Rasa Murauskaitė. Sveikinuosi iš MO muziejaus, kur kalbėsimės su operos solistu Edgaru Montvidu ir maestro Gintaru Rinkevičiumi. Tikiuosi, tai bus įdomus vakaras, kupinas girdėtų ir negirdėtų istorijų.
Nenorėčiau vardyti visų Montvido vaidmenų, visų pasiekimų, nes jų sąrašas labai ilgas. Pradėsiu pokalbį nuo erdvės, kurioje esame – svečiuojamės MO muziejuje, o Edgaras, jei neklystu, yra didelis muziejų gerbėjas.
Edgaras Montvidas. Menų sintezė man labai svarbi. Nors esu atlikėjas, vadinu save kūrėju, interpretuojančiu muziką. Operos žanras apima begalę menų, todėl aš, kurdamas vaidmenis, įkvėpimo ieškau ne tik muzikos, bet ir dailės kūriniuose. Muziejus man yra ypač artima dvasinė erdvė, tarsi bažnyčia. Atvykęs gyventi į Londoną, jaučiausi taip, lyg alkanas žmogus, pakviestas į didžiulę puotą. Iš pradžių lankydamas parodas, apžiūrinėdamas meno instaliacijas, sakyčiau, buvau net gobšus.
R. Murauskaitė. Ar atkeliavęs į naują miestą, kai tik randate laisvą minutę, visada lekiate pasižiūrėti parodų?
E. Montvidas. Jeigu dirbu kokios nors šalies sostinėje, aplankau Nacionalinį muziejų, bent keletą galerijų. Atsidūręs svetur, stengiuosi susižinoti, kokios yra įdomios galerijos, fondai, įkūrę ar surinkę meno kolekcijas, būtinai ten pasidairau. Dabar, kai muziejai uždaryti, man labai patinka, kad BBC televizija siūlo virtualias ekskursijas – rodomos nuostabiai nufilmuotos parodos, pasakojama apie paveikslus ir jų kūrėjus. Taigi meno alkį įmanoma numalšinti ir nuotoliniu būdu.
R. Murauskaitė. Maestro, ar jūs irgi esate muziejų gerbėjas?
Gintaras Rinkevičius. Be abejo, kaip galima negerbti muziejų? Atvažiavus į Amsterdamą, būtų nuodėmė nenueiti į Van Gogho muziejų, o Paryžiuje – į Musée d’Orsay... Suprantu, kad dabar viskas yra internete, bet paveikslai, apžiūrimi per atstumą, muzika, kurios klausomasi ausinėse, praranda gyvą poveikį, neužsimezga tiesioginis ryšys.
Aš dabar ne tiek daug važinėju, mano gyvenimas ne toks judrus kaip operos solistų. Edgarai, šiuo metu esate Vilniuje, bet žinau, kad gyvenate ir Londone, ir kituose miestuose, kur dainuojate. Ar visur jaučiatės kaip namuose?
E. Montvidas. Namai – labai abstrakti sąvoka. Kai dirbu svetur, nereikia rūpintis buitimi, todėl tarp repeticijų atsiranda daugiau laisvo laiko.
G. Rinkevičius. Pats geriausias darbas – gastrolės, nes nėra kitų uždavinių, išskyrus repeticijas ir laisvalaikį (juokiasi).
R. Murauskaitė. Edgarai, kada nusprendėte, kad rinksitės solisto kelią?
E. Montvidas. Kultūra ir menas yra mano DNR dalis. Ankstyvoje vaikystėje mėgau visokius vaidinimus, lėlių teatrus ir t. t. Gana anksti pradėjau organizuoti koncertus, turėjau vadybos įgūdžių (juokiasi). Pirmosios koncertų salės buvo labai paprastos – penkiaaukščių laiptinės, kurių akustika tikrai nebloga. Žiūrovai susėsdavo ant laiptų, susimokėję akmenukais (šypsosi).
Vėliau, kai mūsų šeima persikėlė gyventi į Kauną, ėmiau lankyti muzikos mokyklą, dramos būrelius. Turėjau vyresnių draugų, kurie studijavo režisūrą, visi mane tiesiog graibstydavo, kad vaidinčiau jų diplominiuose spektakliuose. Tad mano didžioji aistra buvo vaidyba, planuodamas ateitį, save įsivaizdavau kaip dramos aktorių, opera mano kelyje pasitaikė visai atsitiktinai. Dabar derinu šias abi aistras.
Menas man visada buvo labai svarbus, nors gal ne tiek vartojimo atžvilgiu, nes mokiausi eilinėje tarybinėje mokykloje, niekas mūsų neveždavo į jokius sostinės teatrus, nuvesdavo nebent į Kauno muzikinį teatrą, bet ir tai nedažnai. Vėliau, kai mokiausi Juozo Gruodžio konservatorijoje, beveik kas vakarą eidavau į Dramos teatrą. Pamenu, po spektaklių, kupinas įspūdžių, visiškai tuščia Laisvės alėja traukdavau į troleibusų stotelę ir važiuodavau namo. Mene nuolatos mirkiau kojas (juokiasi). O kai atvykau į Vilnių, traukė Filharmonija, Operos ir baleto, dramos teatrai. Taip natūraliai augo apetitas.
R. Murauskaitė. Kada opera paėmė viršų? Kaip atradote savo balsą, supratote, kad įdomiausia būtų ir dainuoti, ir vaidinti?
E. Montvidas. Nors visada labai strategiškai planavau savo ateitį, viską lėmė atsitiktinumas. Į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją įstojau kaip pianistas, bet greitai suvokiau, kad man tai pernelyg sudėtingas darbas, o gyvenimo perspektyvos gana miglotos. Racionaliai planavau, kad baigęs konservatoriją studijuosiu vaidybą Muzikos ir teatro akademijoje. Dainavimą pasirinkau tik todėl, kad tai atrodė palyginti lengvas būdas baigti konservatoriją (juokiasi). Įstojau iškart į antrą kursą. Iki tol buvau dainavęs tik ankstyvoje vaikystėje.
Vėliau man buvo labai keista išgirsti savo balsą... Galbūt jis brendo, brendo, kol atėjo laikas ir tas šaltinėlis prasimušė, o toliau viskas atrodė labai aišku.
R. Murauskaitė. Bet juk tikrieji išbandymai ir sunkumai prasideda tada, kai akademijos durys užsiveria, kai reikia ieškoti savo vietos. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre debiutavote dar studijuodamas, ketvirtame kurse, jei neklystu, tai buvo Gaetano Donizetti’o opera „Liučija di Lamermur“.
E. Montvidas. Taip, 1999 m., prieš 21 metus.
R. Murauskaitė. Vis dėlto baigęs studijas nusprendėte vykti į Londoną. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
E. Montvidas. O kas neišvyktų, atsiradus tokiai progai? Londono karališkoji opera 2001 m. pradėjo stažuotojų programą, mane į ją priėmė. Patyriau kultūrinį šoką, nes absoliučiai viską reikėjo pradėti nuo nulio. Nors jau buvau dainavęs Latvijos nacionalinėje operoje, su maestro Gintaru Rinkevičiumi ten dirbome kartu, Lietuvoje plėtojau koncertinę veiklą su orkestrais, bet Londone visa tai negaliojo. Vis dėlto nujaučiau, kad sėkmė – tik laiko klausimas.
Ir tai suveikė. Vis dubliuodavau tenorus, o jie nuolat sirgdavo (juokiasi). Lūžis įvyko, kai Covent Garden’e sudainavau Alfredą [pagrindinis vaidmuo Giuseppe’s Verdi’o operoje „Traviata“ – aut. past.].
Mūsų profesija nepaiso sienų, tad nepralošiau nei aš, nei Lietuvos kultūra. Buvau pakankamai aktyvus, pasakodamas apie lietuvių vokalo mokyklą, stažuotės vadovai ne kartą važiavo į Lietuvą, klausėsi dainininkų. Tam tikru atžvilgiu ledai buvo pralaužti, ir mes (bent jau toje siauroje terpėje) išėjome į pasaulį. Po manęs į Londoną stažuotis išvyko ne vienas lietuvis. Ką jau kalbėti dabar, kai daug mūsų dainininkų mokosi, stažuojasi, sėkmingai dirba Vakaruose.
R. Murauskaitė. Kokie buvo pirmieji mėnesiai Londone, kaip jautėtės, atsidūręs viename garsiausių pasaulio teatrų?
E. Montvidas. 2001-aisiais Lietuva dar net nebuvo Europos Sąjungos narė, mažai kas turėjo asmeninius kompiuterius, negalėjau bet kada paskambinti į namus. Pasaulis tiesiog atrodė kur kas didesnis, negu yra dabar, o mano anglų kalba buvo skurdi, mokyklinė.
Stažuotis priėmė šešis dainininkus. Aš, atvažiavęs iš nežinia kur, pirmiausia turėjau įrodyti, kad esu vertas būti tarp jų. Pačiam Covent Garden’o operos teatrui buvo labai svarbu parodyti kultūrinei visuomenei, kad tokia studija reikalinga. Galite įsivaizduoti, kaip aš jaučiausi, staiga pakviestas dainuoti princui Charlesui jo rūmuose. Neturėjau net frako, reikėjo nuomotis... Princas yra Karališkosios operos mecenatas, tai buvo tarsi padėkos gestas jam. Vėliau rūmuose vyko vakarienė, šalia manęs sėdėjo princesė iš Japonijos, kažkas ant scenos grojo arfa, valgėme iš sidabrinių indų... Žinoma, visa tai netrukus baigėsi, susipakavau daiktus, sėdau į apšiurusį autobusą ir išvažiavau namo. Toks kontrastas.
Kartais Londone man reikėdavo save tarsi žadinti, lyg adatėle durstyti sau į koją: „Alio, pabusk! Tai realu – tu stovi priešais Lucciano Pavarottį ir jam dainuoji. Realu – tu dainuoji su Stingu.“ Bandžiau suvokti tą visai kitą erdvę, mastelį, buvo ypač svarbu atsirinkti, turėti aiškią viziją ir siekį, kad neapsisuktų galva, kad nenuskęsčiau tame vandenyne, nes Londonas gundomai siūlo nepaprastai daug visko. Susivokti labai padėjo tai, kad mes nuo ryto iki vakaro gyvenome teatre.
R. Murauskaitė. Į Covent Garden’o operos teatro istoriją esate įrašytas kaip jauniausias Alfredas. Ar dar niekas nesumušė Jūsų rekordo? (Juokiasi.)
E. Montvidas. Taip, teatro vadovybė man sakė, kad buvau jauniausias.
R. Murauskaitė. Daug laiko pasirengimui ir nusiteikimui turbūt neturėjote?
E. Montvidas. Viena iš stažuotės dalių buvo būtent didelių vaidmenų rengimas, kai esi pagrindinio atlikėjo dubleris, sėdi ant atsarginių suolelio. Nebūdavo taip, kad tave išmeta į sceną ir nežinai, ką turėtum daryti. Vykdavo repeticijos, mes būdavome visiškai pasirengę. Aišku, tai nereiškia, kad tikrai atsidursi scenoje, nes tokiam teatrui kaip Covent Garden’as užtenka penkių minučių paskambinti kokiai nors didelei „žvaigždei“, o jis ar ji su džiaugsmu atvyks dainuoti. Čia didelis pliusas teatrui, kad išdrįso pasitikėti visiškai nežinomu jaunu dainininku.
Buvo kalėdinis laikotarpis, vaikščiojau gatvėmis, rinkausi dovanas, kai sulaukiau skambučio. Viskas vyko tarsi sapne – suvokiau, kad man suteikiamas šansas. Scenos partneriai buvo plačiai žinomi dainininkai. Spektakliams dirigavo Paolo Cariani’s, tuo metu Frankfurto Operos meno vadovas, vėliau jis pakvietė mane porą metų padirbėti tame teatre.
Beje, solistams dažnai tenka pavaduoti vienam kitą, pavyzdžiui, kai suserga kolega. Taip aš debiutavau ir Miunchene, Bavarijos nacionalinėje operoje. Kartą teko pasirodyti ir kitaip – vaidino dainininkas, repetavęs premjerą, o aš stovėjau scenos krašte ir dainavau už jį.
R. Murauskaitė. Kada prasidėjo nuosekli bendra veikla su maestro Gintaru Rinkevičium?
E. Montvidas. Sakyčiau, prieš 15, gal prieš 20 metų. Nuo tada, kai kartu pradėjome kurti operas, kai atsirado Vilnius City Opera. Žinoma, turime ir didžiulį koncertinį repertuarą.
G. Rinkevičius. Vyko tikrai daug bendrų, koncertų dar iki atsirandant Vilnius City Opera, bet pagrindiniais laikyčiau būtent Dalios Ibelhauptaitės pastatymus.
E. Montvidas. Mes ir stambios formos kūrinių esame parengę, pavyzdžiui, šį vakarą būtume koncertavę Kongresų rūmų scenoje, atlikę „Vilises“ [Giacomo Puccini’o opera „Le Villi“ – aut. past.]
R. Murauskaitė. Maestro, ar prisimenate Edgaro debiutą Lietuvoje?
G. Rinkevičius. Be abejo, puikiai menu pirmuosius jo koncertus, ypač vieną konkretų – „Beauštanti aušrelė“ Katedros aikštėje. Tai buvo gal 1998 m., o gal net 1997 m., Edgaras, dar paauglys, dainavo Federiko raudą iš Francesco Cilea’os operos „Arlijietė“. Man tai padarė didžiulį įspūdį. Tame pačiame koncerte dainavo ir Virgilijus Noreika.
Solistui viskas yra svarbu – ir aktorinis meistriškumas, ir muzikinis išsilavinimas, ir, be abejo, gražus balsas. Tada išgirdęs įsitikinau, kad Lietuvoje turime nuostabiai dainuojantį jaunuolį.
E. Montvidas. Pamenu mūsų bendradarbiavimo pradžią. Pirmiausia buvo Cezario Franko „Palaiminimai“ Latvijoje, tada Jono Vaitkaus režisuota Richardo Strausso opera „Salomė“.
G. Rinkevičius. Ten jūs buvote Narabotas.
E. Montvidas. Ne, aš buvau antras ar trečias žydas. Studijavau antrame, gal trečiame kurse. Taigi pradėjau iš tikrųjų anksti.
R. Murauskaitė. Maestro, per savo karjerą bendradarbiavote su daugybe solistų, sakykite, kuo išsiskiria Edgaras Montvidas?
G. Rinkevičius. Didelį įspūdį man daro tai, kad jis sąžiningai, labai atidžiai perskaito visą muzikinį kūrinį, įsigilina į kiekvieną detalę. Šiandien sužinojęs, kad jis ketino būti pianistas, pagalvojau, gal kiekvienam solistui praverstų tokios pamokos.
Edgaras turi didelį scenos patyrimą. Jau į pačią pirmą repeticiją ateina pasirengęs daugiau kaip šimtu procentų – manyčiau, tai išskirtinis jo bruožas. Kuo daugiau pastatymų, tuo rimčiau ir giliau perprantamas kūrinys. Grįžus prie to paties vaidmens, negalima manyti: „Ai, šitą jau žinau.“ Nieko nežinau. Kaip tik tuo ir įdomi muzikanto profesija, kad galima patirti nuolatinį pažinimo džiaugsmą. Deja, žmogaus gyvenimas per trumpas, kad atrastume viską.
E. Montvidas. Mes turime nuolatos prisitaikyti ne tik prie savo instrumento – balso, kuris bręsta, keičiasi, bet ir pasikliauti kasdienine patirtimi. Gyvenimiški potyriai suteikia naujų impulsų. Taip keičiasi muzikinis ir meninis skonis plačiąja prasme.
Man atrodo, solistams šalia bendro muzikinio išsilavinimo ypač svarbi intuicija, kuri iš tikrųjų labai padeda. Kalbant konkrečiai apie operą, reikia gerbti tai, ką parašė kompozitorius su libreto autoriumi. Nebūtina per daug nieko išradinėti, nes viskas jau surašyta, tiesiog turime į tai įsijausti. Tas pats galioja tiek vaidybai, tiek muzikiniam atlikimui – svarbiausia „neperspausti“.
G. Rinkevičius. Viskas susiję. Kai vyksta režisūrinės repeticijos, Edgaras atskleidžia ir muzikinį, ir aktorinį savo požiūrį. Sutartinai dirbant su režisieriumi, atsiranda kažkas naujo. Kartais kyla ginčai, diskusijos, ieškoma kompromiso. Tas pats tinka ir kitu atžvilgiu, nes dėl kai ko turi nusileisti dirigentas, dėl kai ko – solistas. Svarbu pasiekti sutarimą.
R. Murauskaitė. Edgarai, esate sutikęs daug įvairių dirigentų. Kokie Gintaro Rinkevičiaus išskirtiniai bruožai?
G. Rinkevičius. Gintaras Rinkevičius nedirba su dainininkais (juokiasi).
E. Montvidas. Pasakysiu pavyzdį, kuris labai aiškiai nušvies mūsų ilgo bendradarbiavimo niuansus. Kartą, kai atskridau į Vilnių, mudu neturėjome galimybės repetuoti Verdi’o „Requiem“, o šis kūrinys labai sudėtingas – svarbu, kad visas ansamblis skambėtų vientisai. Nors išėjome tiesiai į sceną, „Requiem“ skambėjo puikiai, be jokių kliuvinių. Tai lėmė panašus mūsų kūrybinio alsavimo ritmas, artima muzikinė intuicija. Labai retai pasitaiko, kad scenoje sutiktum žmogų, su kuriuo ryžtumeis koncertuoti be repeticijų. Žinoma, tai nėra praktika, kurią derėtų nuolat kartoti.
G. Rinkevičius. Taip daryti išvis nereikia (juokiasi).
E. Montvidas. Sutinku, bet kartais susiklosto situacija, kai toks „avantiūrizmas“ tiesiog neišvengiamas. Koncertuodamas su maestro niekad nejaučiu diskomforto. Galbūt nuskambės keistai, bet, kai dirbu su dirigentu, į kurį man nereikia žiūrėti, žinau, kad jis yra puikus. Vaidinant operoje, užtenka matyti jį akies krašteliu. Jeigu turiu nuolat stebėti dirigentą, tai tampa tarsi diktavimu iš orkestro duobės, o man labiau norisi per spektaklį matyti kolegas, su kuriais esu scenoje. Puikiai diriguoja tas, kuris geba kvėpuoti kartu su dainininku, jį jaučia. Mudviem su maestro yra lengva, nes vienas kitą pažįstame jau daug metų. Bet susitikus su dirigentu tik per kokį nors vieną spektaklį, pasitaiko įvairiausių kuriozų, pavyzdžiui, diriguodamas jis nekreipia jokio dėmesio į tai, kas vyksta scenoje, solistas turi prisitaikyti lyg prie metronomo.
G. Rinkevičius. Po koncerto ar spektaklio susėda kompanija ir šnekasi, koks blogas tas ar anas režisierius, ką jis padarė ne taip, kaip reikėtų... Dirigentus apkalba rečiau, mat jie mažiau laiko praleidžia su solistais. Bet yra dirigentų, kurie laikosi principinio nusistatymo: „Aš užduosiu tempą, o solistas tegul maudosi ir kaip nors išsisuka, jei sugebės.“ Aš labai gerbiu solistus ir nė vienam, net blogiausiam, tokių pinklių nerezgu, niekada to nedaryčiau ir tikrai nedarau.
R. Murauskaitė. Vadinasi, visada stengiatės solistą kaip nors išgelbėti?
G. Rinkevičius. Stengiuosi kiekvienam padėti. Net jeigu mintyse keikiuosi, kad ne tą tempą paėmė arba ne tuo taktu dainuoja. Būna visokiausių situacijų, tačiau dirigento pareiga vis tiek yra padėti.
E. Montvidas. Iš tikrųjų yra vadinamųjų „dainuojančių dirigentų“, bet yra simfonistų, kurie nepratę ir net nelabai linkę dirbti su vokalistais.
G. Rinkevičius. Kad gerai akompanuotum, reikia įsiklausyti, kaip dainininkai kvėpuoja, frazuoja. Vokalinė muzika yra gyva savo ritmu, frazavimo struktūra.
R. Murauskaitė. Maestro, ar pavadintumėte operą savo didžiąja meile? Juk labai daug dirbate ir su simfoniniais, stambios formos koncertiniais kūriniais...
G. Rinkevičius. Mano didžioji meilė yra muzika. Negalėčiau sakyti, kad operą myliu labiau negu simfoniją ar atvirkščiai. Tai dvi pusės, dirigentui būtinos jos abi.
Diriguodamas operą, neužmirštu simfoninės muzikos, ir atvirkščiai. Kai kurios simfonijos pradeda skambėti visiškai kitaip, jeigu dirigentas įsivaizduoja, kaip tas frazes atliktų geri solistai. Pavyzdžiui, Antono Brucknerio simfonijoje yra violončelių grupės frazė, šis kompozitorius buvo labai dievobaimingas, jam ypač artimas vargonų skambesys ir choras. O chorinis dainavimas siejasi su opera, tad dirigentui reikia į instrumentinę muziką perkelti vokalinės muzikos skambėjimą.
R. Murauskaitė. Edgarai, o kaip rengiatės vaidmeniui? Suprantama, kiekvienas iš jų skirtingas, bet atskleiskite patį persikūnijimo procesą.
E. Montvidas. Yra trys pagrindiniai etapai: susipažįstu su vaidmeniu, tada imuosi techninio darbo, žinoma, kūrybinis vyksta dieną ir naktį. Pirmasis etapas labai paprastas – tiesiog susibraukau savo partiją, skaitau tekstą, jį išsiverčiu, kad geriau susipažinčiau. Perklausau operos įrašą, jeigu toks yra. Tada bandau rasti kuo daugiau literatūros, pavyzdžiui, jei opera sukurta pagal romaną, jį irgi perskaitau. Bet ne tik – stengiuosi skaityti kuo daugiau, kad pajusčiau to meto atmosferą. Vėliau vaidmenį šlifuoju su pianistu. Įdomiausias etapas, kai galvoje pradeda suktis kino juosta, kai bandau viską įsivaizduoti. Tarsi statau spektaklį mintyse, net nežinodamas, kokia bus režisieriaus koncepcija. Susikuriu savitus charakterio bruožus, kartais net žiūrėdamas filmą nevalingai bandau tam tikrus personažus tapatinti su savimi, ieškau tinkamų spalvų ir t. t.
R. Murauskaitė. Ar yra buvę tokių personažų, į kuriuos, atrodytų, neįmanoma persikūnyti, nes jie pernelyg jums tolimi?
E. Montvidas. Sudėtingiau būna tada, kai vaidmuo yra vos dviejų dimensijų. Pavyzdžiui, man ypač sudėtingas buvo Verteris [Jules’io Massenet opera „Verteris“ – aut. past.], nes jis – poetas, kurį būtina traktuoti labai romantiškai, poetiškai. Pastaruoju metu pasitaikė vaidinti nemažai niekšelių, kad ir Modesto Musorgskio „Borise Godunove“ (juokiasi), – tai įdomu, tačiau ilgainiui norom nenorom imi kartotis. Todėl man didžiausias iššūkis – išvengti pasikartojimo.
R. Murauskaitė. Esate iš solistų, daug dėmesio skiriančių aktorinei vaidmens pusei. Ar teko dirbti su režisieriais, kurių vizija jums buvo visiškai nepriimtina?
E. Montvidas. Labai geras klausimas. Vos prasidėjus repeticijoms, bent jau aš iškart matau, ar spektaklis bus labai geras, ar visiškai prastas. Instinktyviai jaučiu, jei režisierius neturi aiškios vizijos. Tada perimu iniciatyvą į savo rankas. Žinoma, nepradedu statyti spektaklio, tiesiog daugiau jėgų atiduodu, kurdamas savo personažą. Tačiau tai negelbsti, spektaklis vis tiek būna prastas. Yra tekę tokiuose vaidinti. Gali nuostabiausiai dainuoti, bet sėkmę arba nesėkmę lemia bendra spektaklio kokybė.
R. Murauskaitė. Dažnai sakoma, kad dainininkų profesija šiek tiek panaši į sportininkų – ir vieniems, ir kitiems reikia stropiai laikytis režimo. Kokiais būdais palaikote balso ir apskritai sceninę formą?
E. Montvidas. Tai paprasta, bendražmogiška rutina, beje, tai būtų labai sveika bet kam. Vienintelis ypatumas – nuolat stengiuosi dainuoti. Sportininkas nuolat sportuoja, o aš turiu nuolat lavinti balsą, dainuoti pratimus, kad neleisčiau raumenims užmigti. Sudėtingiau pradžioje, kai esi dar labai jaunas dainininkas ir tave staiga užgriūva sėkmė, gauni daug geidžiamo darbo, tačiau tavo balso „aparatas“ nepasirengęs pakelti tokio krūvio. Tuomet reikėtų daugiau patylėti – apskritai tyla mūsų profesijai yra geriausias vaistas. Bet dabar, kai pažįstu savo instrumentą geriau nei prieš kokius 15–20 metų, jau žinau, kas man tinka, o kas – ne. Kitas svarbus dalykas – pasirinkti tinkamą repertuarą.
R. Murauskaitė. Pastaruoju metu Lietuvoje jus matome kiek dažniau, žinau, kad čia įsigijote namus. Ar galima sakyti, kad vienas stipriausių kūrybinių ryšių, siejančių su Lietuva, yra Vilnius City Opera?
E. Montvidas. Taip. Su Dalia esame kaimynai Londone, todėl dažnai galime ne tik susibėgti, pasikalbėti kūrybiniais klausimais, bet ir susikurti vadinamąją meno laboratoriją, kur galima išbandyti naujus vaidmenis. Tai didžiulė prabanga bet kuriam atlikėjui. Tačiau stengiuosi dainuoti ir su kitais kolektyvais. Susidėliojau, galima sakyti, netgi tradiciją kasmet dainuoti Pažaislio festivalyje. Juk esu kaunietis, užaugau, subrendau tame mieste, turiu jam didelių sentimentų.
Su tam tikrais kolektyvais susiklosto ypač geras bendradarbiavimas, pavyzdžiui, Glaindburno operų festivalis Anglijoje irgi yra viena iš tų vietų, kur dažnai grįžtu dainuoti, koncertuoju ir su Bostono simfoniniu orkestru.
R. Murauskaitė. Ar galima tikėtis, kad dabar, kai įsigijote namus Vilniuje, dažniau grįšite ir čia pasirodysite?
E. Montvidas. Rengiuosi Brexit’ui (juokiasi). Visuomet jaučiau artimą kultūrinį ryšį su Lietuva. Niekada nebuvo taip, kad metus ar daugiau negrįžčiau. Tik tada, kai stažavausi, ištrūkdavau rečiau. Dabar į Lietuvą atvažiuoju nuolatos, 3–4 kartus per metus, nuolat rengiu čia pasirodymus. Per daug irgi negerai (juokiasi). Džiaugiuosi, kad viena koja tapau vilnietis. Tai mano sena svajonė – turėti savo vietą, namus Vilniuje.
R. Murauskaitė. Kūrybinė bičiulystė su maestro tęsiasi. Sakykite, ko reikia, kad užsimegztų toks ryšys?
E. Montvidas. Svarbu panašiai traktuoti muziką. Mudu esame bendraminčiai. Daug lemia susikalbėjimas, kūrybinis alsavimas vienodu ritmu, panašus muzikos suvokimas, gebėjimas būti lanksčiam. Tada supranti kitą žmogų iš pusės žodžio.
G. Rinkevičius. Tikrai pritariu Edgarui. Kad ir kokie būtume profesionalai, net jei viską žinotume ar stengtumės sužinoti, jei ignoruosime intuiciją, vargu ar pavyks. Reikia ne tiek žinoti, kiek jausti, kaip elgtis, kad šimto žmonių orkestras ne vien akompanuotų solistui, bet ir būtų kartu su juo. Jei to pojūčio nėra, tada būsi įrašytas į Edgaro juodąjį dirigentų sąrašą (juokiasi). O jeigu tas jausmas atsiranda, tuomet susiklosto labai geri kūrybiniai santykiai.
Kitas dalykas – jei Edgaras galvotų tik apie didžiuosius pasaulio teatrus ir neatvažiuotų į Vilnių, to kūrybinio bendradarbiavimo irgi nebūtų. Ačiū, Edgarai, kad esate toks sąžiningas muzikantas, kad mylite savo tėvynę, todėl atvykstate čia dainuoti [ką tik koncertavo per Vasario 16-osios minėjimą – aut. past.], nors tokių honorarų neišgalime mokėti. Tai bendra mūsų kultūros skurdo problema, bet čia jau kita tema.
R. Murauskaitė. Edgarai, koks jūsų svajonių vaidmuo ir kodėl?
E. Montvidas. Tai sudėtingas klausimas. Horizonte yra tam tikrų vaidmenų, kurie traukia, bet svarstau, gal dar ne laikas, todėl į juos žiūriu labai atsargiai. Šmėžuoja pora vaidmenų, kurių anksčiau, prieš metus, būčiau iškart atsisakęs. Pavyzdžiui, Don Chosė iš operos „Karmen“. Jau esu pakviestas kitais metais tą vaidmenį kurti, nors man vis dar atrodo, kad gal per anksti. Bet kai prisimenu, kiek man metų, pagalvoju: „Jeigu ne dabar, tai kada?“ (juokiasi).
R. Murauskaitė. O Jūs, maestro, kaip manote, koks vaidmuo Edgarui labiausiai tiktų šiuo metu?
G. Rinkevičius. Jam tinka visi. Bet aš Edgarą puikiai suprantu. Galbūt tik plačiajai publikai kartais nėra aišku, kad reikia labai protingai ir teisingai rinktis vaidmenį: atsižvelgti, kiek tau metų, kaip jautiesi. Tik pats Edgaras žino, kada ir kokiam vaidmeniui subręs.
E. Montvidas. Dar mano mokytojas Virgilijus Noreika sakydavo, kad solisto ilgaamžiškumo paslaptis yra teisingas repertuaro pasirinkimas. Todėl aš kol kas net nežiūriu į labai dramatinius vaidmenis. Bet kai kurie iš tokių vaidmenų, pavyzdžiui, Don Chosė arba Kavaradosis iš Giacomo Puccini’o „Toskos“ yra mano siekiamybė.
R. Murauskaitė. Kokį gražiausią atsiminimą apie Virgilijų Noreiką išsaugojote?
E. Montvidas. Jų labai daug. Kai pirmą kartą atėjau į jo klasę, gal 10 minučių stovėjau prie durų, nedrįsdamas įeiti. Kitas atsiminimas iš Rygos, kur vyko J. Vytuolio dainininkų konkursas, maestro buvo žiuri narys, o aš laimėjau antrąją vietą. Pasveikinęs pasakė: „Žinai, aš Sergejui Larinui vakarienę surengiau, nes jį labai mylėjau, ir tau suorganizuosiu.“ Tuomet pajutau, kad jis mane, savo mokinį, tikrai vertina ir myli.
Paskutinis mudviejų susitikimas, likus keturioms dienoms iki maestro mirties, įstrigo labiausiai. Abu supratome, kad daugiau nebepasimatysime. Man einant pro duris patarė: „Prisimink, kad tą ir tą turi dainuoti taip ir taip.“ Iki galo gyveno opera, alsavo muzika. Žaviuosi juo.
R. Murauskaitė. Maestro, ar Edgaras smarkiai pasikeitė per 20 sėkmingos karjeros metų?
E. Montvidas. Kaip diena ir naktis (juokiasi).
G. Rinkevičius. Ne. Jis toks pats jaunas, gražus, artistiškas. Tiesiog giliau supranta muziką, kaip turbūt ir mes visi, laikui bėgant. Meistriškumas kyla, balsas stiprėja. Manau, viskas eina pačia geriausia linkme, labai džiaugiuosi, kad Edgaras vis dažniau dainuoja Vilniuje. Nemanykite, kad jo pasirodymų kada nors bus per daug. Tikrai nebus. Publikai reikia turėti savų „žvaigždžių“. Tokia „žvaigždė“ buvo Virgilijus Noreika. Edgarai, jūs, kaip tenoras, dabar esate publikos dievaitis ir juo būsite.
R. Murauskaitė. Dėkoju už pokalbį.
Parengė Sigita IVAŠKAITĖ