Įkyrus balsas lėktuve: sapnas ar tikrovė?

Reisas „Londonas–Kingstonas“ buvo atidėtas dėl blogų oro sąlygų, todėl Kitas sėdėjo erdvioje oro uosto salėje ir laukė tolesnės informacijos. Netrukus garsiakalbiai sugriaudėjo: „Skrydis „Londonas–Kingstonas“ atidedamas 2 valandoms. Atsiprašome keleivių dėl...“ . Kitas daugiau nebesiklausė, bet tvirčiau susisupo į savo lietpaltį ir įsikniaubė į pakeltą apykaklę. Šią drėgną 1992 m. rudens dieną jo nuotaika buvo ypač prasta. Sukosi galva, kūną krėtė lengvas drebulys ir vyras netvirtai save apgaudinėjo, kad tai dėl trijų stiklų viskio, kuriuos jis su Gerhardu, kolega iš Tiekimų skyriaus, vakar suvartojo mieste. Tiesa, prieš tai buvo keletas alaus ir trumparankoviai marškinėliai, košiant neįprastai šaltam rugsėjo vėjui. „Žodžiu..dar tik 33-eji, o jau visai išgveręs“, – tokia savikritika nei velnio neramino. O dar ta nelemta komandiruotė...

Snaudulys, atėjęs netikėtai, ir žadėjęs kad ir laikiną palaimą, buvo nutrauktas šeimynėlės, įsitaisiusios šalia. Eilinė šeima su stambiu šlakuotu tėtuku ir ženklaus antsvorio kamuojama jo žmona. Ir vaikėzu. Hiperaktyviu bernu, kuris bent du kartus užkliuvo už Kito kojų ir savosiomis bent du šimtus kartų užlipo ir nulipo nuo kėdės, taip drebindamas visą jų eilę. Ir tas balsas...spigus, įkyrus balsas.

Kitas pajuto, kad smilkiniuose ima pulsuoti.

Likęs pusvalandis virto amžinybe, todėl paskelbus laipinimą Kitas pirmas šovė prie registracijos langelio. Mintyse buvo tik viena – kėdė. Minkšta, apgaubianti lėktuvo kėdė. „Tegu bus krėslas“, Kitas šyptelėjo mintyse, tik dėl vidinės savijautos net vidinė šypsena išėjo kažin kokia rūgšti, su „kalančia“ galva ir šaltu prakaitu pažastyse.

Salonas...37 D.. kėdė („krėslas“), štai...ūmai jam pakirto kojas. Tas spiegiantis įkyrus balsas – 38 D.