Nepavergtos literatūros atstovas
J. Marcinkevičius kurti pradėjo pokario metais, kai Lietuva buvo SSRS sudėtyje, tačiau jis priskiriamas vadinamosios nepavergtos literatūros kūrėjų ratui. Mat po diktatoriaus Josifo Stalino mirties (1953 m.) liovėsi masiniai trėmimai bei areštai, žmonės pamažu vėl pradėjo kurti gyvenimus. Stalinizmas buvo viešai pasmerktas, kai kuriose valstybėse prasidėjo bruzdėjimas ir protestai, kurie buvo numalšinti tik sovietiniais tankais. Tuomet tapo absoliučiai aišku, kad SSRS gyva tik teroru, tad net ir tikėję šios „imperijos“ galybe nusivylė galutinai.
Šioje terpėje rašyti eiles pradėjo ir jaunasis J. Marcinkevičius, 1955 m. buvo išleistas pirmasis jo rinkinys „Prašau žodžio“. Tačiau svarbiausi gyvenimo darbai dar tik laukė savo progos.
Kaip rašytojas ir skaitytojas tapdavo suokalbininkais
Literatūrologės Vandos Zaborskaitės pastebėjimais, kaitos ženklai lietuvių literatūroje pastebimesni tapo septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje – tuo laiku susikaupė iškirtinai daug talentų, pasiekusių kūrybinę brandą.