Lietuvių literatūros klasiko šedevras XXI a. tapo itin populiarus Vakarų Europoje – pasirodė nauji vertimai į anglų, vokiečių kalbas (pirmasis „Metus“ į vokiečių kalbą dar 1818 m. išvertė Liudvikas Rėza), poema suskambo ir ispaniškai (2013), o šį lapkritį pasirodė vertimas į olandų kalbą (skaitytojams autorius pristatomas kaip Christiaan Donelaitis, knygą išleido leidykla HaEs producties, daugiausia leidžianti japonų literatūrą). Įdomu, kad vertėjas į olandų kalbą, iš Limburgo kilęs 46 metų profesorius Michielis de Vaanas yra indoeuropiečių kalbų specialistas, jam tai pirmasis grožinės literatūros vertimas. Sutikęs pasikalbėti apie „Metus“, apie lingvistiką, pabrėžė – kai mokaisi kalbų, svarbiausias yra ne tikslas (tapti poliglotu), bet pats procesas.
Mindaugas Peleckis. Apie Jus ir apie tai, kad Nyderlanduose ką tik išleistas Donelaičio „Metų“ vertimas į olandų kalbą, netikėtai sužinojau naršydamas Facebook. Šiame informacijos šiukšlyne ir melagienų karalystėje yra daug ir gerų dalykų, visi gali rasti bemaž viską, ko geidžia. Labiau stebina, kad lietuviai, anot anekdoto, „anksčiau rusenę, dabar baigia suanglėti“, t. y. dažnas bent pusę sakinio rašo iškraipytais angliškais žodžiais, o Donelaičio kūrybos daugelis turbūt jau nė eilutės atmintinai nepacituotų. Ir štai naujiena – profesorius iš Nyderlandų ryžosi išversti maždaug prieš 260 metų parašytą tekstą, nors jame gausu archajiškų žodžių, kurių net lietuviai be žodyno nebesupranta. Kodėl ėmėtės versti tokį nepaprastą kūrinį? Ar tai pirmasis Jūsų vertimas iš lietuvių kalbos?
Michiel de Vaan. Taip, tai pirmasis mano vertimas iš lietuvių kalbos. Esu istorinės lingvistikos specialistas, dirbu universitete [anksčiau Leideno universitete Nyderlanduose, dabar Lozanos universitete Šveicarijoje, – M. P.], taigi nesu pratęs versti literatūros kūrinių didelei auditorijai. Tačiau, žinoma, esu įpratęs dirbti su senaisiais tekstais [de Vaanas, be kita ko, yra tyrinėjęs ir senovės persų šventraštį „Avesta“, išleidęs avestiškosios iranėnų kalbos gramatiką – M. P.], bandau išsiaiškinti žodžių prasmę ir kontekstą.
Ar ilgai teko studijuoti lietuvių kalbą? Kiek laiko truko „Metų“ vertimas?
Mokiausi lietuvių kalbos dar praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai Nyderlanduose studijavau indoeuropiečių kalbas. Kaip žinoma, baltų kalbos priklauso vienai indoeuropiečių kalbų atšakai, o lietuvių kalba išsaugojo įdomių archajiškų bruožų, dėl kurių ji yra svarbi, kai bandoma atskleisti indoeuropiečių kalbų istoriją. Taigi lietuvių kalbą studijavau iš esmės kaip mirusią kalbą.
Vėliau, 2004–2005 m., lankiau intensyvius lietuvių kalbos kursus Vilniuje su keletu kolegų iš Leideno universiteto. Tada man pradėjo patikti ir kalba, ir šalis. Po šių kursų kelerius metus Leideno universitete mokiau studentus lietuvių kalbos.
Apie 2005 m. sutikau Aušrą Gudavičiūtę, kuri studijavo Flandrijoje ir Olandijoje, tapo olandų literatūros vertėja į lietuvių kalbą. Jei gerai pamenu, ji pirmoji pasiūlė man išversti „Metus“, nes olandiško vertimo nebuvo. Šią mintį nustūmiau į šoną, tačiau 2016 m. Vilniuje šiek tiek laiko praleidęs dirbdamas prie „Metų“ vertimo, nusprendžiau apsiimti. Žinoma, tai buvo tik pradžia. Priešokiais verčiau maždaug metus. Norėjau, kad būtų ne šiaip literatūrinis vertimas, bet ir tekstas, gražiai skambantis olandiškai, todėl užtrukau, kol galiausiai vertimu likau patenkintas. Mane įkvėpė ir Carmen Dugo „Metų“ vertimas į ispanų kalbą, išleistas 2013 m. Ispanų kalba – viena iš mėgstamiausių mano kalbų. Pastaraisiais metais pasirodė nauji „Metų“ vertimai į prancūzų ir vokiečių kalbas, taigi panašu, kad šis kūrinys dabar yra „karštas“, paklausus.
Nors Jums dar nėra penkiasdešimties, tačiau biografija labai įspūdinga – indoeuropiečių kalbų profesorius Lozanos universitete Šveicarijoje, poliglotas, mokantis hetitų, albanų, lotynų ir daugybę kitų kalbų, keleto monografijų ir daugiau kaip šimto mokslinių straipsnių autorius. Kaip prasidėjo pažintis su pasaulio kalbomis? Kas padarė didžiausią įtaką? Kokias pirmąsias kalbas išmokote?
Viskas prasidėjo dar vaikystėje. Augau tokioje Nyderlandų vietoje, kur dialektas labai skiriasi nuo standartinės kalbos [limburgiečių kaip ir žemaičių dialektas neretai vadinamas atskira kalba, – M. P.]. Kasdien kaitaliodavau dvi kalbas – naminę ir valstybinę.
Paauglystėje per atostogas išmokau vokiečių ir anglų, o mokykloje pamilau lotynų ir graikų kalbas. Keliaudamas išmokau ispanų, universitete – rusų. Norėjau studijuoti indoeuropiečių kalbų istoriją, todėl pasinėriau į senąsias, „mirusias“ kalbas, o gyvąsias studijavau laisvu laiku. Ko gero, pagrindinis postūmis gilintis į indoeuropiečių kalbas buvo meilė lotynų ir graikų kalboms, o „detektyvinis“ protas norėjo išsiaiškinti, kas gi toje praeityje vyko. Taigi nebuvo vieno konkretaus įvykio, paskatinusio studijuoti indoeuropiečių kalbas. Išmokęs vokiečių ir anglų, ėmiau jas lyginti su olandų, taip viena kalba vedė prie kitos.
Ar domitės ir ne indoeuropiečių kalbomis?
Taip, domiuosi, pavyzdžiui, baskų, suomių, arabų, tačiau dar neradau laiko, kad gerai jas išmokčiau. Viena iš priežasčių ta, kad, norėdamas gerai išmokti kalbą, privalai ilgesnį laiką praleisti toje šalyje tarp gimtakalbių, o tai nelengva, kai turi darbą ir šeimą.
Kokias kalbas sunkiausia išmokti?
Neįsivaizduoju. Tai priklauso nuo to, kuris mokosi, kilmės. Kinams, japonams anglų kalba irgi sunki.
Kokiomis kalbate laisvai?
Olandiškai, vokiškai, angliškai, prancūziškai, ispaniškai, itališkai, rusiškai, lietuviškai ir albaniškai. Pastarąsias tris įvaldžiau dar nepakankamai, todėl, prieš praverdamas burną, turiu keletą savaičių pasipraktikuoti. Žinau ir kai kuriuos dialektus – gimtąjį Limburgo, taip pat Bavarijos ir Austrijos, kur praleidžiu daug laiko. Dirbdamas Lozanoje, perpratau Šveicarijos vokiečių dialektą.
Tie, kurie studijuoja įvairias kalbas, ieško kuo geresnių čiūdų, kaip tą daryti. Kokias programas (Duolingo, Mondly, Memrise ar kt.), kokius metodus rekomenduotumėte? Kaip mokėtės ir mokotės kalbų?
Neturiu patarimų apie programas ar metodus, nes visada remiuosi dviem dalykais – tai rašytiniai kursai ir pokalbiai su gyvais žmonėmis. Vokiečių ir anglų kalbų mokiausi, žiūrėdamas TV ir klausydamasis radijo, studijuodamas žodyną ir gramatiką. Kalbos mokymasis man yra kaip grojimas instrumentu ir muzikos klausymasis. Nereikia mokytis visko pažodžiui, geriausia – tam tikrus teksto gabaliukus, aptariančius specifinę situaciją. Taigi reikia atsidurti tokioje situacijoje ar bent matyti ją prieš save. Geriausia, kaip jau sakiau, praleisti daug laiko šalyje, kur suptų gimtakalbiai (keliaukite vienas!), susidraugaukite su žmonėmis.
Labai sveikas pratimas, išvalantis smegenis, yra vienos kalbos kaitaliojimas su kita. Tai panašu į bėgiojimą, kai kuriems žmonėms prilygstantį endorfino dozei. Man perėjimas nuo vienos kalbos prie kitos irgi kažką panašaus sukuria smegenyse. Sakyčiau, tai gana rimta priklausomybė.
Pasaulyje (tiek realybėje, tiek socialiniuose tinkluose) populiarėja poliglotų suvažiavimai, konferencijos. Atrodo, darosi gana populiaru mokytis kalbų. Ar dalyvaujate panašiuose renginiuose?
Niekada negirdėjau apie poliglotų konferencijas. Jei atvirai, man jos neatrodo įdomios. Taip, puiku patirti iššūkį, „įsiliejant“ į tam tikrą kalbą ir kultūrą, bandant tapti poliglotu, tačiau tai neturėtų būti tikslas pats savaime. Nuo vaikystės vasaros atostogas leisdavau Vokietijoje ir Anglijoje su tėvais, studijuodamas daug keliavau po Ispaniją. Atostogos su dviračiu iki šiol mėgstamiausios.
Danų lingvistas Holgeris Pedersenas 1903 m. iškėlė hipotezę apie nostratinių kalbų makrošeimas, dabar įgyjančią vis didesnį populiarumą (ypač amerikiečių lingvisto Allano R. Bomhardo, kuris ją tyrinėja jau pusšimtį metų, pastangomis). Spėjama, kad indoeuropiečių, Afroazijos, Uralo, Altajaus, kartvelų, šumerų ir daugybė kitų kalbų buvo giminiškos, prieš keliolika tūkstančių metų egzistavusi bendra jų prokalbė.
Kol kas nesu apsisprendęs, ar pritarti šiai hipotezei, tačiau manau, kad indoeuropiečių ir Uralo kalbos iš tikrųjų artimos, atrodo, Uralo, Altajaus kalbos irgi susijusios tarpusavyje. Tyrinėjant kitas kalbų grupes, viskas dar ganėtinai miglota.
Grįžtant prie lietuvių kalbos, kuri yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų, ar gali būti, kad turėjome savo raštiją, pavyzdžiui, runas, kuriomis Europoje nuo seno daug kas rašė, – anglosaksai, skandinavai, vengrai, turkai? Airiai turėjo Ogamo raštą...
Lietuvių kalba nėra viena seniausių indoeuropiečių kalbų, nes visos indoeuropiečių kalbos kilusios iš tos prokalbės, taigi pagal apibrėžimą yra lygios. Tiesa, kai kurios atšakos atsiskyrė anksčiau, pavyzdžiui, Anatolijos ir tocharų kalbos. Tokiu atveju Anatolijos kalbos „senesnės“ už kitas. Vis dėlto diskutuoti apie tai beprasmiška. Visos kalbos yra žmonių išrastos.
Maža tikimybė, kad lietuviai kada nors rašė runomis. Pirmiausia, nėra tiksliai žinoma, kada atsiskyrė baltų atšaka, kada atsirado lietuvių, latvių, prūsų, kitos kalbos. Greičiausiai tai įvyko, likus mažiau nei tūkstančiui metų iki pirmųjų rašytinių žinių apie lietuvių ir latvių kalbas. Skirtumai tarp jų nėra milžiniški, juk tai dialektų kontinuumas, kaip kad olandų ir vokiečių kalbos, kurios buvo daugmaž standartizuotos XV–XVI a. Prieš tai jos gyvavo tiesiog kaip skirtingi dialektai. Taigi negalima sakyti, kad kuri nors viena kalba yra „senesnė“. Nėra įrodymų, kad iki krikščionybės baltai turėjo raštiją.
Kur bus pristatomi Jūsų išversti Donelaičio „Metai“?
Tai vyks 2020 m. pirmoje pusėje Leidene (Nyderlandai), Briuselyje (Belgija) ir Lietuvoje.
Ar esate dažnas svečias mūsų šalyje?
Per pastaruosius penkiolika metų buvau ne kartą, tačiau dar nesu lankęsis vakarinėje Lietuvos dalyje. Man labai patinka šaltos, baltos lietuviškos žiemos, kurios vakarinėje Europos dalyje tapo labai retos.
Dėkoju už pokalbį.