitas banginis, su kuriuo galynėjuosi. Džiaugiuosi, kad disertacija jau apginta ir filosofijos daktaro vardą aš jau turiu. Tikiuosi, kad dabar man pavyks daugiau laiko skirti romano rašymui, nors per tuos šešerius metus, kuriuos jį rašau, jau daug kartų keitėsi pačios idėjos, keitėsi personažai, keitėsi ir romano fabula.
Apskritai man kyla klausimas: jei staiga mus ištinka tikrovė, kuri iš esmės labai primena distopinį filmą ar romaną, kiek tie siužetai, kurie egzistavo prieš tai distopiniame kūriny, yra relevantiški dabartinei situacijai, kiek jie dar gali pritraukti skaitytojo dėmesį? Ir į šį klausimą aš sau iki galo dar nesu atsakiusi. Mano rašomas romanas susideda iš dviejų pagrindinių laiko linijų – viena nukelia į mitinį laiką, bet iš esmės tai yra devyniolikto amžiaus pradžia dabartinės Lietuvos teritorijoje esančiame dvare, o kita linija yra šių dienų Vilnius. Būtent dėl pastarosios man kyla klausimas, kaip elgtis – ar rašyti apie pandemijos ir karantino situaciją, ar ne. Kiek šiuo metu apie tai mąstau, jaučiu, kad jei mėginčiau rašyti apie šią realią, dabar vykstančią situaciją, tai tarsi suprimityvintų siužetą, kurį rašiau prieš tai.
– Kada galėtų pasirodyti tavo romanas?
– Labai sunku įsivaizduoti, tai priklausys nuo kitos mano veiklos ir įsipareigojimų, bet norėčiau pabaigti šią knygą per dvejus ateinančius metus.
Vidas Morkūnas, rašytojas, vertėjas
– Papasakokite, koks buvo jūsų pirmas įspūdis, pavasarį sužinojus apie paskelbtą karantiną. Kaip pasikeitė, o gal kaip tik visiškai nepakito jūsų dienotvarkė?
– Kadangi dar anksčiau buvo aišku, kad karantino tikriausiai neišvengsime, pats jo paskelbimo faktas smarkiai nepaveikė. Tačiau nuo tvyrančios įtampos nebuvo kur pasislėpti. O kai dar žmona su mūsų jaunėle įstrigo Naujojoje Zelandijoje... Na kodėl ne Naujojoje Akmenėje?! – pagalvodavau nejučia. Minėtoji įtampa sujaukė visas dienotvarkes, vertimai užstrigo, ką ir kalbėti apie savą kūrybą. Regis, Marcelijaus Martinaičio sakyta, kad poezijai reikalinga dykinėjimo būsena. Pavasarį dykinėjimo būta daug, o štai poezijos – mažai. Šeimyna galų gale sunkiai, bet sėkmingai grįžo namo, su aplinkybėmis daugiau ar mažiau apsipratome, bet jau dabar aišku, kad šie metai atmintyje ir baigiančiame pasenti kalendoriuje liks skylėti.
– Jūsų tekstuose negandos ir mirties nuotaikos – labai natūralios, esate tiek rašęs apie mirtį, kad, kaip sakote viename interviu, gero draugo net buvote skatinamas „grakščiai ir elegantiškai su ta mirtimi atsisveikinti“. Su mirtimi daugiau ar mažiau susijusios visos pandemijos – ar dabartinė gali tapti Vido Morkūno įkvėpimo šaltiniu?
– Apie mano tekstuose karaliaujančią giltinę vis šen ir ten užsimenama, vis dėlto man pačiam atrodo, kad daugiau rašau ne apie pačią mirtį, o apie jos aplinkybes, tai toli gražu ne tas pats. Kad pandemija, ši ar kokia kita, įkvėptų mane kūrybai, įsivaizduoti būtų sunku. Rašyti apie aktualijas man neįdomu, svetima. Kita vertus, dabartinę padėtį nepaprastai įdomu stebėti, peno apmąstymams – labai daug. Tik pažiūrėkime, kiek atsirado įvairiausių mokslininkų, pranašų ir visažinių. Televiziniai „gydytojai“ bene kas savaitę skelbia savo ištarmes – greitai nebebus daržovės, kuri nebūtų naudinga apsisaugant nuo viruso. Kodėl neįsteigus nominacijos „Savaitės daržovė“? Iškilmingai paskelbiama, kad einant balsuoti privaloma neštis savo rašiklį, o rinkimų apylinkėje pamatai, kad registruodamiesi visi pasirašinėja tuo pačiu. Arba štai sveikatos apsaugos ministro staipymasis dieną naktį prieš kameras ir mikrofonus. Man, naiviam valstybės piliečiui, kyla klausimas: kada gi tu, žmogau, dirbi?
Norom nenorom pagalvoju: ar tik nebus čia klasikinis atvejis – visus darbus nudirba anonimais liekantys žemesniųjų grandžių darbuotojai, jiems, žinoma, ir atsakomybė, jeigu kas, na, o laurai – vadukui prie mikrofono? Argi ne įdomiai gyvename? Nors apie aktualijas ir nerašau, gal dabartinė mūsų stebima, patiriama fantasmagorija ims kada nors ir išnirs kokiame nors epizodėlyje visai apie kitką rašytame tekste. Grįžtant į atsakymo pradžią, trumpas ekskursas. Prieš daugelį metų, autostopu važiuojant per Lietuvą, teko pakilnoti ranką prie vieno miestelio kapinių. Buvo gražus, šiltas rudens vakaras. Iš kapinių (varteliai, savaime aišku, sugirgždėjo) išėjo senyva moteriškė. Viena ranka varėsi dviratį, kita prilaikė dalgį ant peties. Reginys buvo labai paveikus, vėliau papasakojau broliui. Šis sureagavo itin taikliai: „Moteriškė tikriausiai buvo labai liesa ir labai išblyškusi?“
– Ką manote apie rašytojus, kurie suskato rašyti karantino dienoraščius, o kai kurie jau išleido kūrinius būtent su šia pandemija susijusiomis temomis? Kiek, jūsų manymu, literatūra turi tarnauti realybei, atspindėdama karščiausias politines ir socialines aktualijas?
– Pasakysiu tiesiai. Nelabai tikiu į aktualijas reaguojančio rašytojo grynąja literatūrine motyvacija. Man panašiau, kad tokį autorių labiau motyvuoja noras prisiglausti prie šiltos temos pašonės. Kartais netgi kyla klausimas: ar nesama tokiais atvejais ir slaptos puikybės požymių? Čia gal labiau tiktų rašantiesiems aktualijomis pagrįstas distopijas. Autorius ne tik bando parodyti paprastiems mirtingiesiems jau žinąs, kaip viskas bus, bet ir skelbia tą žinią iš kur nors aukščiau. Gal slapčia netgi tikisi, kad pasaulis jo kūrinį perskaitys ir, susigriebęs už galvos („kaip anksčiau nesusiprotėjau!“), imsis keisti savo mąstyseną, gyvenseną, raidą. Panašia puikybe man dvelkia ir skelbimai apie mirtį (Dievo, kino, tapybos, demokratijos, knygos, fotografijos ir taip toliau, ir panašiai). Lyg toks skelbiantysis sakytų: „Jūs dar nežinote apie Dievo mirtį, o aš, kaip geras Jo viršininkas, sužinojau pirmas ir štai skelbiu jums.“ Visa tai tėra mano požiūris, prielaidos, tad hipotetinio unikumo, apie aktualijas kukliai rašančio vien iš literatūrinio pašaukimo, labai atsiprašau.
Literatūra, manyčiau, neturėtų tarnauti niekam. Nei realybei, nei aktualijoms, nei rašytojui, nei skaitytojui. Neturėtų būti nei ginklas, nei priemonė, nei metodas kam nors pasiekti, nei „šezlongas“ poilsiui, nei „svogūnas“ ašaroms sukelti. Jei turiu sumanymą, žiūriu, ar potencialus. Jei manau, kad potencialus, stengiuosi kaip sugebėdamas geriau įgyvendinti. Visa kita – nebe mano reikalas. Laikausi tokio požiūrio, bet neginčiju niekieno teisės turėti savą.
– Papasakokite apie savo rezidavimą Islandijoje – kokiam laikui išvykote ir kokiomis nuotaikomis ten gyvenote? Minėjote, kad didžiausią laiko dalį skyrėte vertimams, – ar taip nutiko dėl įsipareigojimų, ar tiesiog šiuo metu mažiau laiko skiriate savo paties kūrybai?
– Islandijoje, nuošaliame buvusiame ledo sandėlyje Snefelsneso pusiasalio gale, praleidau nuostabų mėnesį. Klajojau lavos laukais (šis gamtos darinys man kažkodėl ypač mielas), traukiau žygeivių takais, žvalgiausi nuo ugnikalnių, gėriau nealkoholinį alų beveik po kriokliais, lankiausi artimiausiuose miesteliuose, stebėjau ruonius, banginius ir paukščius ant įspūdingų pakrančių uolų ir panašiai. Mėnuo buvo iš tiesų ypatingas, patyriau tikrai svarbių katarsio akimirkų, tad tokiame kontekste minėti kokias nors kultūrines-literatūrines ambicijas atrodo vos ne vulgaru. Vis dėlto dar spėjau ten išversti gerą pluoštą W. B. Yeatso eilėraščių ir dalį T. Konwickio romano. Rašyti nerašiau nieko. Vadinasi, ir nereikėjo.
– Kaip mėgstate leisti laiką, kurio lieka (ir ar lieka?) po kūrybos ir vertimų?
– Laisvo laiko beveik nelieka, nes dažniausiai darau po kelis įvairaus stambumo darbus vienu metu, o persijungti į grynojo poilsio formą būna nelengva. Kitaip tariant, tuo laiku, kuris derėtų laikyti laisvu, aš iš esmės vis tiek dirbu, net jei nesu tuo metu prie kompiuterio ar popieriaus lapo. Nedirbu tik žiūrėdamas sporto varžybas, kiną, skaitydamas savo malonumui, klausydamasis muzikos. Nedirbu ir bažnyčioje. O štai lankydamasis literatūriniuose renginiuose, parodose, knygyne „Mint Vinetu“ tikriausiai dirbu.
– Kaip jaučiatės būtent šiuo metu, kai pasaulis padidėjus susirgimų skaičiui vėl ruošiasi naujiems apribojimams?
– Sakyti, kad jaučiuosi gerai, būtų lyg ir ciniška. Bet būtent taip ir jaučiuosi. Šeimai viskas gerai, draugams, kolegoms, regis, taip pat, darbo turiu ne vieniems metams į priekį, sumanymų ir popieriaus bei rašiklių netrūksta, dar šiek tiek matau, šiek tiek girdžiu. Dar daug ko noriu ir kažką gal net galiu. Mums iškilo kliūčių ir sunkumų? Puiku! Vadinasi, esame gyvi!