Nedidelis, smulkutis, šviesaus veido, vešlia gelsvų plaukų ketera, nežymiai riesta nosimi ir siauromis, truputį nulinkusiomis žemyn akimis vaikinas uždusęs įlėkė į medinę trobą. Prie stalo sėdėjo vyresnio amžiaus pliktelėjęs, bet tankia, šviesia barzda vyras vardu Bronius ir senukas čiukčius vardu Fiodoras.
–Tėti, seneli, – prabilo jaunuolis bandydamas atgauti kvapą, – į mūsų įlanką banginis įplaukė.
Vyrai nustebę žiūrėjo į jaunuolį.
– Greičiau, tikrai, – kalbėjo iš susijaudinimo maišydamas skirtingų kalbų žodžius, – reikia jam padėti, nes jau prasidėjo atoslūgis.
– Bėgam, – tarstelėjo Fiodoras ir vyrai vienmarškiniai pasileido prie jūros. Jau iš toli matėsi nedidelėje įlankoje sukantis ratus banginis.
– Per vėlu, nebeišplauks, – riktelėjo senelis čiukčius ir parodė į iš vandens pasirodžiusias povandeninių uolų viršūnes, – atoslūgis, – pridūrė ir nustojęs bėgti lėtai nupėdino paskui bėgančius tėvą su sūnumi, – nepasisekė banginiui, – murmėjo po nosimi, – „komisaras“ nušaus ir priduos valstybei. Ir dar padėką gaus. Nei tau plaukti, nei medžioti, pats banginis atplaukė į pakrantę, – senukas sustojo, nusispjovė ir užsirūkė. Prie įlankos jau buriavosi keletas žvejų kolūkio „Raudonieji banginių medžiotojai“ vyrų. Jis priėjo prie kranto. Didžiulis banginis, įplaukęs pro tarpą tarp uolų, suko ratus nedidelėje įlankoje. Kelis kartus priplaukė prie tarpo, bet, atsirėmęs nosimi į povandenines uolas ir išleidęs į viršų vandens fontaną, vėl suko naują ratą.
– Didelis, tuoj sės pilvu ant dugno, – riktelėjo kažkas iš vyrų.
– Arba persipjaus į kokią aštrią uolą, – pritarė kitas.
Banginis, lyg supratęs žmonių perspėjimus, sustojo viduryje įlankos galva į krantą ir išleido čiurkšlę vandens. Didžiuliai vandens lašai pabiro ant vyrų galvų. Visi pasileido bėgti, kad nesušlaptų, tik jaunuolis Steponas, vietinių vadinamas Stiopka, ir senelis Fiodoras kaip užkerėti liko stovėti prie kranto. Sūrus, šaltas Barenco jūros vanduo permerkė juos abu nuo galvos iki kojų, bet jie to net nepajutę žiūrėjo į banginį. Senelis nusišluostė veidą, palaižė delną ir pasisuko į sugrįžusį Stepono tėvą Bronių, vietinių vadinamą Borisu.
– Ji ruošiasi gimdyti, – tarė truputį garsiau, kad išgirstų ir šalia esantys.
– Tu ką, matai jos papilvę, – pajuokavo vienas iš atokiau stovinčių vyrų.
– Kai į pasaulį ruošiasi ateiti kūdikis, nesvarbu – žmogaus, meškos ar banginio, nesvarbu kur – taigoje, jurtoje ar jūroje, viskas aplink, net šalti Arkties jūrų vandenys atsiduoda motinyste.
– Netilps jie čia dviese, o netrukus ji padės savo pilvą ant dugno, – palingavo galvą vienarankis vyriškis.
– Taip, kas čia vyksta, kas per mitingas? – pasigirdo griežtas žvejų kolūkio pirmininko Vareikino, vadinamo „komisaru“ balsas.
Vyrai stebėdami banginį nepastebėjo, kada jis atsirado. Nieko nesakę pasitraukė iš kelio. Buvęs politinio skyriaus darbuotojas, atsargos majoras, kaip karo vadas užšoko ant akmens ir nužiūrėjo įlanką, kurioje iškišusį nugarą lėtai plaukė banginio patelė.
– Puiku, – pakiliai riktelėjo, – patys banginiai plaukia pas mus. Puiku, vis bus pliusas prie plano vykdymo, – jis nužvelgė vyrus, – ko stovite, pirmą kartą banginį matote? Greitai dorokite, kol neišplaukė, – griežtai įsakė.
– Negalima, ji ruošiasi gimdyti, – tarė pasipiktinusiu balsu Steponas ir pasilenkė, bet vandens pasiekti nebegalėjo. – Vis dar senka, – riktelėjo ir atsisuko į vyrus, – jai reikia padėti, – kreipėsi į senelį Fiodorą.
– Taip, reikia, tuoj padėsime, – riktelėjo Vareikinas, išsitraukė revolverį, priėjo prie kranto ir nusitaikė į banginės galvą.
– Nedrįsk, – suriko vaikinas ir čiupo už rankos. Driokstelėjo šūvis, bet kulka nuskriejo kažkur į dangų.
– Kaip tu drįsti, snargly, kelti ranką prieš mane, – sušvokštė ir pasisuko į Bronių. – Borisai, sutramdyk savo mažąjį labusą arba aš jus abu į Sibirą išsiųsiu.
– Toliau jau nebėra, kur siųsti, – ramiai atsakė brigadininkas Bronius ir su vyrais priėjo prie pat vandens. – Ji ruošiasi gimdyti, jos negalima žudyti.
– O, tai puiku, bus du banginiai, pasitraukite, – griežtai įsakė ir vėl nusitaikė į banginės galvą.
– Nereikia, – tyliai tarė senelis ir vikriai išsuko iš rankos pistoletą. – Jei mes ją nužudysime, jie mums neatleis, – jis linktelėjo į jūrą.
Netoliese, atviroje jūroje, suko ratus grupė banginių. Jie tai panirdavo, tai iššokę iš vandens šonu krisdavo atgal sukeldami bangas. Staiga esanti įlankoje banginė sunerimo, sukruto, apiplaukė įlanką ir sustojo arčiau tarpo, pro kurį įplaukė.
– Tai ką, maištas? – suriko Vareikinas, bet niekas nekreipė į jį dėmesio, o žiūrėjo įlankon.
Banginė išpurškė fontaną.
– Turėtų greitai prasidėti gimdymas, ačiū dievui, vandens lygis nekrenta, gal užteks vietos mažyliui, – tarė senelis Fiodoras ir pažiūrėjo į Bronių.
– Na, aš jums užtaisysiu gimdymus, – suriko Vareikinas ir tekinas nubėgo į gyvenvietę.
Brigadininkas pasisuko į susirinkusius. Nė vienas nenubėgo paskui „komisrą“.
– Skirstykitės. Grįžkite visi prie savo darbų, – griežtai riktelėjo pamatęs, kad niekas nesiruošia eiti.
Griežtam brigadininko paliepimui pakluso visi ir lėtai, karts nuo karto atsisukdami, nupėdino į kaimą.
Pasiliko Fiodoras, Bronius ir Steponas. Berniukas atsiklaupęs ant kranto žiūrėjo į banginę. Ji, lyg pajutusį įdėmų jo žvilgsnį, lėtai pajudėjo. Atsargiai, lyg bijodama persipjauti pilvą į dugno akmenis, paniro, bet netrukus iškilo ir praplaukė pro Steponą. Vaikinas ne kartą buvo plaukęs su vyrais į banginių medžioklę, bet taip iš arti gyvo banginio neteko matyti. Jis užsimerkė. Prieš akis iškilo banginių medžioklės vaizdai – persekiojimai, aštraus, iššauto iš patrankos žeberklo smigimas į nugarą, paskutinis atsisveikinimo su jūra šuolis, medžiotojų džiaugsmo šūksniai, aštrūs peiliai, kirviai, dorojimas, kraujas, mėsa, riebalai ir ant denio pamesta didelė banginio širdis, kuri dar ne taip seniai varinėjo šiltą kraują po didžiulį kūną. Kas kartą žiūrint į širdį jam atrodydavo, kad ji dar gyva, pulsuoja ir tęsia savo darbą, tik vietoje kraujo varinėja nugalėtojų džiaugsmingų šūksnių pripildytą orą. Steponas krūptelėjo ir atsimerkė išgirdęs duslų, gilų atodūsį, primenantį jūros ošimą. Banginė žiūrėjo į žmogų. Jų žvilgsniai susitiko. Susimąstęs, gal labiau liūdnas, jaunuolio ir pilnas baimės, nerimo, pirmą kartą gimdyti susiruošusios banginės. Steponas išskaitė jos akyse nebylų maldavimą neišpjauti jos ir banginiuko širdies.
– Nebijok, – sušnibždėjo vaikinas, – mes nežudome, mes medžiojame, kaip menkė mailių, o tu – planktoną. Atleisk, ne mes taip sugalvojome, gamta taip sutvarkė.
Nors iki jos buvo keletas metrų, jis vis tiek ištiesė ranką tikėdamasis, kad ji, lyg kiemo šuo, pripuls prie jo delno. Staiga ji čaižiai, lyg kamuojama skausmo, sušvilpė ir išpūtė į viršų vandens čiurkšlę. Kaip ir aną kartą, didelė dalis vandens nukrito ant jo. Jis susigūžė, kaip senelis Fiodoras nubraukė nuo veido sūrius lašus, palaižė delną ir žinovo balsu tarė:
– Bus berniukas, – ir, pats nusišypsojęs dėl tokio savo perdėto rimtumo, pridūrė. – Jau greitai, o jo vardas... – jis susimąstė bandydamas prisiminti kokį gražų lietuvišką vardą, nors pats Lietuvoje niekada nebuvo ir šiame kaime tik jiedu su tėvu buvo lietuviai. Jis kaip senelis suraukė antakius ir tvirtai, garsiai, lyg norėdamas, kad jo žodžius išgirstų motinos pilve esantis banginiukas, tarė – ...pradžioje vadinsiu jį Mažyliu, kaip mane vadino mama, o po to tėtukas pasakys kokį gražų lietuvišką vardą, – banginė iškilo ir išpurškė nedidelę vandens čiurkšlę. Berniukas šyptelėjo ir pasisuko į kaimo pusę. Link jų važiavo traktorius, tempdamas didžiulę priekabą. Pro praviras duris plaikstėsi kolūkio raštinės sekretorės suknelė.
– Na va, atvažiuoja sekretorė užpajamuoti banginį, – ironiškai burbtelėjo Bronius ir atsisuko į uošvį. – Tegu mane sušaudo, bet šio banginio aš neatiduosiu, – kaip kirviu nukirto brigadininkas.
Fiodoras giliai atsiduso ir sparčiai nuėjo pasitikti atriedančio traktoriaus. Sustabdė keliasdešimt metrų prieš įlanką. Po kelių minučių pokalbio, traktoristas išlaipino sekretorę Leną, apsuko traktorių ir nuvažiavo atgal į kaimą. Moteris priėjo prie įlankos ir atsistojo šalia Broniaus.
– Vandens lygis pradėjo kilti, – džiugiai sušuko Steponas ir pasižiūrėjo į banginę, kuri buvo pilnai panirus. Staiga ji sudrebėjo, iškišo galvą. Pasigirdo pratisas švilpimas, šniokštimas ir tratėjimą primenantis garsas. Ji bandė apsisukti, bet atsirėmė nosimi į uolas, pasivertė ant vieno šono, ant kito, išpurškė vandens čiurkšlę, apliedama stovinčius ant kranto, paniro, vėl išniro, paplaukė ir sustojo viduryje įlankos.
– Ko vėpsote, – pasigirdo griežtas sekretorės balsas. – Užsimerkite, moteris gimdo.
Vyrai, išskyrus Steponą, nudelbė akis. Vanduo sukunkuliavo, banginė pajudėjo. Pasvirdama tai į vieną, tai į kitą šoną, apsuko ratą, grižo į vidurį ir sustingo.
– Na gi, pastenėk, stumk, pašauk, jei skauda, nesigėdyk, čia visi savi, – riktelėjo neiškentusi Lena.
Banginė truputį išsirietė, pliaukštelėjo uodega, kiek galėdama daugiau išniro, kad liktų daugiau vietos kūdikiui, ir pasigirdo gilus atodūsis, labai panašus į žmogišką. Ant vandens paviršiaus pasirodė nedidelė raudona dėmelė.
– Yra, yra, – pasigirdo linksmai moteris, kumštelėjo Bronių, Fiodorą ir pakedeno Stepono plaukus.
Banginė atsargiai pajudėjo. Ji lėtai, lyg atsidėkodama, suko ratus, o prie motinos glaudėsi naujagimis.
– Jos akys tokios šiltos, gražios, visai kaip mano mamos, – svajingai tarė Lena ir palinkus prie Broniaus sušnibždėjo. – Vareikinas viską pranešė centrui. Sėkmės berniukai, – pridūrė ir net neatsigręždama nuskubėjo į kolūkio raštinę.
Mažylis kiek apsipratęs plaukė šalia tai panirdamas, tai išnirdamas, tai atsiremdamas į stačius krantus ir, lyg pamatavęs savo būsimo pasaulio ribas, grįždavo prie motinos nesuvokdamas, kad tai tik nedidelės įlankėlės ribos, kad greitai jo laukia neaprėpiami vandens plotai. Iš jūros atsklido banginių švilpimai.
– Sveikina, – sušnibždėjo Steponas klūpėdamas ant kranto ir kaip užkerėtas stebėdamas ratus sukančią banginę ir kartas nuo karto pasirodantį Mažylį. Jam atrodė, kad mama kas kartą praplaukdama pro jį šypsojosi, o mažasis banginiukas šelmiškai merkė akį. Net motinos ir jos gentainių švilpavimai jam tapo suvokiami ir suprantami. Jis jų įdėmiai klausėsi, bet negalėjo išreikšti žodžiais, ką jie šneka, tačiau pasąmonėje jis suprato jų nerimą, džiaugsmą ir padėką.
– Juk nebūtina dėkingumą išreikšti žmoniškais žodžiais, jį galima perduoti mintimis, kažkokiomis nematomomis bangomis, svarbiausia – mokėti pajausti tą nuoširdžią padėką, ateinančią iš jūros, – sušnibždėjo senelis Fiodoras, pamatęs anūką atidžiai besiklausantį banginių skleidžiamų garsų. Steponas nurijo seilę, šyptelėjo ir pajautė banginių dėkingumą visa savo jaunuoliška širdimi.
Prasidėjo potvynis. Vanduo po truputį pradėjo kilti. Pasiekė uolų, skiriančių „vonią“ nuo atviros jūros, viršų ir persirito į vidų. Pirmasis į atvirą jūrą šmurkštelėjo banginiukas, bet išsigandęs neribotos platybės, nepažįstamų garsų, kvapų ir pametęs iš akiračio mamą tuoj vėl greitai grįžo atgal ir, prisiglaudęs prie jos, drausmingai suko ratus. Bet neilgai. Vaikas – jis visur vaikas. Kol mama apiplaukdavo vieną ratą, jis spėdavo kelis kartus šmurkštelėti pro apačią, uodegos peleku aptaškyti stovinčius prie kranto žmones ir vėl pasislėpti po motinos pilvu.
Dar kartą buvo išplaukęs į atvirą jūrą, bet gavęs „barti“ apsiramino ir palindo po motinos pilvu. Kylant vandeniui jis jau galėjo laisvai ir iki soties atsigerti motinos pieno. Banginiai, kurie visą laiką plaukiojo netoliese, priplaukė arčiau ir savo švilpimais, fontanų švirkštimais ir šokinėjimais iš vandens drąsino ir palaikė vis dar esančią anapus ribos patelę. Banginė priplaukė prie jau pasislėpusių po vandeniu uolų, bet apsisuko ir grįžo. Paniro ir tuoj pat išnirus, plaukdama ratu, iššvirkštė didelį fontaną. Vieną, antrą, trečią, tol, kol ant kranto stovėję žmonės buvo permerkti iki siūlo galo jos atsisveikinimo lietumi. Ji dar kartą niurktelėjo, išniro ir, perplaukus barjerą, lydima mažylio, nuplaukė į jūrą.
Dar ilgai besileidžiančios saulės nušviestoje jūroje matėsi banginių nugaros, uodegos, fontanai, šuoliai iš vandens ir girdėjosi pilni dėkingumo pratisi švilpavimai, kuriuos Steponas, kaip jam pačiam atrodė, puikiai suprato.