Intelektinių teisių universalumas: ištakos ir raida – žmogaus teisės, nuosavybės teisės ir intelektinė nuosavybė

Ankstesniuose skyriuose aptariau, kodėl intelektinės nuosavybės teisės priskiriamos kompleksiškam dvišalių, regioninių ir daugiašalių sutarčių režimui, susiklosčiusiam XIX a. Šiame skirsnyje trumpai apžvelgsiu, kokiu mastu intelektinės nuosavybės teisės yra įtrauktos į pripažintą žmogaus teisių režimą. Tolesniuose skirsniuose analizuosiu santykį tarp intelektinės nuosavybės ir žmogaus teisių.

Tarptautinis dokumentas, kuris, galima sakyti, konstitucionalizuoja žmogaus teisių režimą, yra 1948 m. priimta visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Apie intelektinės nuosavybės teises joje tiesiogiai nekalbama, vis dėlto 27.2 punkte rašoma: „Kiekvienas turi teisę į moralinių ir materialinių interesų, susijusių su bet kokiu mokslo, literatūros ar meno kūriniu, kurio autorius jis yra, apsaugą.“ Tačiau 27.1 punktas nurodo, kad savo ruožtu kiekvienas turi „teisę laisvai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime, džiaugtis menais, dalytis mokslo pasiekimais ir jų teikiama nauda“. Šiaip ar taip, „kiekvienas turi teisę turėti nuosavybę [...], nė vienam jo nuosavybės teisė nebus užginčyta“. Implikacija tokia: valstybės turi teisę reguliuoti individų nuosavybės teises, bet privalo tai daryti įstatymo keliu.

Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją 1966 m. toliau plėtojo Tarptautinė pilietinių ir politinių teisių konvencija (ICCPR) bei Tarptautinė ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių konvencija.