Intelektinių teisių ištakos ir raida: net iš pažiūros „neintelektinės“ industrijos turi, ką apsaugoti

„Intelektinę nuosavybę“ kaip bendrą sąvoką vartoti reguliariai pradėta veikiausiai XX a. Anksčiau buvo įprasta industrinės ir intelektinės nuosavybės teises nurodyti atskirai. Sąvoka „industrinė“ apėmė su technologijomis susijusias sritis, tokias kaip patentai, projektai, prekių ženklai. Intelektinė nuosavybė buvo susijusi su autoriaus teisėmis. Modernioji nuostata įpareigoja „intelektinės nuosavybės“ sąvoką vartoti, kalbant tiek apie industrinę, tiek apie intelektinę nuosavybę. Šis terminas pasitelkiamas, nurodant įvairius teisinius režimus, iš kurių kiekvienas skirtingu mastu, specifiniu būdu suteikia nuosavybės teisę.

Ankstyvųjų intelektinės nuosavybės formų turinį suformavo autoriaus teisės patentams, dizainui, prekių ženklams. Ypatingas intelektinės nuosavybės bruožas yra tai, kad, nepaisant istorinių sąsajų su monopoliu ir privilegijomis, jos turinio apimtis nuolat plečiasi. 

XX a. prasiplėtė ankstesnės arba atsirado naujų intelektinės nuosavybės sistemų (antai kompiuterių minkštoji įranga tapo autoriaus teisių, o mikroorganizmų atradimai – patentų įstatymo dalimi). Jos gina atsirandantį naują turinį (pavyzdžiui, susijusį su augalų įvairovės apsauga). Itin ekspansyvi intelektinės nuosavybės sistemų prigimtis, regis, nė kiek nesikeičia. Tarkime, duomenų bazių speciali teisinė apsauga tarptautiniu mastu tebėra Pasaulio intelektinės nuosavybės (WIPO) programos dalis.