Atogrąžų klimatas ir kultūros purslai

Stambios Ridikaitės drobės galėtų kabėti ir šventykloje. Beprotiška vaizduotė, Florencijos ir Venecijos miškų vizijos iš plytelių. Kai užsimedituoji – tikrai atrodo kaip eglės. Ir ta sinagogos, vienuolynų atmosfera, „bandymas užčiuopti dvasią“. Net šunį prisikalbinti lengviau, negu pasiekti žmogaus vidų. Gal todėl žmonių Ridikaitės drobėse nėra, tik daiktai ir gyvūnai. Nuklūpotas kunigo kilimas, Dominikonų gatvės votai, grafičiai ant stiklo, religinės apleistų kambarių žymės. Išpurkšta, ir tai neįtikėtina. Galima vaikščioti ir melstis.

Liepos 7 d. Gintarui Beresnevičiui būtų suėję 60 metų (rugpjūčio 6 d. – 15 metų nuo jo mirties). Sakoma, kad nepakeičiamų nėra, bet šis žmogus kaip tik toks ir buvo – nepakeičiamas. Per penkiolika pastarųjų metų nepastebėjau viešojoje erdvėje intelektualo, kuris prilygtų Beresnevičiui akademinės ir kūrybinės raiškos derme bei intensyvumu.