„laba diena, Uršule.
dėl pažymėjimo: prisegu nuotrauką. sustorėjau.
taip pat norėjau pranešti, kad esu pakviestas dalyvauti 31-ajame „Poetiniame Druskininkų rudenyje“. jis vyks spalio 9–11 dienomis (man atrodo). tuo metu man yra darbo dienos. kadangi norėčiau sudalyvauti, teiraujuosi galimybių. ar būtų įmanoma pasiimti atostogų? gali būti ir neapmokamos, man nieko tokio dėl to. o gal skambinti [muziejaus direktorei] Rūtai Kačkutei ir gauti jos palaiminimą?
lauksiu žinių. susisiekime greitu metu.
- Nojus“
Spaudžiu „siųsti“. Rašau personalo skyriui. Laužtinius skliaustus ką tik pridėjau, elektroniniam laiške jų nėra. Dabar yra rugsėjo pats vidurys – mano pirmoji darbo diena po dviejų savaičių atostogų.
Vakar dienos metu prie mano namų, kitoje gatvės pusėje, sprogo balkonas. Popietė buvo labai šilta ir saulėta, nesinorėjo sėdėti namie, todėl įsimečiau kamerą į kuprinę ir išbėgau į lauką. Priėjęs gatvę pamačiau policijos mašiną, stovinčią skersai kelio, pačiame jo viduryje. Pareigūnas mojavo raudona lazdele važiuojančiai mašinai. Tada pastebėjau, kad visa Antakalnio gatvė uždaryta su stop juosta, o prie pašto stovi greitoji, gaisrinės sunkvežimis, daugiau policijos ir dar daugiau žmonių, stoviniuojančių aplinkui. Gaisrininkai kaip tik kėlėsi su sulenkiamom kopėčiom į trečią aukštą. Po jais, antrame aukšte, žiojėjo didžiulė skylė. Išsitraukiau kamerytę ir pradėjau filmuoti. Iš gatvės matėsi miegamojo lova ir juodai sudegęs telikas. Vyrai oranžiniais kombinezonais šlavė nuo gatvės stiklo šipulius. Pafilmavau ir juos. Taip pat pafilmavau į krūvą sudėtus balkono likučius, išsiraičiusius kaip nesveika gyvatė.
Na, o šiandien į darbą atėjo filmuoti LNK. Paulius [Skučas] ir Eglė [Šantaraitė] – TV laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėjai. Eglė taip pat ir žinių vedėja, pasirodo, po to išgirdau. Paulius atėjo pirmas, žymiai anksčiau nei kiti, žydrais marškiniais, žvalus ir gerai nusiteikęs. Pamenu, prieš mėnesį buvo atėjęs apžiūrėti parodos kartu su savo dukra, nusipirko bilietus, įėjo į parodą ir iškart išėjo, nes dukrelei buvo pernelyg baugu – tamsa, kalėjimas. Veduosi Paulių tamsiu koridoriumi, nes jis nori pamatyti Sierakausko žiedą ir prašo parodyt kitus „įdomiausius eksponatus“. Šiek tiek papasakoju apie pastatą, išvedu į lauką, aprodau pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose kaliniai galėdavo pažiūrėti į dangų ir pasiklausyti paukščių. Būtent taip ir pasakiau. Pats prieš tris savaites čia stovėjau ir vaikščiojau, ir filmavau, kol paukščiukai aplink nesustodami giedojo. Kitą dieną, žiūrėdamas tą reportažą iš internetinės mediatekos, išgirsiu keletą žodžių iš Pauliaus lūpų, kuriuos jam ir pasakiau. O iš pačių kiemelių jis labai nori paleisti savo droną ir pafilmuoti.
Netrukus ateina gidė Agnė, kurią, kaip po to išgirsiu po filmavimo, rūkant mano papirosą, Pauliui kažkas telefonu pavadino „geriausia muziejaus gide“. Tada įbilda operatorius su didele kamera ir stovu, na, ir Egle, kuri eina jam iš paskos prie ausies laikydama telefoną, nepatenkinta ir susiraukusi kaip nelaiminga senė. Ji skubina visus, numeta ragelį, po to vėl pakelia, po to pasiunčia kažką kitame gale velniop. Be to, suprantu, kad vietoj trijų minučių reportažo jie dabar susigalvojo daryti šešių minučių, o tai labai jai nepatinka, nes nėra laiko, taip pat jai visai neįdomu, jai dar reikia sugrįžti į studiją ir pasiruošti žinioms.
– Gerai, filmuojam, – sako.
Ir staiga jos grimasa persimaino. Ji dabar šypsosi, plačiai išsišiepusi, rodydama savo baltus teliko dantis. Tas persimainymas mane truputį sutrikdo, nes yra itin staigus ir nenatūralus. Po to akimirksnio imu matyti tūkstančius piliečių, spoksančių per teliką į tą šypseną, į tuos dantis, priklausančius nepriekaištingiems žmonėms.
Visą videomedžiagą jie nufilmuoja labai greitai, tetrunka dešimt minučių. Eglė su operatoriumi į gatvę išbėga dar greičiau, negu atėjo. Tuo tarpu Paulius laimingas eina į kiemelį, nešinas savo numylėtu dronu. Kolega Danielius prasitaria, kad girdėjo, jog filmuojant buvo padaryta klaida, riktas – pasirodo, Agnė [geriausia mūsų gidė] vietoj 1838 metų netyčia pasakė 1938. Tačiau Danielius neužtikrintas. O Agnė giliai dūsauja, prunkščia ir kone žegnojasi, kad tiktai jam būtų pasigirdę, o Dieve.
Aš tai mąstau apie titrus – juk būna, ne? Tarkim, neįmanoma perfilmuoti, bet reikia rodyti, tai juk įmanoma, kad trumpam sublyksėtų koks nors [1838 m.*] titras su žvaigždute toje klaidos vietoje. Susuku dvi tabako suktines ir išslenkam su Agne į kiemelį parūkyti. Oras nuostabus, šilta, Paulius patenkintom akim skraido dronu, o mes imam ir prasitariam jam apie 1938-uosius.
Jis lengvai atsidūsta, pažiūri į žemę, po to minkštai, bet gal kiek kreivokai šypsosi ir ramiu balsu patikina mus:
– Nieko tokio čia, čia nežymi klaida, daug kas tikrai nepastebės, nesijaudinkite, tai juk telikas.
Jis sakė „televizija“. Gal tik akimirką gėdijosi, o gal man taip tik pasivaideno, bet užtat buvo aišku, jog po sekundės tai jam nebesvarbu. Tada palengva nutupdo droną, tvarkingai susidėlioja ir dėkingas išeina. O mes su gide baigdami rūkyti kažką kosėjam – ji apie 1938-uosius, 100 metų, o aš, žinodamas, kad kvailai atrodau, vis kartoju žodį telikas ir tyčia persistengdamas mykiu žodį feikas, galvodamas apie teliką.
Jo buvo daug, ypač Katedros aikštėje, prieš keletą savaičių, kai tauta minėjo 31-ąsias Baltijos kelio metines ir susikibę rankomis tiesė Laisvės kelią nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos. Tądien kaip tik buvau pasiėmęs savo kamerą, o ant krūtinės įsisegiau Kalinausko ženkliuką, gautą dovanų iš vienos tokios žavingos baltarusių aktyvistės. Filmavau žmones, filmavau policininkus, į dangų paleistus baltus ir raudonus balionus, kurie kilo su tokiu lengvumu, kokio joks dronas neturi. Buvo jausminga, šiek tiek graudinausi – aikštė pilna žmonių su gėlėmis, šūksniai, plojimai, varpų dūžiai, rimtis. Oro balionas, žmonių prilaikomas virvėmis, levituojantis ore, keliantis tikrąją Baltarusijos vėliavą. Arba jauna baltarusė mamytė, apsigaubusi vėliava kaip apsiaustu, neša iškėlusi abiem rankom savo mažiuką berniuką nuogu užpakaliu už krūmo pasysioti.
Va tai yra tikra.
Bet to nefilmavau. Tik užsirašiau į sąsiuvinį juodu kartoniniu tušinuku, rastu po vieno tūso, ant kurio buvo užrašas „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai 30“. Man irgi tiek.
Tačiau už mažiau negu mėnesio man sueis 31. Truputį kris lietus. Kitą rytą aš sėdėsiu autobuse, pilname poetų, pakeliui į Druskininkus. O mano kuprinėje tarp drabužių lengvai ir jaukiai kartu važiuos vaizdo kamera.