Gytis Padegimas apie savo naujausią spektaklį: tai galėtų būti terapinio pobūdžio klausimynas, gal net įvadas į gydymą

Susitikome pokalbio režisieriui įtemptu metu – ką tik pastatęs muzikinę misteriją „Sūduvių pėdsakais“, kurios įspūdinga premjera įvyko rugsėjo 18 d. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos stadione, skubėjo repetuoti Lietuvoje dar nestatytą Åugusto Strindbergo pjesę „Kaltės ir nusikaltimai“. Padegimo kūrybinėje biografijoje tai jau septintas švedų dramaturgo pastatymas, prieš tai buvo „Freken Julija“ (1977), du kartus realizuota „Kuri stipresnė“ (1977, 1992), „Kreditoriai“ (1981), „Kelyje į Damaską“ (1986), „Šmėklų sonata“ (1998) ir „Velykos“(2009).

Elvyra Markevičiūtė. Kodėl sutelkėte dėmesį būtent į šio autoriaus kūrybą?

Gytis Padegimas. Sovietmečiu Strindbergo kūrinių nespausdino, nestatė – melo imperijai jis atrodė pernelyg atviras ir įžvalgus. Netiko sovietinei doktrinai, iškėlusiai veidmainišką lozungą „Žmogus – tai skamba išdidžiai“, nes analizuodamas homo sapiens santykius, dramaturgas nevengė kraštutinumų, dažnai drėbdavo į akis labai skaudžią, nemalonią tiesą. Strindbergą atradau 1970 m. Maskvoje, įstojęs į Valstybinį teatro meno institutą (GITIS), kurio bibliotekoje aptikau dar prieš revoliuciją senovine kirilica išleistus jo raštų tomus, išverstus Konstantino Balmonto ir Jurgio Baltrušaičio. Instituto pastate kadaise buvo Kilmingųjų mergelių pensionas, kurio biblioteka per stebuklą išliko.

Strindbergas – vienas sąžiningiausių man žinomų autorių dar ir dėl tos priežasties, kad laikė save tarsi laboratorija – viskas, apie ką rašė, jo paties išgyventa, iškentėta.