„Gaida“, „Vaikų knygų sala“, „Scanorama“, „Vilniaus lapai“

Jau beveik pamiršau, ką reiškia vaikščioti į koncertų sales, bet po karantino jos itin traukia – lyg derėtų prieš mirtį būtinai apsilankyti visur, kas nėra naudinga; kur dėl rutinos ir kitų prioritetų atpratai eiti. Pamenu, kone prieš 20 metų „Gaidoje“ mačiau dar mažus kompozitoriaus Šarūno Nako vaikus. Įdomu, kad koncerto metu jie sėdėjo priekinėse eilėse ir skaičiavo tėčio kūrinio taktus, o gal solfedžiavo. Šiandien jie suaugę – „Gaidos“ nostalgija yra ir apie tai.

Viačeslavas Ganelinas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru kažkuo priminė George’ą Gershwiną; turbūt susirinko ne vien „Velnio nuotakos“ gerbėjai, bet populiarus miuziklas irgi smarkiai prisideda prie tokios muzikos suprantamumo. Arkadijaus Gotesmano perkusija čia labai tinka. Hanso Abrahamseno muzika jau pažįstama iš Jūratės Katinaitės radijo laidų. „Kas yra muzika, jeigu ne laikas?“ – išraiškingai pacitavo koncerto vedėja.

Paskui patekau į visai kitą orbitą – ŠMC pasirodė britų elektroninės muzikos duetas „Plaid“. Atėjo specifinė publika, buvo galima judėti. Įdomu, kad jų temos apima politiką ir ekologiją, nors mano generacijai elektronika stereotipiškai asocijuojasi vis dar su (narkotikų) sintetika.