Visų išsamesnių publikacijų šia tematika autoriai nerimastingai svarsto, kokia bus Lietuvos valstybės ir politinės tautos ateitis. Žinoma, vieni apie tai mąsto racionaliai, kiti – emocionaliai. Tarptautinių organizacijų atlikta statistinė analizė irgi negailestinga: Lietuvoje gyventojų mažėja ir toliau mažės.1 Tai tam tikras kritinis taškas, nuo kurio atsispiriant, refleksijos skleidžiasi įvairiomis kryptimis.
Ontologinis valstybės ir tautos ryšys interpretuojamas skirtingai. Vieni autoriai, pavyzdžiui, Romualdas Grigas („Lietuvių tautos išlikimo drama“. 2014), Vytautas Radžvilas („Trys milijonai patriotų“, delfi.lt, 2018-02-15 d.) ir kiti vadovaujasi prielaida, kad Lietuvos valstybė, siekdama raiškos pilnatvės ir įsitvirtinimo, formavosi ir brendo kaip lietuvių istorinės tautos kūrybinis aktas. Arvydas Šliogeris („Lietuviškos paraštės“. 2011), Tomas Venclova („Lietuvos istorija visiems“ II tomas) akcentuoja valstybės vaidmenį, telkiant modernią tautą, savo ruožtu kultūrinė ir dvasinė tautos branda daro reikšmingą įtaką valstybingumui. Viktorija Daujotytė sulydo šias prieštaras: „Pirmoji Lietuvos Respublika pasiryžo telktis labiau etniniu pagrindu, susietu su lietuvių kalba. To negalima užmiršti suvokiant dabartines nacionalumo ir jo komplikacijų situacijas. Kaip negalima užmiršti ir to, kad jei 1918 m. valstybinės nuostatos nebūtų sutelkusios etninės Lietuvos, lietuvių kalba nebebūtų tapusi modernia Europos kalba, viena iš oficialiųjų ir Europos Sąjungos kalbų, prigimtoji kultūra nebūtų galėjusi vaisingiau išsišakoti literatūroje, dailėje, muzikoje.“2
Minėtas diskursas laikytinas akademine valstybingumo problemos analize, bet iš jo „išsirita“ ir prielaida, orientuota į praktinį veiksmą. Jeigu demokratinė valdžia ir pilietinė visuomenė, dvynės, kurias subrandino civilizacija ir kurios yra vienodai atsakingos už sėkmes ir nesėkmes, remtųsi realistine modernaus valstybingumo vizija globalėjimo aplinkoje, tikėtina, pavyktų pasipriešinti žalingoms įtakoms iš išorės, o dezintegracija valstybės viduje būtų bent jau pristabdyta.
Modernų Lietuvos valstybingumą daug metų tiria Bronislovas Kuzmickas. Dar Sąjūdžio laikais studijoje „Tautinis mentalitetas“ jis rašė: „Lietuva persitvarkys tik tuo atveju, jeigu jos žmonės atgims kaip asmenybės, kaip piliečiai, o tauta atgims kaip kovojantis dėl suvereniteto istorinis subjektas.“3 Po kelerių metų, jau atslūgus tautinio pakilimo įkarščiui, ryškėjant naujosios gadynės ydoms, gilėjant socialiniams, ypač turtiniams skirtumams, Kuzmickas svarstė: „Dabartinė sutrūkinėjusi savimonė sunkiai tegali būti visuomenę integruojančia, nepriklausoma, valstybingumą stiprinančia dvasine jėga.“4 Vienas iš Sąjūdžio steigėjų pripažįsta: „Nepriklausomybės metais pavyko tik iš dalies įgyvendinti pagrindinį išsivadavimo siekį – atkurti valstybę, kurioje nusistovėtų darnus piliečių ir institucijų abipusio pasitikėjimo ryšys.“5
Evaldas Nekrašas apibūdina Lietuvos visuomenę kaip politinę tautą, nes ji disponuoja visomis tam reikalingomis „regalijomis“ – tai moderni valstybė, sergstinti suverenumą, skleidžianti modernią kultūrą ir švietimą. Platesniame kontekste politinė tauta reiškiasi kaip pilietinė visuomenė, kuri yra ne tik minėtų vertybių vartotoja, bet ir aktyvi, atsakinga valstybės, kultūros, švietimo, viešojo gyvenimo kūrėja.6
Pozityvūs valstybės ir visuomenės ryšiai pastaraisiais metais ėmė trūkinėti. Algis Krupavičius, pristatydamas Europos 9-osios bangos socialinio tyrimo išvadas, kalba apie „pasitikėjimo ir pilietiškumo įšalą“. Statistika negailestinga: 33 proc. apklaustų Lietuvos piliečių mano, kad negalima pasitikėti dauguma žmonių. Priešingą atsakymą pasirinko vos ketvirtadalis apklaustųjų. Panašiai susidėsto atsakymai ir kitais klausimais – apie sąžiningumą, apie tarpusavio pagalbą.7 Galima ginčytis dėl užduodamų verstinių klausimų pobūdžio, dėl atsakymų interpretavimo, tačiau bet kuriuo atveju ši apklausa, kaip ir reguliariai vykdomi tyrimai, bandantys nustatyti pilietiškumo lygį, rodo, kad šiuo atžvilgiu visuomenė netobulėja. Keičiasi valdžia ir politinės ideologijos kryptis, tačiau niūrios atsiribojimo, susvetimėjimo nuotaikos nesikeičia jau daug metų.
Natūralu, kad vis griežčiau vertinama kultūros politika, švietimo sistema, neveiksmingas piliečių patriotinis ugdymas, smerkiamas vartotojiškas gyvenimo būdas, paviršutiniška, bulvarinė žiniasklaidos laikysena, nerimaujama dėl lietuvių kalbos likimo... Krescencijus Stoškus rašo: „Visuomenė, kaip visuma, gamina, prekiauja, balsuoja, pramogauja, bet nebendrauja, nesikalba, nesitaria. Ji palikta politinėms manipuliacijoms ir indoktrinacijoms. Visą bendrą viešąją erdvę užima politikai ir masėms skirtos pramogos. O visos viešumai skirtos piliečių mintys įstringa kažkur pusiaukelėje, tą pačią akimirką virsdamos informacinėmis atliekomis.“8 Štai dar vienas iššūkis valdančiajai koalicijai: įsukti tokias vertikalios komunikacijos praktikas, kad vieši piliečių svarstymai ir pasiūlymai neįstrigtų kažin kur dausose, o sulauktų valdžios institucijų atgarsio.
Lietuvos etninių bendruomenių tarpusavio santykiams, tradicijoms, vietiniams papročiams skiriama vis mažiau dėmesio, apsiribojama nebent skystais reportažais ir atsitiktine informacija, fundamentalios problemos nagrinėjamos itin retai.
Užtat nestinga spekuliatyvių, politiškai angažuotų pasisakymų apie valstybingumo kelius ir klystkelius. Tačiau mintijimo horizontas itin siauras ir dėlto taip įkaitęs – yra tik herojai ir antiherojai. Gal pagaliau užteks išminties ir vienus, ir kitus palikti ramybėje? Jie, patekę į žiaurias istorinių įvykių girnas, savo dalią jau atkentėjo. Ar praėjus trim dešimtmečiams reikalinga jų mumifikacija?
Išorinės grėsmės giliau neanalizuojamos, o jos nesiliaus, tik stiprės. Svarbu, kad atsidūrę akistatoje su globalizacija turėtume rimtą atsvarą – nuolat atsinaujinantį pozityvų bendrą etosą, tautinio ir valstybinio tapatumo viziją. Ar turime šansų išgyventi kaip nacionalinė valstybė? Šiandien vienareikšmis atsakymas reikštų būrimą iš kavos tirščių, nes šalies likimas priklauso nuo daugybės žinomų ir nežinomų aplinkybių, nuo veiksnių, kurių reikšmės nuolatos kinta, taigi šitas „kosmosas“ nepavaldus jokiam algoritmui, pagal kurį galėtume nusistatyti tinkamą kursą. Tačiau tai neatleidžia nei nuo pilietinės ir žmogiškosios atsakomybės būti nešališkiems, socialiai jautriems kitų bendruomenės narių atžvilgiu, nei nuo pareigos visais įmanomais demokratiniais būdais reikalauti, kad politinės partijos irgi laikytųsi tų pačių principų, užtikrindamos socialiai atsakingą ir teisingą valdymą.
Apie savigraužą
Mūsų kritinė mintis dažniausiai blaškosi apriorinio pasmerktumo narve, įrodinėdama, „kad Lietuvoje viskas yra ir bus blogai“. Po visų transformacijų, po istorinės atminties vingių, vis dar keliančių sunkius galvosūkius, jaučiamas didelis nerimas dėl prastėjančio genofondo, dėl migracinių srautų, dėl galimos branduolinės katastrofos Astrave, dėl priešiškos propagandos, dėl daugybės kitų dalykų, keliančių tiesioginį pavojų mūsų valstybei, lokalizuotai sankryžioje tarp Rytų ir Vakarų. Matyt, iš to nerimo kyla įvairiausi baubai, pradedama ieškoti priešų ir viešai juos pliekti. Koks nors kvailys, žiniasklaidos paverstas smerkiamu taikiniu, iškyla kaip vienos dienos herojus. Kiek tokių tipažų nuo 10-ojo dešimtmečio drumstė ir drumsčia viešąją erdvę? Žinoma, turime būti atidūs, privalome rūpintis savo valstybe, vis dėlto nesigąsčiokime dėl kiekvieno ciniško ar žeminančio amtelėjimo. Mūsų kolektyvinė sąmonė tokia apnuodyta, kad vaikydamiesi įvairius vaiduoklius, rizikuojame išleisti iš akių tikrus pavojus. Tarkime, vienos įtakingos politikės viešai prakeiktas, o moralaus politikavimo mėgėjų choro nuolat parodijuojamas Aliaksandras Lukašenka pridaro Lietuvai daugiau žalos, negu duoda „naudos“ visi moraliniai išvedžiojimai apie šio įniršusio veikėjo personą.
Tūkstančius kartų apraudoję emigraciją, kol kas neturime objektyvios, studijos nei ko netekome, nei ką laimime. Lietuvos gyventojai masiškai emigruoti ėmė maždaug nuo XIX a. antrosios pusės, vykdami laimės ieškoti daugiausia už Atlanto. Aišku, tam ryždavosi drąsiausi, ryžtingiausi, energingiausi. Nebūtinai doriausi, sąžiningiausi. Galima daryti prielaidą, kad nuo to meto šalies žmogiškasis kapitalas ir genofondas sumenko tokia apimtimi, kokia prilygsta potencialui tų, kurie liko gyventi gimtinėje. Nukraujuota tragiškai.
Laimei, medalis turi antrą pusę. Kas laisvą mintį puoselėjo svetur ir visomis jėgomis rėmė nepriklausomos valstybės idėją? Kas palaikė lietuvišką spaudą ir apskritai lietuvišką dvasią? Iš kur plaukė į Lietuvą žemdirbystės, pramonės technologinės ir organizacinės naujovės? Išeivių organizacijos padėjo, galima sakyti, „iš nieko“ įsteigti Lietuvos universitetą (vėliau jam suteiktas Vytauto Didžiojo vardas). Išeivijos tiesioginis indėlis toks didžiulis, kad neįmanoma jo nuvertinti. Lietuvos krepšinis, vėliau apdovanotas pasaulinės prabos medaliais, irgi gavo pradžią iš tautiečių „amerikonų“. Pagaliau visas šalies gyvenimas per pastaruosius 30 metų būtų klostęsis gerokai sunkiau, jei ne finansinis bei intelektualinis senesnės ir jaunesnės emigrantų kartos įnašas.
Šiaip ar taip, koks yra dabartinis valstybės tvarumo laipsnis, tiksliausiai įvertins vėlesnės kartos. Gali būti, kad dėl daugelio dalykų jos mus keiks, bet kai kuriais sprendimais turbūt didžiuosis. Vis dėlto nenutolsiu nuo realybės sakydamas, kad daugelis pilietiškai mąstančių tėvynainių dabartiniam Lietuvos paveiksle mato daugybę didesnių bei mažesnių dėmių. Tad pasvarstykime, kas lemia (garantuoja) valstybės tvarumą?
Nuolatinis savęs ir kitų gąsdinimas globalizacijos grėsmėmis niekur nenuves – ji trunka jau daug dešimtmečių, be to, neišvengiamai plėtosis, apimdama vis naujus gyvenimo segmentus. Valstybės ir etnosai kinta – šis procesas akivaizdus, nesustabdomas ir neabejotinai keliantis nerimą. Tačiau lemiamas veiksnys yra ir bus pilietinė visuomenė, jos nusiteikimas bei ryžtas turėti savo suverenią valstybę, kurią siekiant išlaikyti, visai nebūtina trauktis į kokią nors „negyvenamą salą“. Žinoma, imtis šiokių tokių apsaugos priemonių globalizacijos padariniams sušvelninti kiekvienu atveju nekenktų. Visos demokratinės valstybės kartais priverstos riboti vienokias ar kitokias globalėjimo tendencijas, tačiau niekas niekam jėga nieko neprimeta, nereikėtų čia įžvelgti kažin kokios klastos. Mūsų valia, ar įsileisime konkrečią naujovę, investiciją, projektą, ar užtversime jiems kelią. Galima ir atsiriboti arba sugriežtinti kontrolę, jei pasirodytų, kad naujovės nauda prilygsta galimai jos žalai. Taip jau ne kartą yra buvę.
Plačiai išgarsėjęs rašytojas Yuvalis Noah Harari’s racionaliai gretina patriotizmą, nacionalizmą ir globalizmą – visame pasaulyje žmonės jaučiasi susvetimėję, jiems kelia nerimą, koks bus jų valstybės švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų likimas, todėl ieško atramos ir paguodos savo tautos priedangoje. Visos ramios, turtingos ir liberalios valstybės – Švedija, Vokietija, Šveicarija – susiduria su vis labiau aktyvėjančiu nacionalizmu. Tačiau išmintingus sprendimus dėl ateities priimsime, tik žvelgdami gerokai plačiau, drąsiai peržengdami nacionalizmo slenkstį. Remdamasis Europos pavyzdžiu, autorius pabrėžia, kad net globalizacijos sąlygomis yra vietos europiniam patriotizmui, kuris reiškia įsipareigojimą savo tautai, jos vertybių ir išskirtinumo puoselėjimą.9
Be to, juk niekas piktybiškai neverčia, kad išsižadėtume papročių, tradicijų, kalbos, švenčių, kitaip tariant, savo tapatybės, kurią natūraliai atkuria mūsų gyvenimo būdas ir veikla, susijusi su lokaline konkrečios vietos specifika, nulemta istorinės raidos. Vilniaus centro atmosfera labai skiriasi nuo kurio nors priemiesčio dvasios, juo labiau nesumaišysime Tauragės, Kėdainių arba Rokiškio specifikos. Kultūra, kalba, papročių savitumas yra saugomas, Lietuvos „lietuvėjimui“ (globalizmo alternatyvai) išorinių dirbtinių kliūčių nėra.
Tiesa, esama kitokių stigmų, tarkime, jaunoji karta tėviškei nebejaučia tokių sentimentų, su kokiais augo tarpukario atžalynas, kokius stengėsi išlaikyti pokario idealistai. Tas ramus abejingumas gerokai nuskurdina patriotiškumo ir pilietiškumo turinį. Bet šiuolaikinės kartos orientyrai juk irgi visai kitokie, negu šimtmečių metų senumo „lietuvio kodas“, kurį atpažino ir to paties pavadinimo knygoje aprašė Gediminas Kulikauskas.10
Lietuvos valstybės tvarumas priklauso nuo dabarties ir ateities kartų gebėjimo valstybiškai mąstyti, racionalų, saikingą nacionalizmą derinant su atvirumu pasauliui, pilietiškumą grindžiant nešališko socialinio teisingumo principais. Jeigu seksis tai daryti, nekils žlugdanti grėsmė valstybės suverenumui, o tauta bent jau nekeiks savo valdžios, atvirkščiai – bus linkusi ją palaikyti, su ja bendradarbiauti.
Paradoksalu, bet socialinius ryšius ardo tiek naujosios technologijos, lyg ir skirtos tiems ryšiams stiprinti, tiek didžiulis žmonių judrumas. Irimo procesas vyksta sparčiai, vis dėlto bus labai ilgas, su daugybe kol kas neprognozuojamų padarinių. Pateiksiu keletą pavyzdžių:
a) Paklauskite savęs arba pažįstamų, gyvenančių daugiabutyje, kokie ryšiai jus ar juos sieja su tais, kurie glaudžiasi po tuo pačiu stogu, vaikšto tais pačiais koridoriais, laiptais ir takais? Spėju labiausiai tikėtiną atsakymą: jokie, kaimynus pažįstame tik iš matymo. Nors tai turėtų būti tipiška klasikinė minibendruomenė, bet ji yra tik anonimų sankaupa.
b) Ar kada nors teko susimąstyti, kas mokytoją sieja su moksleiviais, viršininką su pavaldiniais, ypač dabar, kai mokomasi ir dirbama nuotoliniu būdu? Sutikite, jų tarpusavio ryšys, nors techniškai suderintas, stokoja individualumo, tos unikalios šilumos, kuri sklinda, žmonėms bendraujant tête-à-tête.
c) O kaip vertinti mūsų komunikaciją ir bendradarbiavimo pobūdį robotizuotoje pramonės aplinkoje?
Pokyčiai tik prasideda, jų bus dar daug ir gerokai radikalesnių.
Istoriškai susiformavusios bendruomenės darydavo išskirtinę įtaką žmonių gyvensenai. Tai galėjo būti artimiausių kaimynų, vieno kaimo, vienos profesijos, piligrimų, maldininkų ir pan. bendrystė. Reikėjo kitų paramos, patarimo, paslaugos, talkos, vykdant statybas, žemės darbus, medžiojant, ganant gyvulius, sprendžiant kitus kasdieninius klausimus, reikalaujančius suvienytų pastangų.11 Žmogaus socialinė prigimtis nuteikia bičiulystei. Ilgainiui bendruomenės jau nesitenkindavo vien gera kaimynyste, jų saitai įgaudavo formalizuotą organizacinį pavidalą. Atsirasdavo labiau patyręs asmuo, gebantis atlikti neformalaus lyderio vaidmenį, vėliau pradėta skirti / rinkti vyresnįjį (seniūną), įgaliojant jį atstovauti visai bendruomenei.
Ši praktika išsilaikė daug šimtmečių. Ją papildydavo kitokio pobūdžio bendrijos – amatininkų cechai ir gildijos, kiti profesiniai susivienijimai (šių dienų profesinės sąjungos), maldininkų ir tikinčiųjų sambūriai, kūrybiniai susivienijimai, intelektualų, meno reformatorių grupės, socialiai pažeidžiamų asmenų asociacijos, sporto mėgėjų organizacijos, žmonių su vienodais laisvalaikio pomėgiais sueigos... Naujaisiais laikais sparčiai daugėja gamtosaugos, ekologijos entuziastų, buriasi vadinamieji žaliųjų sąjūdžiai, stiprėja jų poveikis ne tik viešajam, bet ir politiniam gyvenimui. Telkiasi neįgalieji... Pastaraisiais dešimtmečiais įgauna pagreitį tarptautinė konsolidacija, savo akcijas globaliai koordinuoja Raudonasis Kryžius, Maisto bankas, kitos asociacijos. Vaizdas labai margas. Šalia šių profesinių, meninių, mokslinių, religinių, socialinės paramos, gamtosaugos sambūrių randasi visiškai naujo tipo ir formato virtualios bendruomenės, kurias žaibo greičiu telkia socialiniai interneto tinklai. Individai „draugauja“ pagal panašius interesus, pomėgius, polinkius, net iškrypimus... Virtuali bendruomenė neprisirišusi prie konkrečios vietos, nevaržoma nei laiko zonų, nei „darbo valandų“. Jos nariai gali būti visiškai skirtingi pagal daugybę socialinių charakteristikų, vis dėlto yra „kažkas“, dėl ko jie vienijasi.
Ar virtualios bendruomenės telkia, plečia ir susaisto viešąją erdvę, ar priešingai – susiaurina ir suskaldo? Ar praturtina ją vertybėmis, įtvirtina moralines normas, ar atvirkščiai – nususina, skatina moralinę degradaciją? Šiandien vis dar nerastas atsakymas į šiuos klausimus. O gal jie tiesiog retoriniai, gal jiems net neįmanoma pritaikyti kokį nors žinomą matą? Janas van Dijkas, pasigilinęs į šią problematiką, jau prieš gerą dešimtmetį rašė, kad bendra viešoji erdvė vis labiau skaidysis, atsiras daugybė tikslinių grupių, kurios bus gana glaudžiai susijusios tarpusavyje, tačiau be paliovos fragmentuosis, darysis nerišlios.12 Susitarti dėl viešojo intereso, juo labiau jį apginti visuomenei bus kaskart sunkiau.
Taip ir atsitiko. Šis procesas, toliau plėsdamasis, galimai nulems pilietinės raiškos turinį, kryptingumą, pavidalus. Šiandien klesti hibridiška asmenybių raiška, organizacinė praktika. Subjektas, fiziškai būdamas vienoje vietoje, pilietiškai angažuojasi veiklai, kuri su ta vieta visiškai nesusijusi. Taigi pilietinės asociacijos įgauna visai kitokį pobūdį, mastą ir atspalvius. Karantino režimas atskleidė tiesiog neįtikėtinas modernios komunikacijos galimybes, ji jau tapo lemiamu socialinės įtakos veiksniu. Pavyzdžiui, per pastarąją rinkiminę kampaniją Lietuvoje stipriausios ir įtakingiausios partijos varžėsi daugiausia elektroninėje erdvėje, kad pasiektų įvairiausių poreikių publiką.
Elektroninio ryšio kanalai didina nevyriausybinių organizacijų potencialą, joms tapo daug lengviau užmegzti kontaktus su pavieniais piliečiais. Neturi analogų ir išsiplėtusi individuali žmonių raiška viešumoje. Apsukriausiai tomis galimybėmis pasinaudoja vadinamieji influenceriai. Nors dygsta kaip grybai po lietaus, o „į nieką“ pavirsta taip sparčiai kaip sniegas pavasarį, vis dėlto manoma, kad jauniems žmonėms jie daro ne ką mažesnę įtaką, negu įstengia visų lygių mokyklos. Toji įtaka labai priklauso nuo pilietinės nuomonių formuotojo brandos, nuo moralinių nuostatų, ji gali būti pozityvi, bet gali būti net pražūtinga.13 Vienaip ar kitaip elektroninė agoros (diskusijų vietos) erdvė darosi gerokai visuomeniškesnė – atsiveria sporto, meno, mokslo populiarinimo, turizmo ir kitoms asociacijoms, disponuojančioms ribotais ištekliais. Jų balsai turėtų praturtinti diskusijas ne vien įvairesne tematika, bet ir nešališkumo, solidarumo, socialinio teisingumo etika.
Viešosios sferos dinamikai ne ką mažiau reikšmingos yra globalios tendencijos, skatinančios mobilumą ir kaitą. Sociologas Zygmuntas Baumanas įžvalgiai atvėrė bauginančius vadinamojo takumo padarinius – tai chroniškas laikinumas, ardantis pilietiškumą, visuomenę paverčiantis individualistų sambūriu: „Iš viešosios erdvės laipsniškai nyksta viešieji reikalai. [...] Turime iš naujo suprojektuoti ir apgyventi stipriai apleistą agorą – vietą, kur vyksta susitikimai, ginčai, derinami privatūs interesai ir ginamas viešasis gėris.“14
Baumanas dar šio amžiaus pradžioje klausė, į kokią epochą judame, vykstant valstybės ir tautos separacijai?15 Šis klausimas tebekaba ant „sienos“ kaip užtaisytas šautuvas Antono Čechovo pjesėje, taigi istorijos spektaklio finale neišvengiamai turėtų iššauti...
Individo prisirišimas prie tam tikros vietovės (tėviškės), prie tam tikros socialinės aplinkos pasidarė laikinas ir netvirtas. Tai dar vienas nokdaunas, smūgis į paširdžius istoriškai susiklosčiusiam bendruomeniškumui, kurio pamatus, be kita ko, klibina ir pribloškiantis žmonių judrumo mastas, palyginti su tėvų ar senelių kelionių po pasaulį vidurkiu (aišku, čia turiu omenyje tuos, kurie visada galėjo laisvai keliauti, o ne mus, kuriems sovietmečiu užsienio kelionės buvo apribotos ir griežtai kontroliuojamos).
Vis didesnė gyvenimo dalis įtinklinama interneto erdvėse. Taigi, sveiki atvykę į debesiją. Bendruomeniškumas iš grynai socialinės sąveikos virsta hibridiniu fenomenu, kurio įtaką valstybei kol kas sunku įvertinti. Viena žinome užtikrintai – valstybė yra ir bus atsakinga už pilietinės ir politinės tautos gyvavimą, kad ir kokius pavidalus jis įgautų, o tauta, kad užsitikrintų raiškos pilnatvę, turės savo ryžtu, valia, pasitikėjimu remti valstybę, antraip jos neteks.
Europos šalys, susirūpinusios, kad atotrūkis tarp politinio elito ir visuomenės, besiskaidančios į pavienius individus, pavojingai didėja, ėmė ieškoti būdų, kaip jį mažinti. Pradėta skatinti partnerystę tarp valstybinio sektoriaus, privataus verslo ir nevyriausybinių organizacijų, vykdant programas, užtikrinančias viešąjį gėrį, jaunimo studijų ir įdarbinimo projektus, gamtosaugos, ekologijos, sveikatingumo, gyvūnų globos akcijas ir pan. Partnerystės schemos remiasi viešųjų ir verslo finansų konsolidavimu, tas lėšas panaudojant bendriems reikalams spręsti, o pagrindiniai vykdytojai yra konkurso būdu atrenkamos pilietinės asociacijos. Ypač svarbų vaidmenį atlieka visų lygių nacionaliniai ir tarptautiniai fondai, koordinuojantys pilietines iniciatyvas ir į jas investuojantys. Įvairių šalių vyriausybės ženklią finansų dalį skiria nepelno organizacijoms, kurios teikia viešąsias paslaugas, susijusias su socialine apsauga, švietimu, sveikatingumu, vaikų socializacija... Vis dėlto netrukus pastebėta, kad aktyvumas, skatinamas iš viršaus į apačią (iš centrinės valdžios ir savivaldos institucijų į pilietinę visuomenę), nors turi daug teigiamybių, bet meta ir gana tamsius šešėlius. Kai spręsti kokią nors viešąją problemą ragina piliečių grupė, taigi iniciatyva kyla iš apačios ir pasiekia valdžios kabinetus, o ten sulaukia paramos, tai įprastas, natūralus viešojo gyvenimo reiškinys. Tačiau, kai iniciatyva „nuleidžiama“ iš viršaus, net skatinant tuo tikslu kurti darinius, neva veikiančius valdžiai už nugaros, toks veiksmas neretai virsta pilietinio aktyvumo imitavimu (kraštutinis pavyzdys – mitingai Minske Lukašenkos režimui paremti).
Taco Brandsenas ir Willemas Trommelis iš Nyderlandų, analizuodami Europos šalių viešosios politikos mėginimus sumažinti atotrūkį tarp valstybės ir visuomenės, atsargiai vertina tokias pastangas. Nacionaliniai politinės valdžios centrai, reaguodami į vadinamąjį „socialinio gyvenimo tirpstamumą“ (liquefaction), – beje, Baumanas šį fenomeną vadino chronišku socialinių saitų laikinumu, reliatyvumu, takumu, – veržiasi į viešąją erdvę su konkrečiomis iniciatyvomis, nevyriausybiniam sektoriui (NGO) dalija lėšas projektams vykdyti, o sykiu kontroliuoja nevyriausybininkų veiklą. Šalutinis šios strategijos rezultatas – stiprėja centrinės valdžios dirigavimas silpstančioms socialinėms bendruomenėms, užuot skatinus jų veikimo laisvę ir subsidiarumo praktiką.16
Lietuvoje, patyrusioje postkomunistinės transformacijos įtampą, socialinį susiskaldymą ir dvasinį (tautos etoso) perkaitimą, takoskyra tarp politinės valdžios ir pilietinės visuomenės yra labai didelė. Pasitikėjimo valstybės institucijomis indeksai žemi, visuomenės dvasinė sveikata prasta. 2007 m. atliktas pirmasis kompleksinis pilietinės galios tyrimas, kuriuo siekta nustatyti „gebėjimą daryti įtaką politinei valdžiai ir gebėjimą patiems – nepriklausomai nuo valdžios – spręsti bendras politines, ekonomines ir vietines problemas“, parodė, kad Lietuvos suaugusiųjų gyventojų pilietiškumo indeksas – vos 34 punktai iš 100. Konstatuota, kad „dauguma Lietuvos gyventojų jaučiasi neturį jokios įtakos priimant visuomenei svarbius sprendimus“, pilietinis aktyvumas apgailėtinai menkas.17 Daugumos kitų viešosios nuomonės ir specializuotų empirinių tyrimų rezultatai panašūs, o tragiška alkoholizmo, nusikaltimų, savižudybių statistika tarsi antspaudavo socialinio nerimo sklidiną būseną.
Visuomenės nuostatos kinta labai lėtai, „nepasiveja“ politinių sprendimų ir ekonominių reformų dinamikos. Politinė Lietuvos valdžia, remdamasi europinės integracijos programomis, stengiasi modernizuoti viešąjį valdymą, kad jis būtų orientuotas į veiklos rezultatus, į viešąsias paslaugas,18 tačiau šioms pastangoms trūksta nuoseklumo ir tęstinumo. Kiekviena politinė koalicija savaip vertina sąveikas tarp valdžios ir bendruomenės, ieško savų būdų, kaip sumažinti atotrūkį. Kol kas nepavyko sukurti tokios atvirumo, pasitikėjimo ir teisingumo atmosferos, kad visuomenė jaustųsi įtakinga, o valdžia, nestokodama piliečių palaikymo, galėtų veikti strategiškai.
Politinė viršūnė, pilietinis kamienas ir socialinė dirva, kurioje auga nacionalinės valstybės medis
Medžio metafora tinka simbolizuoti valstybei. Dirva asocijuojasi su geopolitine aplinka, apima santykius su artimesniais ir tolimesniais kaimynais, tarptautiniais politikos ir verslo subjektais. Tai savotiška nuoroda į tarptautines sutartis ir įsipareigojimus. Žodžiu, visas nacionalinės valstybės kontekstas susijęs su daugybe iššūkių, tačiau teikia ir įvairias galimybes. Na, o kamieno ir viršūnės simbolika, manyčiau, yra vienareikšmė.
Ar šiandien jau subrandintas toks bendruomeninis etosas, ar sukurta tokia valstybingumo vizija, kad Lietuva atlaikytų globalizacijos spartinamą denacionalizacijos procesą? Su kokiu etniniu ir kultūriniu potencialu įsiliejome į daugiabalsį Europos chorą? Modernų Lietuvos valstybingumą užgrūdino radikali trisdešimt metų trukusi transformacija. Tačiau ar jos pakanka, ar tikrai galime jaustis užtikrintai? O jeigu pritrūks vidinių resursų, kad apsaugotume nacionalinę savo tapatybę, ar sulauksime veiksmingos paramos iš ES?
Jei geopolitika per artimiausią dešimtmetį nepateiks drastiškų iššūkių, Lietuvos valstybingumo perspektyvos turėtų būti šviesios. Nusistovės migracijos srautų balansas. Bus sukurta tinkama atvykstančiųjų dirbti ir gyventi į Lietuvą adaptacijos ir integracijos sistema. Ekonominės ir socialinės raidos rodikliai gerės. Susiklostys Lietuvos visuomenės etosas, atliepiantis naujojo amžiaus dvasią. Ar šioms svajonėms lemta tapti tikrove? Netikėta COVID-19 pandemija atskleidė, kokia pragaištinga nežinomų ir sunkiai nuspėjamų kataklizmų galia.
Ar dabartinė Lietuvos politika, verslas, visuomenė turi užtektinai ryžto ir drąsos tiesti valstybingumo bėgius dviem–trim kadencijoms į priekį, nesibaimindama, kad juos išardys būsima politinė komanda? Gerą ar bent pakenčiamą perspektyvą mažai valstybei atveria ryžtinga ir veikli pagrindinių valdžios šakų politinė lyderystė. Griežčiausias Lietuvos valstybingumo kritikas Arvydas Šliogeris rašė: „Respublikos įtvirtinimo klausimas atsiremia į vyriškos drąsos, proto ir taurumo klausimą.“19
Galimi įvairūs, tarp jų ir nuviliantys, ir palankūs scenarijai. Pavyzdžiui, demokratinėje aplinkoje subręs ir iškils neeilinio moralinio autoriteto politikas ar jų grupė, gal vaivorykštinė komanda, kuri strategiškai atnaujins valdymą, savivaldą, valstybės biudžeto administravimą. Reformuos švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos, užimtumo sistemas, nacionalinės kultūros politiką, nenukrypstamai laikysis socialinio teisingumo principų. Lietuvos valstybingumo aušroje panašų vaidmenį atliko Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus, Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus ir jų bendraminčių sukelta valstybingumo siekių banga, sužadinusi ne tik lietuvių, bet visų šalies gyventojų viltį išsivaduoti iš priespaudos.
Galimas ir kitas režisierius – politinė tauta, kuri pakyla veikti, pasigedusi demokratinės pažangos ir socialinio teisingumo. Skirtingų tautybių, luomų ir statusų žmonės į visus valdžios organus deleguoja kompetentingus, pačius sąžiningiausius, valstybingumo idealams ištikimus vyrus ir moteris, suteikdami plačiausius valdymo įgaliojimus, tačiau pasilikdami sau svertus, leidžiančius stebėti ir kontroliuoti valdžios veiksmus, atnaujinti jos sudėtį.
Lietuvos visuomenė panašų katarsį patyrė per masinius Sąjūdžio mitingus, stovėdama Baltijos kelyje, o Sausio 13-ąją gindama valstybės institucijas...
Viešojo gyvenimo kokybei ypač daug reiškia veikli, subsidiarumo galimybes maksimaliai išnaudojanti savivalda.
Ketvirta dedamoji – atvira abipusė komunikacija, užtikrinanti, kad valdžia neišsižada nešališkumo, socialinio teisingumo principų, o visuomenė vertina viešąjį interesą ir gerbia viešąją etiką.
Stebuklų naujausioje Lietuvos istorijoje būta. Gal bus jų ir ateityje. Tačiau dabar svarbiausia susitelkti į kasdienines problemas, kurioms išspręsti nereikalingi nei stebuklai, nei žygdarbiai.
Stiprią socialinę politiką galima vykdyti, nebūtinai taikant vadinamąjį socialdemokratinį modelį, kurį nusižiūrėti paprastai bandoma iš Skandinavijos šalių. Liberalios, krikščioniškos politinės jėgos turi savus stiprios socialinės politikos, kompensuojančios socialinę nelygybę, projektus.20 Pilietinė visuomenė, darydama spaudimą tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems, galėtų pasiekti, kad ir vieni, ir kiti savo programose aktyvuotų išlyginamąjį socialinį mechanizmą.
Gerosios patirties / valdymo naujovių institutas
Mažai valstybei reikia nuolatos atnaujinti taikomąjį valdymo įgūdžių arsenalą, būtina sekti strateginio valdymo ir viešojo administravimo naujoves svetur, tą patirtį diegiant Lietuvoje. Šiandien tuo užsiima pavieniai asmenys, kai kuriuos projektus vykdančios grupės. Jų veikla naudinga, bet nuoseklaus tobulėjimo stokojama. Būtų logiška sutelkti ir institucionalizuoti turimus išteklius, diegiant gerąją savivaldos ir administravimo praktiką. Platesnės apimties, radikalesnių naujovių taikymas viešajam administravimui gana sudėtingas dėl šalies ir vietinės regionų specifikos, bet nėra neįmanomas. Tarkime, 10-ajame dešimtmetyje pertvarkyti valdymą ir viešąjį administravimą labai padėjo užsieniniai pavyzdžiai.
Vėliau viešasis administravimas prarado veržlumą, atvirumas visuomenei palaipsniui prislopo. Lenkija, kurios viešasis administravimas turi daug panašumų su mūsiškiu, jau dešimt metų taiko vadinamąjį pilietinį biudžeto paskirstymą, aktyviai dalyvaujant vietinėms bendruomenėms. Miestų ir pavietų savivalda iki 2 proc. lėšų, kuriomis disponuoja, kasmet skiria gyventojų siūlomiems projektams. Kiekvienas turi iniciatyvos teisę siūlyti projektą, o vėliau rinkti tinkamiausią iš pasiūlytų. Procedūra visiškai paprasta. Dauguma iniciatyvų yra vietinės reikšmės – tai želdynų, žaidimo aikštelių, dviračių takų, šaligatvių įrengimas. Pasitaiko ir didesnio masto iniciatyvų, tarkime, Varšuvos pilietiniame biudžete 2021 m. iš 18 pasiūlytų stambesnių projektų atrinkta gyvūnų reabilitacijos prieglaudos statyba už beveik 5 mln. zlotų. Pilietinio biudžeto svarstyme dalyvavo 110 tūkst. varšuviečių. Nesunku įsivaizduoti, kokia pilietinė energija slypi tokiame veiksme.
Ar Lietuvos valdininkai žino apie kaimynų patirtį? Taip, žino. Nors mano kalbinti tarnautojai sutinka, kad tai įdomu ir prasminga, bet perimti tokią praktiką delsiama.
Dabartinė viešojo administravimo kokybė „šlubuoja“, per menkai įsiklausoma į bendruomenių lūkesčius ir valstybės poreikius. Viešojo administravimo moraliniai standartai tiesiogiai susiję su darbuotojų etika, kompetencija, pareigingumu. Neseniai papildytas Valstybės tarnybos įstatymas turėtų skatinti valdininkų kūrybingumą, pilietinę jų brandą.
Verslas šiaip ir socialiai atsakingas verslas
Lietuvoje, kur gyvena apie 3 mln. žmonių, per 30 metų atsirado daugiau kaip 300 milijonierių. Statistika įspūdinga, ypač kad valstybė dėl akivaizdžių priežasčių nei technologiškai, nei kitais atžvilgiais nėra lyderė. Tačiau šios turto piramidės šešėlyje slepiasi vos ne viduramžių tamsa ir degradacija. Matome gausybę vargo prispaustų žmonių, iš nevilties atsiribojusių nuo visų ir visko.
Tačiau šiurpi ne vien skurdo, bet ir nusikaltimų statistika – nužudymai, žaginimai, prievarta artimoje aplinkoje... Kartais dėl savo dvasinio komforto stengiamės viso to nepastebėti arba ciniškai ironizuojame, esą tai giliausias užribis, kurio neperauklėsi. „Visuomenei jie nereikalingi“, – apie žmones, atsidūrusius socialiniame užribyje, rašė Ralfas Dahrendorfas. Jis vadino tai anomija – užribio bendrija nepripažįsta nei įstatymų, nei daugumai priimtinos moralės, nes „negauna savo dalies“, socialinis pyragas pasidalijamas be jų.21 Kitas šiuolaikinis autorius aprašytą reiškinį savaip suprojektavo į netolimą ateitį: šiandien patyliukais sutinkame, kad „jie“ nereikalingi, bet rytoj taps nereikalinga absoliuti mūsų dauguma: „Gali nutikti taip, kad XXI amžiaus populistai maištaus ne prieš ekonominį elitą, kuris išnaudoja žmones, o prieš tą, kuriam jų tiesiog nebereikia. Deja, tokios kovos veikiausiai nepavyks laimėti. Juk prieš išnaudojimą kovoti daug lengviau nei prieš padėtį, kai esi niekam nereikalingas.“22
Iš verslo, laikomo viena iš valstybingumo atramų, laukiama socialinės atsakomybės, pilietinių iniciatyvų, partnerystės su valstybės ir savivaldos institucijomis, su nevyriausybinėmis organizacijomis. Verslas gali susikurti gerovę imigrantų rankomis. Bet valstybės gerovė sukuriama tik tada, jei nėra ignoruojami, skurdinami savi piliečiai. Tą rodo ir kai kurių Vakarų šalių pavyzdys.
Dar vienas lemtingas valstybės tvarumo veiksnys yra bendruomeniškumas ir solidarumas. Tradicinius visuomenės integralumo pamatus ardo technologiniai, demografiniai procesai. Visuomenė virsta minia, nes individų, kurie vis labiau „robotizuojasi“, socialiniai įgūdžiai tolydžio silpsta. Bendruomeniškumas, kuriam daro poveikį patys įvairiausi procesai, nėra savaiminė būsena, jį būtina įvairiais aspektais kryptingai skatinti. Ypač tai svarbu mažoms vietinėms bendruomenėms.
Valstybę reikia kurti. Ši frazė, poeto įdėta į karaliaus Mindaugo lūpas, anais laikais reiškė daugiausia naujus karo žygius. Šiandien ji turi visai kitokią prasmę. Modernią Lietuvos valstybę pradėta kurti vos kiek daugiau negu prieš šimtą metų. Taigi ji pasiekusi dar tik ankstyvos paauglystės amžių. Juolab kad sėkmingą demokratinę valstybingumo plėtotę nutraukė agresoriai. Sąjūdžio veiksmai ir didesnės visuomenės dalies lūkesčiai inspiravo naują dvasinį pakilimą. Tapome bene radikaliausių permainų Lietuvos istorijoje dalyviais, naujovių kūrėjais. Gaila, tačiau tai truko neilgai. Pradėtos reformos, vykdytos strateginio valdymo, viešojo gėrio kūrimo, valdžios santykių su visuomene demokratizavimo iniciatyvos geso, jas pakeitė rutiniška politikavimo ir administravimo veikla. Lietuvai, įstojusiai į ES, lyg ir saugu Europos centrų šešėlyje, bet... Globalizacijos srovių nešama kontinentinė flotilė be vargo atlaikys net didžiules audras, o kuklus burinis nacionalinės valstybės laivas, jei nepasirinks ilgalaikio saugaus ir užtikrinto kurso, rizikuoja užplaukti ant seklumos...
1 Gintarė Bakūnaitė. Lietuva per 30 metų gali pasikeisti neatpažįstamai, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuva-per-30-metu-gali-pasikeisti-neatpazistamai
2 Viktorija Daujotytė. Tautiškumas / nacionalumas: kultūros lygmuo. Metai. 2013, nr. 8–9.
3 Bronislovas Kuzmickas. Kultūros tautiškumas ir visuomenės pertvarka. In: Tautinis mentalitetas, Vilnius: Mintis. 1989, p. 77.
4 Bronislovas Kuzmickas, Lilijana Astra. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. Vilnius: Rosma. 1996, p. 98.
5 Bronislovas Kuzmickas. Tautos tapatumo savimonė. Lietuvių savimonės bruožai. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 2007, p. 139.
6 Evaldas Nekrašas. Apie etninę ir pilietinę tautos sampratą. 2020. https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/evaldas-nekrasas-apie-etnine-ir-pilietine-tautos-samprata
7 Algis Krupavičius. Apie pasitikėjimo ir pilietiškumo įšalą, www.delfi.lt 2020-06-19 d.
8 Krescencijus Stoškus. Kultūra kontrkultūros politikoje (III dalis), www.delfi.lt 2019-11-05 d.
9 Yuval Noah Harari. 21 pamoka XXI amžiui. 7 skyrius „Nacionalizmas“. Vertė Tadas Juras. Vilnius: Kitos knygos. 2018.
10 Gediminas Kulikauskas. Lietuvio kodas. Vilnius: Tyto alba. 2018.
11 Ten pat.
12 Dijk van Jan. The Network Society, Social Aspects of New Media, SAGE publications of London, Thousand Oaks, New Delhi and Singapore. 2006.
13 Žr. Savanorystė „influencerių“ eroje… http://www.3sektorius.lt/pilietines-iniciatyvos/naujienos/2020-08-10
14 Zygmunt Bauman. Płynna nowoczesność, Warszawa Wydawnictwo Literackie. 2000, p. 25, 57, 63, 64.
15 Zygmunt Bauman. Społeczeństwo w stanie oblężenia,Warszawa Wydawnictwo Sic! 2006, p. 11.
16 Taco Brandsen, Willem Trommel. The national state and the reconstruction of civil society, International Review of Administrative Sciences, Vol. 83(4), 2017, p. 680.
17 Mindaugas Degutis, Ainė Ramonaitė, Rūta Žiliukaitė. Pilietinės galios indeksas 2007 metai, PGI-2007-ataskaita, Pilietinės visuomenės institutas. 2007, p. 7, 31.
18 Žr. Eglė Rimkutė, Inga Kirstukaitė, Jurgita Šiugždinienė (2015). Viešojo sektoriaus veiklos valdymas Lietuvoje: pažanga ir iššūkiai diegiant į rezultatus orientuotą valdymą. Viešoji politika ir administravimas. T. 14, nr. 1.
19 Arvydas Šliogeris. Lietuviškosios paraštės. Vilniaus universitetas. 2012, p. 104.
20 Jolanta Aidukaitė, Natalija Bogdanova, Arvydas Guogis. Gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje: mitas ar realybė? Vilnius UAB „Spaudmeta“. 2012; Albinas Plėšnys. Gerovės valstybės modeliai šiuolaikinėje kultūrinėje tradicijoje. Filosofija. Sociologija. 2014, p. 137–145.
21 Ralf Dahrendorf. Modernusis socialinis konfliktas. Vilnius: Pradai. 1996, p. 241–242.
22 Yuval Noah Harari. 21 pamoka XXI amžiui, p. 25.
* Tęsinys iš nr. 1. Pabaiga.