Tai pirmasis mano bandymas kurti spektaklį su konkrečia socialine grupe, kurios atstovai patys vaidina scenoje. Anksčiau esu bandžiusi eiti iš dalies panašiu keliu – prieš keletą metų Vilniaus Jaunimo teatre parodžiau spektaklį „Sapnavau, sapnavau“, kurio dramaturginis pagrindas – pokalbiai su nuteistaisiais iki gyvos galvos ir su aukomis, netekusiomis artimųjų. Psichoterapiniu žvilgsniu tyrinėju visuomenės „akląją zoną“ – automobilių vairuotojai taip vadina vietą, kurios neparodo jokie veidrodėliai. Tam skiriu didžiąją savo kūrybos dalį. Vienas iš klausimų – kaip integruoti tas asmenybės ir visuomenės dalis, kurias (ne)sąmoningai stengiamės atstumti, pamiršti? „Šventė“ irgi nagrinėja vieną iš „aklųjų zonų“ – neįgalumą.
Atsidurti arti egzistencinių „įtrūkių“: apnuogintas neįgalumas spektaklyje taip arti, kad persmelkia ir žiūrovą, ir pačius aktorius
Negaliu žodžiais išreikšti, kaip laukiu šios premjeros. Drąsiai galiu pasakyti – tai labai svarbus spektaklis mūsų visuomenei ir norisi kviesti visus, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, koks džiaugsmas yra gyventi. Dramaturgija paremta mūsų pašnekesiais su žmonėmis, turinčiais specifinių poreikių. Negalia, neįgalumas – kada pagaliau atsisakysime šių žodžių? Kalbėjomės apie tai, kas yra kūnas, kas esu aš tame kūne. [...] Tai jų žodžiai apie jų gyvenimą, jie – šio spektaklio kūrėjai: Loreta Taluntytė, Kristina Šaparauskaitė, Olegas Dlugovskij, Božena Burokienė, Justina Platakytė, Juozas Čepulis. „Šventę“ kūrė ir rašytoja Laura Švedaitė, choreografas Mantas Stabačinskas, scenografė Barbora Šulniūtė, kompozitorius Simonas Šipavičius, šviesų dailininkas Vilius Vilutis. Tai odė nenormalumui, odė netinkamumui, odė nepritapusiems, odė nemylimiems, nors iš tikrųjų – mylimiems ir mylintiems, gyvenantiems, esantiems“, – tokį komentarą paskelbiau prieš premjerą Oskaro Koršunovo teatre.