Atsiplėšti nuo Rusijos: šioje naujoje realybėje nebelieka vietos pustoniams – tik juoda ir balta

Jo senatvė sutapo su skalsos metais.

Nebuvo nei žemės drebėjimų, nei sausros, nei potvynio.

Rodės, jog išsilygina metų laikai,

Jog žvaigždės ryškėja, o saulė šviesėja.

Net atokiausios provincijos nekariavo.

[…]

Praėjus dviem dienom po jo mirties, uraganas nusiaubė pakrantes.

Ėmė rūkti šimtą metų snaudę vulkanai.

Lava užliejo miškus, vynuogynus ir miestus.

Ir prasidėjo karas mūšiais salose.

Czesławo Miłoszo eilėraščio „Nusisekęs gyvenimas“ (vertė Lanis Breilis), parašyto 1975 metais, eilutės susisieja su dažnokai užduodamu klausimu (sau) – kokie gi išbandymai laukia mūsų kartos? Kartos, kuri gimė chruščiovinio atlydžio laikais, kuri nematė didesnių karų (Afganistanas buvo kažkur labai toli), kuriai neteko patirti pokario baisumų, kuriai nebegrėsė gulagai ir kuri ilgai gyveno sąlygiškai ramų ir skalsų, palyginti su Miłoszo kartos patyrimu, gyvenimą. Ir atrodė, kad daugeliui mūsų jis bus nusisekęs, bet, matyt, kiekvienai Rytų Europos šalių, ant kurių krenta Rusijos šešėlis, gyventojų kartai tenka koks nors esminis išbandymas, kurio metu įprastos vertybės yra permąstomos iš naujo ir yra atrandamos senosios tiesos. Hobsiška realybė mums sako, kad sugrįžome į galios laikus, kad karo Ukrainoje fone postmodernizmas pasibaigė ir istorija sugrįžta atgal.