Su tais gurkšnojimais viešoje vietoje kartą su Gintare ir jos pusbroliu Arte stipriai prisidirbome – naktinėjome mano namuose, buvo plotas, Artė atsinešė mažą butelaitį „Žalių“, o tokio gėrimo su Ginte dar niekada nebuvome ragavusios. Varom į gamtą, tąsyk pasiūlė Artė. Taip atsidūrėme prie italų ambasados, įsikūrusios Neries krantinėje. Prabanga tviskanti ambasada dar visai neseniai buvo apleista, visų užmiršta griuvena, o tokios vietos mane žavėjo kaip ir siaubo filmai – vaikystėje su kiemo drauge kartą įsmukome vidun pro išdaužtą langą: šalta, tamsu, grindys nuklotos šiukšlėmis, dulkėtais, voratinkliais apaugusiais alaus ir degtinės buteliais, matyt, bomžai čia mėgdavo vakaroti. Girgždančiais laiptais užlipome į palėpę, kiauro jos stogo žvaigždės baikščiai žvilgčiojo į mus iš viršaus. Radome pageltusių senų laikraščių, atsiduodančių kačių šlapimu. Apsidairyti vaiduoklių name buvo įdomu, nors išėjus sugrįžti nebesinorėjo. Visąlaik, kol buvome viduje, neapleido nejaukus jausmas, tarsi stikliniai rutuliukai nugara ritinėtųsi.
Praeities šmėklas, bomžus ir benames kates skiedikliu, naujomis trinkelėmis, tinku, kreminės spalvos dažais išvaikęs pastatas, prie kurio beveik visada budi policija, šiandien nė kiek neprimena senojo Neries vaiduoklio, kadaise taip traukusio akį. Mūsų išmintingos trijulės neuronai tąsyk nesugebėjo apdoroti paprastos informacijos, kad gerti alkoholinius gėrimus prie ambasados – ne pati protingiausia mintis, nes bet kada gali pasirodyti policija ir mus, nepilnamečius, supakuoti.
Jaukiai ištiesę kojas į bekraštę nakties tamsą, spoksojome į kitame upės krante besistiebiančius ir švytinčius dangoraižius, jeigu aukštus pastatus Vilniuje galima taip pavadinti. Du iš jų buvo vienodo aukščio, o jų šešėliai kaip įsimylėjėliai glaudėsi vienas prie kito tamsioje dangaus plokštėje ir tą vakarą, žinoma, su pirmąkart ragaujamų „Žalių“ pagalba, mums tai buvo pats gražiausias ir tyriausias kada nors regėtas vaizdas.
– Tarpdimensiniai torpalai, – šitaip danguje stūksančius, didingus dangoraižių siluetus pakrikštijo susižavėjęs Artė, o mes vos nepaspringome iš juoko, nes jis, matyt, turėjo omenyje portalus.
Artė tikėjo, kad svarbiausia gyvenime – aistra, tad pirmoji jo aistra buvo šrancas. Kol nepažinojau Artės, maniau, kad technūškė yra nepralenkiama muzikinė mėsmalė smegenims, bet tada sužinojau, kad egzistuoja šrancas, juodžiausia ir sunkiausia technūškės atšaka, klampi, kraugeriška, pragariška muzika, kurią suprasti ir pamėgti galima tik tada, kai smegenys, mažų mažiausiai, funkcionuoja visai kitaip nei įprasta sveikam žmogui. Norėdamas geriau suprasti šranco lyriką, Artė savo muzikinę aistrą netrukus papildė kita – LSD.
Pasakodavo, kad prisivalgęs markučių gulėdavo lovoje, klausydavo šranco, spoksodavo į lubas ir regėdavo įvairiaspalvius, jam virš galvos virpančius voratinklius, kurie šlamėdavo kaip meldai paežerėje ir kuriais ropodavo šviečiantys, fluorescenciniai, pūkuoti vorai.
Kartą su draugais per eilinį vakarėlį viename Lazdynų daugiabutyje Artė ištisas valandas suko ratus aplink nediduką stalą svetainėje, mat buvo įsitikinęs, jog klaidžioja tankiose džiunglėse apsuptas aukštų palmių, sraunių krioklių ir dangiškų oazių. Tąkart visi pasiklydo džiunglėse – Artės klasiokas virto smaugliu ir visą vakarą raitėsi ant kilimo jaukiai šnypšdamas ir rodydamas liežuvį, kitas bičiulis stovėjo iškėlęs rankas į viršų, nes manė esąs palmė, keli draugai, įsijautę į beždžionių vaidmenis, energingai būbavo ir strykčiojo ant virtuvės spintelių, kiti lėtai vaikštinėjo po butą, smalsiai dairėsi, grožėjosi pulsuojančia, gyva atogrąžų gamta.
Kol visi šlaistėsi po džiungles, kažkokie marozai sumušė vieną vakarėlio dalyvį, kuriam markutės suveikė savaip – nusprendė, kad laiptinėje atsivėrė bedugnė praraja, todėl basas išbėgo pro duris tyrinėti šio nežemiško, Lazdynų laiptinėms neįprasto fenomeno ir, užuot išgliaudęs dar vieną žmonijos slėpinį, užkliuvo nedraugiškai nusiteikusiems vaikinams, tuo metu rūkiusiems prie lango ir lingavusiems pagal „Naujųjų lietuvių“ dainą „Jogurtai“, skambėjusią iš ant palangės padėto, cigarečių pelenais apibarstyto mobiliojo telefono.
Kai teisių neturintys Artės draugai kartą sėdo už vairo ir rėžėsi į medį, kai gyvas liko tik vienas iš sėdėjusių tame automobilyje, su narkotikais jis nutarė atsisveikinti ir šią aistrą išmainė į kosmosą – nusipirko teleskopą, kiauras naktis stebėdavo žvaigždes ir galėdavo valandų valandas neužsičiaupdamas pliurpti apie kitas galaktikas, paralelines visatas, kirmgraužas, juodąsias skyles ir tarpdimensinius torpalus, apie kuriuos tą vakarą prie upės būtų papasakojęs daugiau, jei ne romantiką sudrumstęs incidentas.
Pirmąkart ragaujamas gėrimas atliko savo darbą: buvo gera, gražu ir ramu, bet ūmai pajutau, kaip akyse ima lietis, vaizdas po truputį blanksta, šviesos tirpsta priešaky, viskas sukasi, po to ima suktis dar greičiau, kone šranco ritmu, spalvos sparčiai kinta, regiu gražiausias kaleidoskopo formas, šokančias spalvų margybėje, jaučiuosi kaip maža Laimės rato rodyklė, niekaip nesugebanti iš jo ištrūkti, lyg būčiau įkritusi į begalinį tarpdimensinį torpalą, lyg būčiau šviečiantis, pūkuotas voras, ropojantis kažkieno išgalvotame voratinklyje.
Nuostabius vaizdinius, kuriuos turbūt visi tąnakt regėjome, netrukus pakeitė įkyri, ryški, visa nustelbianti šviesa. Apakinti jos, instinktyviai užsidengėme akis ir tik pro siaurą pirštų plyšelį išvydau ryškų, tamsioje erdvėje pakibusį užrašą „Policija“. Artė, regis, užrašą pamatė kiek anksčiau už mus, nes netikėtai pašokęs švystelėjo tuščią „Žalių“ butelį į krūmus – neva nieko neturime, šiaip sau čia sėdime, gamta grožimės. Tai buvo ne pats išmintingiausias jo žingsnis – pareigūnas, kurio veido bruožų man niekaip nepavyko įžiūrėti, nes regėjau tik išblukusį, pailgą ovalą, neturintį nei nosies, nei burnos, nei akių, nei antakių linijos, griežtai kreipėsi į mus su klasikiniu klausimu: „Ką veikiam, jaunimas?“ Jo kolega, vietoje galvos ant pečių nešiojęs ne ką mažiau blankų apskritimą, iškošė antrą reikšmingą sakinį:
– Ar žinot, kad gerti viešoje vietoje draudžiama? Šiukšlinti, beje, taip pat. Viską matėm.
Bandydamas sušvelninti situaciją, Artė griebėsi kito absurdiško žingsnio ir išlemeno, kad mes šioje vietoje, jeigu ką, jau ne pirmą kartą sėdime – jo logika remiantis, jei seniau sėdėdavome, gerdavome ir nieko nenutikdavo, vadinasi, čia visada galima ateiti ir ramiausiai gurkšnoti nesibaiminant, kad susems policija. Durniau tu, geriau patylėtum, pagalvojau, bet, aišku, buvo jau per vėlu.
– Prisistatom, – įsakė pailgasis ovalas.
– Artūras, – kaltai burbtelėjo akis iš gėdos nudelbęs Artė, o iki šiol tylėjusi ir tirtėjusi Gintarė ašarodama sudėjo rankas maldai ir ėmė gailiai prašyti:
– Dievuliau, dėde, tik nevežkit mūsų į policiją!
Jai buvo sunku įsivaizduoti didesnį košmarą nei policijos nuovada – juk apie tai pirmiausia sužinotų tėvai, kas būtų baisiai nesmagu tokiai pavyzdingai ir stropiai mergaitei kaip Gintė, o ir man, beje, būtų ne pyragai – jos tėvai puikiai sutaria su maniškiais.
– Morta, – atėjo ir mano eilė prisistatyti, bet, vos ištarusi savąjį vardą, kažkodėl nevalingai leptelėjau ir kitą frazę, kuri šiame kontekste turbūt buvo triskart labiau nedovanotina klaida nei beviltiškas Artės bandymas švelninti situaciją primenant, kad lankomės čia jau ne pirmą kartą. – Žiūrėkit, gal su jumis būtų galima kaip nors susitarti?
Kišenėje turėjau tris litus. Kvaiša tu neraliuota, kas traukė už liežuvio, kuriems prakeiktiems galams išsižiojai, kaltinau save mintyse, bet šaukštai – po pietų, nes išblukęs apskritimas ironiškai pasiteiravo:
– Panele, pareigūnui siūlote kyšį, teisingai supratau? Kiek jums metų?
Nurijusi karčią, gėdos prisirpusią seilę, pasisendinau pameluodama, kad šešiolika, o mintyse jau regėjau, kaip išblukęs apskritimas reikalauja asmens dokumento, tada, čiupęs mane už pakarpos, tempia į policijos automobilį, sodina ant galinės sėdynės, veža į nuovadą ir skambina tėvams. Jie nustebę atvažiuoja manęs pasiimti, priverčia išklausyti ilgiausią moralą apie alkoholio žalą jaunam organizmui, nors ir pati viską žinau, blemba, juk čia – pirmas kartas, „Žalių“ ragavime esame visiškai žalios. Didžiai mūsų nuostabai, policininkas tik pagrasina greičiau nešdintis lauk ir daugiau niekada čia nesirodyti, nes antras kartas bus nedovanotinas. Turbūt šalta pareigūno širdis atlyžo po graudulingų Gintarės maldavimų.
Romano rašymą remia Lietuvos kultūros taryba.