Dar kartą apie Rimą Tuminą

Sunku patikėti, kad Rimui Tuminui – tam žmogui, kuriame verda ir sproginėja įvairiausių energijų, aistrų ir svajonių užtaisai, griūva ir vėl kyla gyvybės tiltai, vyksta nenutrūkstami vidinių jėgų bei nuotaikų kaitos ir permainų proveržiai, – sausio dvidešimtąją jau sukako septynios dešimtys.

Lietuvoje ir svetur (Suomijoje, Islandijoje, Švedijoje, Rusijoje) Rimo nuveikta nepaprastai daug, bet vargu ar surinktume didesnį būrį žmonių, kurie būtų spėję pamatyti visus jo darbus. O aš ir dabar nežinau, kiek tų spektaklių būta, – juk ne skaičiai svarbiausia. Skaičiavimą apsunkintų ir tai, kad kai kurie spektakliai iš savos, Mažojo teatro, scenos („Maskaradas“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir kt.) yra perkelti į kitas scenas, pavyzdžiui, į Jevgenijaus Vachtangovo teatro sceną. Beje, ne visuomet sėkmingai, nes kopijos yra kopijos – savotiški režisieriaus antro kvėpavimo vaisiai, jau kitų, kitokių aktorių vaidinami.