– Tik pažiūrėkite, kokios mano ilgos ir laibos kojos, tarsi raudonomis pušnimis apautos. Mano dailaus ir liauno kaklo net gulbės pavydi, o apie tokius galingus sparnus ereliui tik pasvajoti, – gyrėsi Povilas braidydamas po balas ir labiau savo atvaizdu gėrėjosi, nei varles medžiojo.
Toks vyro gyrimasis nepatiko gandrienei Sigitai, kuri daug laiko praleisdavo lizde, šildydama kiaušinius ir laukdama kol išsiperės gandriukai.
Povilas, besigrožėdamas savimi, pamiršdavo ko atskridęs į balas ir dažnai namo pargrįždavo tuščiu snapu, žmonai nė nupiepusio buožgalvio neparnešdamas. Tad Sigita, pavargusi nuo ilgo tupėjimo, turėdavo skristi ieškoti sau maisto, nes kitaip liktų alkana.
Ji ilgai suko galvą kaip vyrą pamokyti, kad šis nustotų pūstis ir imtų geriau sugyventi su kaimynais ir giminaičiais. Žinoma, Sigitai Povilas tikrai atrodė gražus: saulėje žvilgančios juodai baltos plunksnos, ilgas it gulbės kaklas, laibos kojos, galingas snapas, galintis pagauti ne tik miklų driežą, bet ir piktą angį. O kaip gražiai jis sklando! Tik most, lyg burėmis, sparnais ir sklendžia. Gali taip valandų valandas kyboti ore... Tačiau šitaip girtis, kad net jai raudonuoti tenka, tikrai jau nereikia.
Šitaip Sigitai bemąstant, vieną dieną lizde pasigirdo kaži koks keistas traškesys. Vieną kartą, kitą. Sigita ne juokais susirūpino. Bene lizdas griūva? Išsigandusi atsikėlė pasidairyti. Tik žvilgt žemyn. Ogi ten, iš kiaušino gandriukas besiritąs! Po jo antras ir trečias. Maži mažutėliai, pilki pilkutėliai, pasišiaušę pūkų kamuoliukai, bet patys mieliausi pasaulyje. Sigita netverdama džiaugsmu kedeno vaikams plunksneles, o šie išžioję snapus, reikalavo mamos dėmesio ir maisto.
Netrukus iš medžioklės grįžo Povilas. Ir, išvydęs vaikus, amo neteko. Pamiršo ir savo dailias plunksnas, ir raudonomis pušnimis apautas kojas, ir viską aplinkui. Nebeliko gandrui laiko į puikybę keltis, reikėjo vaikais rūpintis. Nuo šiol Povilas gyrėsi nebe savo neišpasakytu grožiu, o vaikų dailumu ir sumanumu. Nuo ryto iki vakaro tik ir buvo girdėti:
– Motin, žiūrėk, kaip mūsų vaikai dėl varlės pešasi!
Arba:
– Pažiūrėk, pažiūrėk, jie jau skristi taikosi!
Šį kartą Sigita ant Povilo nepyko, nes ir jai pačiai jų gandryčiai buvo patys mieliausi, gražiausi ir sumaniausi. Jiedu su vyru labai rūpinosi vaikais. Maitino juos, vėliau mokė skraidyti, susirasti maisto, apsisaugoti nuo plėšrūnų ir nepražūti šiame pavojingame pasaulyje.
Taip pamažu, geltonkasę kvatoklę vasarą pakeitė auksaplaukis ruduo. Netruks ir rūsti žiema savo baltą rūbą parodyti. Atėjo metas kelti sparnus ir keliauti ten, kur šilta, kol neužklupo darganos ir liūtys.
Gandrų šeimyna sutūpė ant lizdo krašto, o Povilas ėmė mokyti vaikus:
– Mano vaikai, mūsų laukia ilgas ir tolimas kelias. Per gilias jūras, bekraščius vandenynus, sausas dykumas, ūksmingus miškus ir aukštus kalnus. Tačiau kelionės pabaigoje mūsų laukia kaitri Afrikos saulė ir daugybė maisto. Todėl mes, savo stipriais sparnais, įveiksime visus sunkumus, kad pavasariui atėjus, sugrįžtume atgal.
Penki gandrai mostelėjo sparnais ir išnyko žydroje padangėje. Liko tik tuščias lizdas ant stulpo šalia diendaržio. O tolstančius paukščius žvilgsniu nulydėjo durų angoje stovintis žmogus. Pavasarį vėl reikės naują ratą į stulpą įkelti – pamanė jis.