Pradedant tuo, kad Džunės buto šeimininkė nuo pirmos atsikraustymo dienos klausinėdavo, kur nuomininkės sužadėtinis Džeraldas ir kada grįš iš kelionės po Pietų Ameriką. Juokingiausia, kad Džunė niekada nebuvo susižadėjusi ir nepažinojo nei vieno Džeraldo, juolab keliaujančio po Pietų Ameriką. Moteris pirmuosius metus bandė įtikinti šeimininkę, kad tokio žmogaus net nepažįsta. Ilgainiui pradėjo prasimanyti visokiausių istorijų apie mylimojo keliones, ilgai pasakodavo jo nuotykius, aprašytus ilguose jo siunčiamuose laiškuose. Net rodydavo senutei atvirukus su vaizdingais peizažais. Neužrašytus, tik nupirktus iš laikraščių pardavėjo už kampo. Džunė jau senokai pastebėjo, kad šeimininkė beveik nieko nebematė, nors ir nešiojo tuos storus, apvalius, už pačią senoviškiau atrodančius akinius. Moteris spėjo, kad šeimininkė kažkada pažinojo porą, – Džunę ir Džeraldą, – ir kai nuomininkė kalbėdavosi su senute, pastaroji kreipdavosi ne į tą jauną moterį, kuri stovėdavo prieš ją, o į tą, kurią pažinojo kažkada seniai. Džunė Meifild net neįsivaizdavo kas toji jos bendravardė, kada ji gyveno ar kodėl išsikraustė, bet ilgai apie tai ir nesvarstydavo. Ji tvarkingai mokėdavo mokesčius, laiku atiduodavo nuomą šeimininkei, kuri dažniausiai ir pamiršdavo ko atėjusi. Taip ji gyveno vieno kambario butuke, penktame aukšte, jau trečius metus.
Šeimininkė gyveno pirmame namo aukšte, bet reati kada užsukdavo. Matyt per sunku būdavo įveikti tiek eilių laiptų, kad patektų į penktą aukštą, o lifto name taip ir neįrengė, nors daugybė kostiumuotų vyrų lankėsi name ir žadėjo liftą įrengti: „Per artimiausius šešis mėnesius“. Ir taip kasmet.
Vos atsikrausčius į Melvilio gatvėje penktu numeriu pažymėtą namą, jauna nuomininke susidomėjo beveik visi kaimynai. Žinoma, jie stengėsi neparodyti sunkiai valdomo smalsumo, tačiau kiekvieno akys degė nenumalšinamu paskalų troškuliu. Buvo aišku, kad sensacingos naujienos, intrigos ir pikantiškos detalės čia – einamiausia valiuta. Suprantama, juk beveik visi kaimynai buvo pagyvenę žmonės, patiriantys jaudulį tik stebėdami kitų gyvenimus, nes pačių dienos slinkdavo nuobodžiai vienodai. Džunei buvo akivaizdu, kad ji po padidinamuoju stiklu atsidūrė ne dėl to, kad būtų buvusi labai įtartina ar įdomi, o todėl, kad kaimynai gyveno gana niūrius, nuobodžius gyvenimus, todėl kiekviena naujiena jiems kaitindavo fantazijas, leisdavo bent trumpam prisiminti gyvenimo jaudulį. Didžioji dalis kaimynų buvo pusamžiai ir pagyvenę žmonės, kiauras dienas skaitantys meilės romanus, detektyvus ar detektyvinius romanus ir stebintys pro langą kiekvieną praeivį, įtardami jį klastinga vagyste vien dėl laikysenos, susigūžusių pečių arba šaltakraujiška žmogžudyste dėl praeivio giliai kišenėse laikomų rankų. Šiems sekliams viskas keldavo įtarimą, kiekviena detalė būdavo be galo reikšminga, o policijai paklausus, – o dangau, – jie galėdavo pasakoti valandas apie tai, ko net nematė.
Gyventojai smalsavo kodėl jauna moteris persikraustė į jų namą ir nors tai nebuvo valstybinio lygio paslaptis, niekam nepavyko to išsiaiškinti. Kaimynai gana greitai priprato matyti jauną moterį, o štai Džunei teko ilgai jaukintis aplinkinių keistenybes, kol galiausiai jos nebekėlė nuostabos. Kiekvienas kaimynas turėjo atskirą, sudėtingą, dažnai nelengvai suprantamą gyvenimo istoriją. Apie kiekvieną gyventoją moteris galėjo papasakoti įdomių dalykėlių, bet labiausiai jai patiko vos keli. Viena jų, trečiame aukšte gyvenusi senyva moteris, maždaug šešiasdešimt penkerių metų, – labai guvi būdama tokio amžiaus, – anksčiau dirbusi istorijos institute. Ji valandų valandas galėdavo kalbėti apie žmones, vykdžiusius herojiškus žygius prieš pusę amžiaus, ar kariavusius prieš tūktančius metų, bet neprisimindavo ką veikė vakar, su kuo kalbėjosi prieš pusvalandį, ir ar ką tik valgė pusryčius. Ši savybė, priešingai nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, senolei būdinga ne dėl jos amžiaus, o lydėjo moterį visą gyvenimą. Tačiau ne tai buvo jos keistenybė. Istorikė labai mylėjo kates – jos visas butas buvo prikimštas įvairiausių formų kačių vaizdų, statulėlių, bet buto šeimininkė augintinių neturėjo. Kartą ji papasakojo kodėl. Ji visada labai norėjo auginti daug kačių. Na, nors vieną, bet... Jau buvo priglobusi katę, tačiau turėdama daug darbų ir tą ypatingą savybę viską užmiršti, ji pamiršo, kad turi augintinę, todėl vargšelė po savaitės buvo rasta susimumifikavusi kaip faraonas. Ieškodama iš kur bute sklinda nepakenčiama smarvė moteris rado savo katę kai jau buvo gerokai per vėlu vadinti ją augintiniu. Istorikė be galo susigraužė ir nusprendė savo meile nebeskriausti jokio gyvo padaro, kad ir kaip labai norėtų juo pasirūpinti ar priglobti. Nuo tada daugiau jokių gyvų augintinių ji neturėjo. Net kieme gyvenančių kačių pulkelio neglostydavo ir nešerdavo, nors giliai širdyje jas visas labai mylėjo. Užtai, kolekcionuodavo viską, kas susiję su jos pūkuotais meilučiais, kaip moteris juos vadindavo.
Kitas garbaus amžiaus kaimynas – tiesiog nenusakomo amžiaus žmogus. Niekas nežinojo kiek jam metų, nes visi namo gyventojai jį pažinojo kaip seniai į pensiją išėjusį, nekalbų žmogų. Ponas Berilis Hartisas savo bute gyveno vienas, retai išeidavo, todėl tik kartkartėmis kalbėdavosi su žmonėmis. Tiesa, jį lankydavo pasamdyta mergina Lilė. Ji ponui Hartisui atnešdavo maisto, laikraščių, naujienų iš miesto ir tvarkydavo senolio butą. Lilė buvo paprasta, nelabai įžvalgi mergina, vos įžengusi į pilnametystę. Ji dar nieko nežinojo apie gyvenimą, mažai tesuprato, todėl jos paklausus kaip sekasi seneliui ar jai pačiai, mielai šypsodamasi teatsakydavo pora paprastų frazių. Kai aplink tik tokie pašnekovai – nieko keisto, kad senasis ponas Hartisas mažai kalbėdavo. Šio žmogaus keistenybė buvo straipsniai apie gaisrus. Tiksliau tokių straipsnių rinkimas ir archyvavimas. Jo bute kaimynai pastebėjo daugiau nei dvidešimt albumų pripildytų tokiomis iškarpomis. Nei vienas namo gyventojas nežinojo kada prasidėjo toks kolekcionavimas, nes savo surinktų straipsnių senolis niekam nerodydavo – tarsi archyvavo pačiam sau. Tik per netyčia Lilė valydama dulkes numetė vieną albumą iš kurio ant grindų pasklido daugybė dar nepriklijuotų laikraščių iškarpų. Ji papasakojo apie savo nerangumą vienam iš kaimynų, o kiemo taryba sužinojusi naujienas prisiminė, kad kažkuri iš senolių lankėsi pono Hartiso bute prieš daug metų ir jau tada albumų buvo pilna spinta.
Paprastai pono Hartiso nesutiksi nei laiptinėje, nei juo labiau kieme, tačiau kartas nuo karto jis nulipdavo į pirmą aukštą pasiimti laikraščių iš pašto dėžutės pats. Ten kelis kartus Džunė jį ir sutiko. Merginai mandagiai pasisveikinus kaimynas niekada neatsakydavo. Regis, visai nereaguodavo į aplinkinius žmones, tačiau senuko žvilgsnis visada būdavo malonus ir šiltas, nesvarbu į ką jis bežiūrėdavo. Galbūt jis taip žvelgdavo į savo prisiminimus, jais nuolat gyvendamas.
Ne kiekvienas kaimynas, taip kaip ponas Hartisas ar pati Džunė, apsiribodavo gyvendamas tik savo gyvenimą. Jauna moteris net nesistengdama sužinodavo visas naujienas ir sklandančius pasakojimus. Išgirsdavo ir paskalų, neįtikėtinų istorijų apie žmones, kurių nepažinojo, kurie gyveno prieš jai atsikraustant ar apie gretimų namų kaimynus. Visa tai atkeliaudavo su šeimininke, laiptinės naujienų tarnyba ar praeinant pro suolelį kieme nugirstu kaimynių pokalbiu, mat jos niekada nesivaržydavo kalbėti viena kitai, jos kalbėdavo visam namui. Dėl to Džunė praminė jas kiemo taryba. Džunės aukšte gyveno plepi, bet labai šilta ir draugiška kaimynė Anabelė. Moteris buvo maždaug trisdešimt aštuonerių metų ir nors prikaupusi įvairios gyvenimiškos patirties, tačiau labai jaunatviška ir nuolatos linksma. Kaip pati sakydavo, draugai ją visada vadindavo tiesiog Bele, todėl to paties pirmomis pažinties dienomis ji pareikalavo ir iš naujosios aukšto kaimynės. Džunei neliko kitos išeities ir taip moterys greitai susidraugavo. Džunei Belės gyvenimas atrodė be galo spalvingas ir įdomus, bet tuo pat metu keistas, kiek paslaptingas ir nesuprantamas. Belė taip pat gyveno viena. Gal būtent dėl to moterys gerai viena kitą suprato ir vieniškus vakarus leisdavo drauge. Anabelė niekada nebuvo ištekėjusi ir jau nepuoselėjo vilčių to padaryti. Jaunikių buvo nesuskaičiuojamai daug, jie piršosi ir maldavo už jų tekėti, bet nei vienas nesuvirpino jaunos moters širdies. Nepasakytum, kad ji ko nors būtų laukusi, tiesiog, nesutiko sau tinkamo žmogaus ir pasirinko vienatvę ramia sažine, užuot bandžiusi sulipdyti kažką iš neegzistuojančios meilės su vienu iš besipiršusių kandidatų. Dėl tos pačios priežasties moteris neturėjo ir vaikų, nors juos labai mylėjo. Vyrų Belės gyvenime buvo tiek daug, kad beveik kiekvieną kartą kaimynėms kalbantis Džunė išgirsdavo bent vieną naują vardą ir naują istoriją apie dar vieną „jį“. Didžioji dalis tiesiog meilikaudavo dailiai moteriai, žadėjo auksą ir dangų po kojomis pakloti. Moters širdis nebuvo akmeninė, tad į kelių laimingųjų jausmus ji vis gi atsakė. Tik vėliau pati suprato, kad taip elgėsi be reikalo. Ilgainiui jaunikius ji įskaudindavo ir palikdavo, nes be pagarbos nieko daugiau jiems nejausdavo. Kol ji buvo jauna, tokių nuviltų jaunuolių moters gyvenime buvo ne vienas ir ji dažnai apie tai pasakodavo, labiau bandydama įspėti draugę, kad be meilės gyvenimas su kitu žmogumi tampa pilkas ir neapsakomai slegiantis, nei didžiuodamasi laimikiais. Džunė spėjo, kad katė ir šuo, kuriuos Anabelė laikė, padėjo jai jaustis mažiau vienišai, o jaunos kaimynės atsikraustymas dar labiau praskaidrino niūrius vienišus vakarus.
Pirmaisiais mėnesiais Džunė net neketino bute laikyti augintinių, tačiau Belė ilgainiui subtiliai įkalbėjo kaimynę ir ji netikėtai taip pat įsigijo šunį ir katę. Džunė puikiai prisiminė kaip tai įvyko. Vieno iš vakarinių pasivaikščiojimų su Bele ir jos šuneliu metu, moterys pamatė į gatvę išmestą sušalusį kačiuką, kuris miaukė taip gailiai, o Belės akys buvo tokios didelės ir maldaujančios, kad Džunei teko priglausti katinėlį. Laikinai, kaip sakė Belė. Tas „laikinai“ užsitęsė metus, kai vėl joms bevaikštinėjant prie jų pricimpino pasiklydęs šuo. Kaimynė tikino Džunę, kad šuniuką ji priglaustų tik kol kas nors pasiges vargšo gyvunėlio, bet ji jau žinojo, kad nei Belė, nei ji pati neieškojo tikrųjų šeimininkų, o šuniuką priglaudė tikrai ne trumpam. Tai buvo aišku jau pirmą pažinties su naujuoju augintiniu valandą. Kai šuniukas suprato, kad šie žmonės jo neskriaus, tapo labai guvus ir žaismingas, kupinas džiugaus bruzdesio, tačiau kartu labai santūrus ir žinantis kada liautis išdykavus. Džunei iškart patiko naujojo gyventojo charakteris. Be to jis puikiai derinosi prie savarankiškojo Čarlio ramių vaikštinėjimų po namus bei gulėjimo ant palangės, tad klausimų dėl naujojo gyventojo niekam daugiau nekilo. Nuo tada šunis kaimynės vedžiodavo kartu ir kaskart išėjusios prisigalvodavo keisčiausių ir neįprasčiausių scenarijų apie tai, ką jų katės veikia likusios vienos namuose. Moterys sukurdavo pasakojimų kaip katės, vos pamačiusios šeimininkes išeinant pro kiemo vartus sukviesdavo kiemines gentaines ir rengdavo kovos klubo turnyrus ar triukšmingus pasilinksminimus, arba kaip atsidariusios šeimininkių spintas matuodavosi kojinaites ir derindavo jas prie batelių. Pūkuotosioms visada iškildavo nepatogumų, nes šeimininkės turėjo tik po du vienodus batelius, o kitus būdavo labai sunku priderinti. Grįžus dvikojoms su apsiseilėjusiais keturkojais katės žiūrėdavo nekaltu žvilgsniu nuo palangės tingiai judindamos uodegas, bet įtartinai greitai kvėpuodamos. Belė ir Džunė buvo šventai įsitikinusios, kad katės kažką rezgė vos pastebėjo tą keistą greitą kvėpavimą po kiekvieno pasivaikščiojimo, bet susitikusios juokdavosi iš tokios minties.
Džunei gyvenimą naujajame bute pirmaisiais metais apkartindavo tik anksti įpratusi keltis kaimyno pono Rideno papūga Čičė. Ponas Ridenas gyveno aukštu žemiau. Šiltuoju metų laiku kaimynas palikdavo papūgos narvelį šalia praviro lango, o skardžiabalsė Čičė anksti ryte, vos pramerkusi akis, uždainuodavo garsiai ir šaižiai lyg sirena. Visi namo gyventojai buvo pripratę ir net laikrodį galėdavo nustatinėti klausydami punktualiosios papūgos giesmių, o Džunė miegodavo labai jautriai, todėl toks žadintuvas įvarydavo daug panikos į rytinį kėlimosi procesą. Išbandyti kelių rūšių ausų kamštukai nepadėjo. Vieną rytą prabudusi kiek anksčiau nei gyvasis žadintuvas Džunė užsidėjusi pagalvę ant ausų jau laukė sirenos, bet jokio signalo nesulaukė – buvo tylu. Visą rytą girdėjosi tik žvirbliai. Išėjusi nusipirkti bandelių pusryčiams moteris išgirdo kaimynes šnabždantis, kad papūga nugaišo. Pamaniusi, kad tai tik dar viena sukurta kaimynių istorija Džunė į kalbas nekreipė dėmesio, bet po savaitės Anabelė patvirtino, kad Čičė vieną rytą tiesiog gulėjo ant narvelio grindų ir nebepakilo ant laktos.
Vargšą poną Rideną, ir šiaip buvusį gana uždaro būdo, – jei atvirai, dar ir kiek neurotišką, – geriausio draugo-papūgos netektis visai sugniuždė. Anksčiau dar bent išeidavęs nupirkti grūdų augintinei, galiausiai išsiruošdavo iš namų tik šiukšles išnešti. Po Čičės mirties Anabelė ėmėsi globoti poną Rideną, nes jo butas tapo dvokiančiu urvu. Ji atnešdavo maisto, pakalbindavo jį, nes buvo vienintelė, kuriai būdavo leidžiama įeiti į butą. Ir prieš tai niekas iš namo gyventojų nėra pas poną Rideną užsibuvęs ilgiau nei pusę valandos, nes šeimininkas, linkęs greitai susierzinti, be jokių skrupulų išvarydavo svečius. Netekus vienintelio draugo vyro nervai visai pakriko, todėl niekas su juo bendrauti ir nesiveržė. Anabelei tiesiog buvo gaila kaimyno, tačiau Džunė pastebėjo kažką daugiau. Tarp Belės ir pono Rideno buvo kažkoks gilus ryšys, bendrumo jausmas, kurio Džunė negalėjo paaiškinti ar iki galo suprasti. Per vieną iš vakarinių pasivaikščiojimų kaimynė paklausė Anabelės kodėl ji taip rūpinasi ponu Ridenu, bet draugė negalėjo nieko konkrečiai atsakyti.
Nepaisant to, kad name gyveno daugiausia senyvo amžiaus žmonės, jau nudirbę didžiuosius savo gyvenimo darbus, išskyrus abi moteris penktame aukšte ir poną Rideną, gyvenime nedirbusį nei dienos, visi buvo be galo užimti. Gyventojai, paeidavę savo kojomis, ir tie, kurie judėdavo rateliuose, nuolatos zujo pirmyn atgal su neatidėliotinais reikalais. Visi namo gyventojai dienomis būdavo apsikrovę darbais ir reikalais bei nuolat skubėdavo. Labiau iš įpročio nei didelio reikalo, nes skubėti jau nebuvo kur. Pirmųjų trijų aukštų gyventojai susitikdavo kieme palesinti balandžių ir aptarti karščiausių naujienų. Anabelė turėjo kažkokį neaiškų darbą, bet apie jį nemėgdavo pasakoti, sakydama, kad jis be galo nuobodus, dėl to neverta ir burnos aušinti. Džunė taip pat kasdien išeidavo punktualiai tuo pat metu ir grįždavo apytikriai tuo metu, kai didžioji dalis tarnautojų grįžta namo. Niekas nežinojo ką ji veikia ir iš ko gyvena, tačiau nei vienas namo gyventojas neturėjo pakankamai įžulumo paklausti, o pati moteris niekam neatviraudavo. Net šeimininkei, vos Džunė atsikraustė, kirbėjo mintis paklausti ar ji pajėgs susimokėti nuomą ir iš ko ketinanti gyventi, bet po kelių mėnesių, įsitikinusi, kad moteris sumoka viską laiku, nusiramino ir tą klausimą tiesiog pamiršo. Teisingas atsakymas ir nebuvo reikalingas, nes kiekvienas namo gyventojas turėjo savo versiją ką Džunė dirba ir paklausti galėdavo porinti nemirksėdami, lyg žinodami.
Vieną trečiadienio rytą, apie dešimtą valandą, trečio aukšto gyventoja, istorijos mokytoja ir kačių mylėtoja trumpa atmintimi, sumanė nuvalyti dulkes nuo palangių, nes neatsiminė kada pastarąjį kartą tai darė. Priėjusi prie lango pirmiausiai apžiūrėjo kiemą, suskaičiavo ten slampinėjančias kates – jų buvo trylika. Dar prieš savaitę jų buvo tik vienuolika. Tos nutriušusios margos ir išpešiotos juodos tada dar nebuvo. Pradėjusi darbuotis pensininkė kilstelėjo galvą ir pamatė grįžtant Džunę. Buvo keista matyti ją pareinant taip anksti, bet moteris pagalvojo, kad mergina išsiblaškiusi ryte ką nors pamiršo namie. Siekdama lango rankenos, kad pasisveikintų su kaimyne senolė pamatė iš paskos į kiemą įbėgantį vyriškį. Jis buvo nematytas, su keista uniforma, kažką laikė rankoje. Pakėlęs vieną ranką vyras sustojo, išsitiesė ir pasigirdo garsus trenksmas. Džunė parvirto kniūpščia ir nebepajudėjo.Vyras išbėgo iš kiemo, o pensininkę ištikęs šokas sustingdė uždėta ant lango rankenos ranka. Atsipeikėjusi moteris ašaroms nesustabdomai liejantis per skruostus iškvietė policiją. Visas namas sujudo ir net nosies iš namų nekišantys gyventojai kalbėjo su policija, dalijosi kas ką matė, ką girdėjo ir ką išgyveno. Anabelė sužinojusi apie draugės žūtį puolė į isteriją ir porą savaičių negalėjo niekur išeiti ar pratarti nei žodžio. Tik tada namo gyventojai suprato kaip stipriai moterys susidraugavo. Belei teko pasirūpinti Džunės augintiniais, kuriuos juk pati kaimynę prikalbėjo priglausti.
Policija išsiaiškino, kad vyras, šovęs į tik neseniai 28 metų sulaukusią Džunę Meifild, vardu Saimonas Steiblis tą dieną pabėgo iš psichiatrijos ligoninės. Žudikas tikino, kad jis yra Džeraldas Maklėjus, dėl šiltinės iš fronto trumpam atšauktas leitenantas. Saimonas, pabėgęs iš ligoninės aplankė draugą, į atsargą išjėusį buvusį karininką ir pavogęs vieną senų jo uniformų su ginklu nuėjo prie namo, kur Džeraldas Maklėjus gyveno bei nušovė jo mylimąją. Psichiatrai, gydę Saimoną, paaiškino, kad jis sirgo sunkia šizofrenijos forma. Psichoterapijos metu ligonis visą laiką pasakojo, kad yra Džeraldas Maklėjus – nekantraujantis grįžti į frontą karininkas, prieš išvykstant trokštantis vėl pamatyti savo mylimąją ir jai pasipiršti. Kadangi Saimonas negalėjo paaiškinti kodėl nušovė merginą, psichiatrai spėja, kad abi asmenybės dalys siekė dominuoti ir Saimono pusė keršydama Džeraldui sunaikino tai, kas jam buvo brangiausia, nesuvokdamas, kad nužudė žmogų realybėje, o ne savo galvoje. Saimonas nepasakojo kaip atrodė Džeraldo mylimoji, nes greičiausiai ir pats nežinojo, todėl Džunės Meifild vietoje galėjo atsidurti bet kuri kita jauna moteris.
Namui, kuriame gyveno Džunė pagarsėjus tokiomis naujienomis dar artimiausius penkerius metus niekas nenorėjo ten kraustytis. Butas tapo dar vienišesnis ir liūdnesnis nei prieš jaunajai nuomininkei atsikraustant. Mirus šeimininkei ir jos, ir penktojo aukšto butai liko tušti.