Žvelgdama pro vienuolyno langą, prisiminiau turistus Vilniaus senamiestyje: jie žengia, atkišę prieš save knygeles lyg užburti, neatplėšdami susirūpinusio (kartais susižavėjusio) žvilgsnio, vaikšto su planais ir žemėlapiais po bažnyčias, stovi viduryje, dairosi, nervingai sklaido nuotraukomis ir tekstais išmargintus puslapius, dėbčioja įtariai per akinių viršų į šalis, neradę (galbūt išvydę) to, apie ką skaitė knygelėje, – paauksuotos karūnos virš skulptūros galvos ar šviestuvo, – skuba susikrimtę link durų. Kiti įbėga, meta į artimiausią aukų dėžutę monetą, pasižymi kažką knygelėje ir nepakeldami galvos bėga iš bažnyčios. Turistai žino, kaip elgtis, jie turi patirties.
Dvasinių pratybų metu sunkiausia buvo suvokti, kad galiu paleisti iš rankų sukauptą patirtį, netgi privalau vaduotis iš kai kurių įpročių. Žodį „atsiversti“ priėmiau kaip būtinybę atsiverti naujai patirčiai – kai kurie įgūdžiai atvykus į vienuolyną smarkiai trukdė. Tikėjau, kad žinau, kaip reikia elgtis, baigusi studijas dėsčiau, turėjau akademinio darbo patirties, paėmusi į rankas Šventąjį Raštą, pirmiausia šia patirtimi ir pasinaudojau.
Iš rekolekcijų metu darytų užrašų: „...skaitymas melstis nepadeda, melstis reikia praktikuojant – intensyviai einant link Dievo… būtina mokytis klausyti ir atpažinti Dievo balsą… geros kelionės bruožas – sveikas apdairus optimizmas, jei einame nuo gero prie geresnio… jei sugebame save priimti tokius, kokie esame duotame kelionės etape… ramus džiaugsmas, vidinė laisvė, veiklumas… troškimas užsidaryti savyje, be abejonės, yra piktojo veikimo ženklas... neminėk Dievo vardo be reikalo, bet ir velnio vardo be reikalo neminėk… neskirk per daug vietos savo gyvenime piktajam… gali varginti abejonės, priešiškumas… jei vargina tikėjimo abejonės, tuomet einama bloga kryptimi… jei atima drąsą – tai blogo dvasinio vadovavimo ženklas.“
Visuomet buvau planuojantis žmogus, todėl pastebiu ir atpažįstu žmones, stropiai susiplanavusius gyvenimą, mėgstančius, kaip ir aš, rūpestingai apmąstyti kiekvieną detalę, išsistudijuoti žemėlapius. Patikėjusi, kad nesu projekto pavadinimu „gyvenimas“ autorė nei vadovė, vis tiek planuoju (toks mano būdas), tik stengiuosi nesigraužti, kai įvyksta kažkas, kas nedera su mano planais ir žemėlapiais. Kasdien sakau: „Teesie Tavo valia“, šis pasitikėjimo santykis Dvasinių pratybų metu išaugo.
– Irkis į gilumą! – toks buvo esminis kunigo Eitvydo paraginimas man, kiti dalyviai galbūt išgirdo kitus žodžius.
Skęsdama Jūroje net vaiko protu suvokiau, kad plaukikės įgūdžiai nepadės, nors gebėjimas plaukti yra svarbu. Žvelgdama iš atstumo rekolekcijas menu kaip pavasarinį ledonešį, kai srovė ramiai, bet užtikrintai griauna užtvaras – abejonių, baimės, įtarumo, apgaulingo saugumo iliuzijų. Ir dabar trokštu saugumo, žmogui būdingas saugumo troškimas, todėl man sunku atsisakyti įpročių, kuriais įsivaizduoju apsidraudžianti nuo netikėtumų; bijau sukrėtimų, skaudžių išgyvenimų, neieškau kančios: mąstyti apie Kristaus kančią man sunku, galiu tai priimti tik kaip slėpinį, kuris viršija mano žmogiško suvokimo ribas. Pirmą kartą skaitant Evangeliją guodė ir drąsino tekstai, kuriuose aprašyti įvykiai po prisikėlimo – džiugūs ir viltingi.
Tikiu Prisikėlusį Jėzų Kristų, kuris skelbia: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos...“ (Mt 28, 20) Žinau, kad prieš prisikėlimo rytą buvo Golgotos kalnas ir nukryžiavimas. Lankantis Trinapolyje prieš Velykas nustebino senos vienuolės ašaros. Išgyvenau gėdą dėl savo nejautros įvykiams, apie kuriuos girdėjau skaitant Evangelijoje. Kaip išgyventi Didįjį penktadienį man?
Lankydamasi joanitų vienuolyne klausiausi kunigo Samuelio paskaitos įrašo, jis kalbėjo apie kryžiaus slėpinį. Kunigas perspėjo nesustoti ties emociniu lygmeniu mąstant apie šį slėpinį. „Liūdesys – tai pavojus išoriškai išgyventi Jėzaus kančios slėpinį.“ Tėvas Samuelis kvietė klausti maldoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos, kaip ji išgyveno šį slėpinį. Jis įsitikinęs, kad Dievo Motina, stovėdama po kryžiumi, „neišgyveno šio įvykio kaip dramos. Kristaus kančia nėra visų pirma tam, kad mus pravirkdytų, Dievas neatėjo surengti mums jaudinantį spektaklį.“
Viena iš konferencijų Dvasinių pratybų metu buvo skirta Kristaus kančios apmąstymui.
Iš rekolekcijų metu darytų užrašų: „…ir ant kryžiaus Jėzaus žvilgsnis nukreiptas į kitus; mato budelius, atleidžia jiems, mato motiną, mato mylimąjį mokinį, mato nukryžiuotąjį šalia savęs, mato mus... pačiame tamsiausiame momente, koks jis būtų mūsų gyvenime, nesame vieni… Dievas niekuomet neduoda išbandymų, viršijančių mūsų jėgas… Senojo Testamento 22 psalmės pirmieji žodžiai, ištarti Jėzaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ (2 eilutė), skaitant toliau liudija pasitikėjimą: „Nesitolink nuo manęs, nes man sunku ir nėra kas man padėtų. Mano stiprybe, skubėk man padėti!“ (12 eilutė), o galiausiai virsta šlovinimu: „Aš skelbsiu tavo garsą broliams ir seserims, šlovinsiu tave jų sueigose“ (23 eilutė)… aš taip trokštu iki galo įgyvendinti Tėvo misiją – Jėzus kalba apie nukryžiavimą… daugeliu atvejų Jėzus pabėgdavo nuo tų, kurie jį persekiojo, o Alyvų kalne jis nebėgo, nes tai būtų išdavystė.
Jis kalbėjo: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13)… pabėgdamas jis galėjo išgelbėti savo gyvybę… Jėzus pakluso Tėvo valiai… mūsų nuodėmės taip uždengė Dievo veidą, kad jis išgyveno visišką atskirtį… jis pats nelipo ant kryžiaus – kas renkasi kančią lyg gėrį, pažemina tuos, kurie kenčia… Alyvų kalne matome – Jėzus priešinasi kančiai… kentėdamas ant kryžiaus, jis turėjo guosti kitus, tik Marija nesuteikė daugiau kančios Jėzui, stovėdama šalia nukryžiuotojo… kasdieniai išbandymai, vargai, kančios yra komunija – vienijimasis su kenčiančiu Kristumi – tai dvasinė komunija… šventasis Ignacas kviečia rasti Dievą visuose dalykuose: darbe, maldoje, kančioje… dalyvauti žmonių kančioje – dalyvauti Jėzaus kančioje… mūsų, krikščionių, Dievas ne už kryžiaus, o ant kryžiaus… kryžius be Jėzaus yra baisu… gyvenimas mūsų irgi tam tikra prasme gali būti dykuma… išėjimas į dykumą nėra savęs ieškojimas – tai Jėzaus kvietimas… išgirsti Jėzaus kvietimą... šventasis Antanas Didysis, išgirdęs kvietimą, veikia labai radikaliai, parduoda turtą ir išeina į dykumą… per rekolekcijas ne kartą patirsime gundymus… galima Dievą tyloje rasti, galima aktyviame ėjime ar paprasčiausiai stovint… mistinė patirtis – tai giluminė malda… penkta rekolekcijų diena baigiasi laidotuvėmis.“
Kalbėdamas apie būdus, kaip geriau išgyventi kančios slėpinį, kunigas paminėjo keletą, o baigdamas pridūrė:
– Galima stovėti… kaip moterys po kryžiumi.
Nustebino ir įsiminė šie vadovo žodžiai, mąsčiau apie juos prieš užmigdama. Pabudusi už poros valandų, žvilgtelėjau į laikrodį – vidurnaktis. Jaučiausi pailsėjusi. Studijų metais išgyvenau sunkią nemigą, ji truko beveik dvejus metus, vėliau saugojau miegą, nedirbau naktimis, neskaičiau iki vėlumos. Dar kartą apmąsčiau visa, ką girdėjau konferencijos metu, prisiminiau žodžius: „Galima stovėti...“ Įsijungiau naktinę lempelę, kabančią prie lovos, atsiverčiau užrašus – gal kažko nesupratau? Ne, viskas būtent taip.
Gerai, tariau sau, aš stovėsiu.
Pasiklioviau vidiniu balsu, kuris kvietė atsikelti ir nueiti į koplyčią. Nutikimas su pasninku išvadavo iš abejonių, leido atsisakyti savo „nuostatų“ ir baimių. Palindau po dušu, apsivilkusi švarią palaidinę nulipau laiptais į antrą aukštą. Kunigas buvo perspėjęs:
– Jei ateisite į koplyčią, išjunkite lempelę, kuri dega ties tabernakuliu, šią naktį aš išnešiu Švenčiausiąjį iš koplyčios – Jėzaus nebus tabernakulyje, jis guli kape.
Atsargiai pravėriau duris, mažytė raudona lempelė buvo išjungta, kažkas pasirūpino tuo anksčiau. Pasižadėjau likti koplyčioje, jei pajėgsiu stovėti visiškai ramiai, bet jei taip stovėti pasirodys per sunku, ketinau grįžti į kambarį. Atsargiai apėjau altorių, plačiai atvėriau vienintelį langą, esantį tiesiai už jo. Stovėjau viduryje koplyčios, priešais altorių, meldžiausi. Mąsčiau apie kančios slėpinį ir apie Mariją. Ji nesakė: „Atsisėsiu trumpam, užtirpo mano kojos...“ Žvelgiau į tamsą – užmiršau koplyčią, užmiršau kojas – ilgainiui kūnas tapo lengvas, klusnus ir patogus. Evangelijoje parašyta „po kryžiumi stovėjo...“ Kiek laiko moterys stovėjo po kryžiumi? Ar jos guodė, palaikė, drąsino viena kitą?
Beribė žvaigždėta erdvė ir bauginanti tuštuma, kosminė vienatvė, nuo kurios stingo kraujas; tai, ką mačiau (mano mąstymas regimasis), įsispaudė atmintyje neatšaukiamai. Švintant tamsoje išryškėjo vos įžiūrimas lango kvadratas, girdėjau atsargų klyktelėjimą, iš pradžių vieno paukščio, vėliau du balsai susipynė, tarytum atliepdami vienas kitą. Jaučiau, kaip už nugaros atsivėrė durys, kažkas be garso įėjo ir atsiklaupė. Kai visa savo esybe grįžau į koplyčią, apėmė stiprus dėkingumo jausmas žmogui, kuris meldėsi drauge, nors aš neatsigręžiau. Girdėjau vis drąsesnes šlovinimo giesmes už lango, brėkštančio ryto šviesa pripildė koplyčią; ašaros tekėjo skruostais, nesistengiau sulaikyti jų nei slėpti.
Dvasines pratybas pagal šventąjį Ignacą atlikau rugpjūčio mėnesį. Vasara pasitaikė giedra, danguje nė debesėlio. Mačiau ryškią šviesą, kurioje skendėjo visa. Stebėjausi, bandžiau suvokti, kokia yra šio skaidraus džiaugsmo prigimtis. Norėjau čiuopti jį, liesti pirštais – skendau šviesos jūroje, mačiau srūvančius srautus. Kitą vasarą, saulėtą rugpjūčio vidurdienį, aš ir vėl vaikščiojau po Trinapolį, dairiausi, įdėmiai klausiausi – ieškojau. Viskas buvo taip pat: kvapai, garsai, virpinantys ausų būgnelius, alsi šiluma, pulsuojanti virš tvenkinių ir žolynų, bet to, ką mačiau rekolekcijų metu, gamtoje neradau. Išsaugojau tiek, kiek išsinešiau savyje. Negyvenu prisiminimais, praeitimi, kiekviena diena dovanoja naujų patirčių. Stengiuosi atpažinti, atsiliepti, priimti ir dėkoti.