Seniai tai buvo, oi, seniai. Man tuo metu buvo kokie šešeri metai. O dabar jau esu rėtį plaukų prišukavusi moteriškė. Tai buvo metas, kai iš kaimo sodybų turėjo iškeliauti liktarnos, žibalinės lempos, vakarai su daugybe šešėlių. Pamenu tą rudenį, kai atsirado mūsų kaime elektra. Kaimo troboje buvo ilgiau vakarojama. Virtuvėje prie didelio stalo susėsdavo nemažai žmonių: senelė, meistras Konstantinas, iš tremties grįžęs ir apsigyvenęs kaimynystėje ponas Viktoras, mano tėvai.
Neliūdėk jauna sesute,
Greit pavasaris ateis,
Sužydės Jums rausvos rožės
Gal likimas Jus pakeis – vis niūniuodavo atmintyje išlikusius posmus ponas Viktoras.
Jei draugijoje atsirasdavo naujas žmogus, tremtinys tuoj imdavo pasakoti keistą istoriją apie lokį: neva kartą vakarieniavęs jis medkirčių trobelėje Taigoje su savo keturiais draugais. Tuomet buvę tylu, ramu. Tik ukrainietis Michailo vis nerimęs. Jam vienam atrodė, kad kažkas stebi visus vyrus pro langą, o tamsoje blyksi žibančios akys. Niekas nepaisė išsiblaškėlio kalbų. Vyrai, pasinėrę į savo kasdienybę, džiaugėsi buvimu kartu, o vėliau ėmę varžytis, katras stipresnis esąs, daugiau kartų nulenks priešininko rankas. Tik staiga –atsidaro durys ir trobelėn įlapnoja lokys. Vaikinai tik šast pro langus, o Michailo nespėjo. Lokys prieina prie stalo ir viena letena rodo į jo ranką. „Tai bjaurybė, matė, kaip mes lenktyniavome ir pats siūlosi pasivaržyti. Tokio su viena ranka neįveiksi“, – garsiai pagalvojo ukrainietis. Jis tarė:
– Čiupsiu leteną abiem rankom.
Jam betiesiant ranką su žvėrimi pasivaržyti, lokys piktai pažiūrėjo, apsisuko ir išgūrino iš trobelės. Matyt, buvo ne kvailas. Žiema, šaltis, nepriteklius užgrūdina. Tremtinys daug patyrė: tolimuose kraštuose siautė pūgos, oras buvo labai sausas, žmonės nušaldavo galūnes, kojas, pirštus, ausis. Į darbą reikėdavo nuvykti dar prieš aušrą. Kol vyriškis dėstė savo prisiminimus, aš susigūždavau tyliame virtuvės kamputyje, kad suaugusieji manęs nenuvarytų miegoti.
Senelė padėdavo ant stalo didelę juodą keptuvę kiaušinienės su spirgais, pienu balintos kavos puodą, lėkšteles, ritmingai išdėliodavo briaunoto stiklo taures, su aukšta koja. Meistrui Konstantinui tekdavo taškuotasis kavos puodelis su nudaužytomis auselėmis. Aukštas, kiek žilstelėjusiais plaukais ir didele raudona nosimi vyras su ūsais panosėje, atšalus orams, pasiprašydavo priimamas į nakvynę. Jis save vadino meistru. Kadangi jo meistrystės niekas nebuvo matęs, jam negirdint pavadindavo geriausiu virbų kapojimo meistru. Konstantinas buvo įsitikinęs, kad jis esąs ir menininkas, kūrėjas. Nepaisant to, kad apie jo kūrybą niekas kaime nebuvo girdėję, bet meistrui Konstantinui ji buvo pati vertingiausia. Juk genialumą, ne kiekvienas geba perprasti.
Ypač skanu būdavo su duonos rieke iššluostyti likusius keptuvės riebalus. O desertui galėdavau pasičiupti juodos duonos, sudrėkintos vandeniu kriaukšlę ir pasibarstyti cukrumi. Tai būdavo didžiausias delikatesas. Senelis, savo paskutiniaisiais gyvenimo metais buvo gana ūmus. Jo vyriškumo simbolis, seniai nebenaudojama pypkė buvo padėta indaujoje, užmesta kažkur antroje lentynoje nuo viršaus, o jį patį graužė plaučių vėžys. Nors neturėjo jis didelių aistrų ir troškimų, tačiau labai mėgdavo būti tyloje, o kelią perbėgus krykštaujantiems vaikams, puodelis, spaudžiamas senelio rankoje, tėkšdavosi į aslą. Senelio įniršį pajutę, indai stengėsi nuslėpti randus, trūkumus ir įskilimus.
Kambarys be gėlių, atrodo kaip daržinė. Todėl palangės buvo apkrautos gėlių vazonais. Nuolat buitį tvarkanti senelė, puošė sienas paveikslais. Virtuvėje iš paspalvintos nuotraukos dairėsi katinukai, senelės kambaryje rimtį saugojo du dideli šventi paveikslai ir Šveicarijos kalnų peizažas, virš virtuvės stalo kabėjo didelė siuvinėta drobė, mereškuotais kraštais. Iš drobės namų aplinką stebėjo mėlynais siūlais išsiuvinėtas angelas, saugantis taip pat išsiuvinėtą vištienos kepsnį. Visko mačiusios angelo akys labai nustebusios žiūrėjo žemyn, kur nedidelės trobos fone judėjo žmonių figūrėlės. Mat, žvelgiant iš aukštybių, žmogus atrodo toks mažas, o gyvenimo vieškelis toks ilgas, kad net iš čia, iš po miglotų minčių debesies, susipynusių liežuvių šokio, naktinių šešėlių pilkumos, žmogaus kasdienybė atrodo neišsenkanti.
Visą žiemos vakarų draugiją jungė nepaprastas ritualas ir ilgi pokalbiai vakaro prieblandoje. Vyrai atkimšdavo popieriniu kamščiu užkištą butelį. Aštrus, burną deginantis skystis tirpte tirpo O svaigios mintys, apsupusios galvą, nejučia liepė pasakoti viso gyvenimo prisiminimus. Geriausiai kamščius sukdavo dėdė Aloyzas. Jis sugebėdavo atsiplėšti laikraščio nei per daug, nei per mažai – būtent tiek, kiek reikia. Vyrai, žiūrėdami į židinio liepsną gyrė maistą, peikė kaimynų nuodėmes, neišmanymą ir svajones. Vaišės prasidėdavo ritualu. Buvo atidengiamas staltiesės kraštas, nupilama šiek tiek skysčio ir jis uždegamas. Liepsna rodė namimukės kokybę. Po iškilmingo ritualo tėtis pakeldavo pripiltą taurę. Taurė keliaudavo ratu. Po kelių ratų draugija pažvalėdavo, tapdavo kalbesni. Kartais skystis virsdavo krentančiais ugnies lašais nuo stalo ant grindų. Draugija buvo gana triukšminga. Tik Konstantinas tylėdavo pasipūtęs. Darbų sodybose ir aplink jas netrūkdavo, darbo rankų reikėjo, tai ir pataikaudavo darbo nebijančiam senukui. Nežinia, iš kur jis atklysdavo į kaimą, o vėliau išnykdavo niekam nežinoma kryptimi, siauro dulkino žvyrkelio fone. Jis dingdavo tuomet, kai jam čia nusibosdavo.
Tėtis buvo laikrodininkas, jis taip pat norėjo būti vadinamas meistru, bet jokiu būdu nenorėjo būti lyginamas su klajūnu Konstantinu. Jis buvo labai atsakingas žmogus, gerai pažinojo kaimo bažnyčios bokšto apžvalgos aikštelę, esančią 21,4 metrų aukštyje, o pakeliui į bokštą, kuriame vis dar valandas mušė senas Berlyno laikrodžių gamykloje „Rochlitz“ pagamintas bažnyčios bokšto laikrodis. Tėtis galėjo papasakoti begales įdomių istorinių dalykų. Juk kam kitam, jei ne jam, paklūsta ne tik autentiškas laikrodžio mechanizmas, kurį jis pats nuolat sutepa alyva, prižiūri, masyvius laikrodžio sraigtus, rūpinasi, kad bažnyčios laikrodis muštų tikslų laiką. Jis didžiavosi sena 1931 metų laikrodžio priežiūros instrukcija ir masyviu laikrodžio mechanizmu, kuris būdavo prisukamas specialia rankenėle.
Senelė stebėdavosi – kas per gaivalas esąs ta elektra. Kai tvarte pradėjo degti lemputė – vištos nesiliauja dėjusios tokį vėlyvą rudenį. Mama svajodavo apie įrenginį, kuris rodytų kiną namuose. Kartais, pamatęs lange žiburį, su armonika atsibelsdavo senukas Ruzgus, jau dešimtmetį atkakliai, bet nesėkmingai siekiantis senelės palankumo. Kartais užsukdavo iš kaimo į kaimą klajojanti būtybė Pilimana (gal Filomena?..). Aukštaūgė moteris, vilkinti kartais moteriškais, kartais vyriškais rūbais. Kaimo moterėlės kalbėjo, neva Pilimana buvusi Dievo nubausta už tai, kad jį glėbiais grobstė. Ji neteko proto – tai buvo jos Dievo rykštė. Vilkinti vyriškai atrodė lyg tikras kaimo Don Kichotas.
Pilimana visur nešiojosi didelį kryžių, atėjusi į namus šeimininkams palinkėdavo skalsos, daug sūnų ir dukterų. Išmaldą paimdavo išdidžiai kaip karalienė. Tokia keista būtybe buvo susidomėjusi valdžia. Ėmė jos klausinėti pavardės, teirautis dokumentų. Apie tokius dalykus ji neturėjo nė supratimo. Pilimana nebegalėjo prisiminti savo šeimos, tad vos pakalbinta, ji kiek pagalvojusi rėždavo: –„Visi jūs mano vaikai“. Ji buvo apgyvendinta benamių prieglaudoje, tačiau po kiek laiko paspruko ir tęsė klajones. Kartą ne juokais išgąsdino vieną našlę. Moteris išskalbė velionio vyro rūbus ir padžiovė, ketindama švarius kam nors atiduoti. Padžiovė ir užmiršo. Rytą, vos brėkštant, mieguistą moterį nustebinęs keistas vaizdas. Anksti ryte išėjusi kiaulių šerti, tik žiūri, keliuku jos velionis vyras Antanas kažkur bežingsniuojąs, Pilimanos kryžiumi nešinas. Tik po kokio pusvalandžio atsitokėjusi ji žvilgterėjo į skalbinių virvę, suprato, kad Pilimana, jos velionio kostiumu pasidabinusi po kaimą blaškosi.
Visi šie žmonės, vakarojantys virtuvėje, pasaulio matę ir papasakoti sugebantys, bet įdomiausiai pasakojo tremtinys. Tremtiniams teko išgyventi baimę, šaltį, maisto trūkumą, žiaurias gyvenimo sąlygas ir sunkų darbą. Jis pasakojo apie kalnus, uogynų pilnus miškus, medžiokles, bulvių derlius, kurie stebino vietinius gyventojus. „Mes, senoliai, išgyvenome tikrai sunkius laikus, bet visuomet mums Lietuva buvo brangesnė už viską. Supraskite, kad tėvynę reikia mylėti ir puoselėti, nes nežinia, kada gali jos netekti“, – nuolat primindavo jis. Bandydama įsivaizduoti sėdintį prie stalo ir besivaržantį su vyrais lokį, užmigdavau, dar elektrai tebedegant, savo šiltame kamputyje. Ryte atsibusdavau ant minkštasuolio prie krosnies senelės kambaryje. Kai sumigdavo sodyboje gyvenantys žmonės, prieblandos šešėliais namo sugrįždavo čia kažkada šeimininkavusios kartos.