Knygos autorės manymu, XX–XXI a. sandūroje nemaža inteligentijos dalis pamiršo nacionalinės etikos sergėtojų vaidmenį ir nusirito iki dvasios proletarų lygio.
Per tris dešimtmečius po Atgimimo lietuviai susikūrė šiokią tokią materialinę gerovę, kai kas jų pastangas net vadina „sėkmės istorija“, tačiau dvasinė tuštuma jau pasiekė kritinę ribą – visuomenė apimta susvetimėjimo ir nevilties. Autorės teigimu, „neliko ką mylėti“.
Politikams neįstengiant susitarti ir pasiūlyti nacionalinės reikšmės vizijų, kaip kurti gerovės valstybę, kaip įveikti, bent jau sumažinti socialinę atskirtį, ypač trūksta naujų idėjų, atviro keitimosi nuomonėmis. Dar Albert’as Camus (1913–1960) tvirtino, kad vienintelė laisvo žmogaus prerogatyva – laisvai reikšti savo nuomonę ir valią. Tačiau akivaizdu, kad įsigalėjęs konformizmas, net abejingumas tam, koks bus Lietuvos likimas.
Į knygą sudėti tekstai, 2011–2014 m. paskelbti Kultūros baruose, tačiau šiandien jie skamba dar aktualiau ir tai gąsdinanti šalies būklės diagnozė. Wittig-Marcinkevičiūtės straipsnių pagrindinė mintis – Lietuvos neosovietizacija, prasidėjusi iškart po 1990 m. Kovo 11-osios ir vykdoma iki šiol. Bandoma pateisinti ir pagražinti sovietinę sistemą, užmaskuoti net represinių struktūrų vykdytą genocidą. Niekinamai žiūrima į antisovietinį pasipriešinimą. Bandoma įteigti, kad antisovietinė rezistencija – tai pilietinis karas. Iš lietuvių sąmonės norima ištrinti net šalies okupacijos faktą, sumenkinti moralinę pasipriešinimo sovietams vertę. Toliau žeminami asmenys, pasiaukojamai siekę Lietuvos laisvės, tyčiojamasi iš valstybės simbolių. Atvirai liaupsinami sovietinės kultūros pasiekimai. Šaipomasi iš pastangų integruotis į demokratinę Vakarų sistemą. Jeigu visu tuo tikima, tuomet lengviau įdiegti ir mintį, kad Sovietų Sąjunga sutrypė Lietuvos valstybę iš dalies... teisėtai! Okupacijos fakto neigimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Kiek tokių neigėjų tai bent simboliškai nubausta?
Esminis momentas: valstybę atiduoti į sovietinio elito rankas apsisprendė intelektualai. 1992 m. į valdžią sugrįžo senoji komunistinė nomenklatūra. Tai įvyko todėl, kad nemaža lietuvių inteligentijos dalis tą sugrįžimą energingai rėmė nuo pat Kovo 11-osios, o gal net nuo anksčiau. Gerai prisimename Arvydo Juozaičio straipsnį „Istorinė klaida“. Tai buvo pirmas viešas balsas, pranašaujantis ir sveikinantis sovietinės komunistų nomenklatūros sugrįžimą.
Tačiau tai nebuvo paskutinis viešas balsas. O kiek tokių, kurie slapčiomis tą darė, pavyzdžiui, nuteikinėdami akademinį jaunimą, kad nesilaikytų dešiniosios politinės krypties, nes tai trukdys tolesnei jų karjerai. Ši situacija nepasikeitusi iki šiol. Tiesa, „klaidų istoriko“ nesėkmė per pastaruosius rinkimus yra šioks toks ženklas, kad už savo „istorines klaidas“ irgi tenka susimokėti... Dar blogiau, kad intelektualams susimovus, į politinę areną vis įžūliau braunasi mažaraščiai populistai be gėdos, garbės ir sąžinės...
„Estų stebuklą“, „lietuvių sąstingį“ iš esmės nulėmė tai, kad svarbiausiu valstybės kūrimo etapu, 1992 m., lietuviai šalies valdymą patikėjo sovietinės nomenklatūros elitui, o Estijos ministru pirmininku tapo konservatyvių dešiniųjų lyderis istorikas Martas Laaras, neturėjęs nei valdymo patirties, nei ekonominių žinių. Tačiau tai nesutrukdė kaimynams pasiekti didžiulės pažangos. Pasiklausius, ką lietuvių intelektualai vadina Lietuvos atsilikimo priežastimis, atrodo, kad daugeliui iš jų trūksta sveikos nuovokos. Praktiškai visos jų nurodomos priežastys skamba kaip nesusipratimas. Dejuojama, esą Europos Sąjunga prilygsta Sovietų Sąjungai, o Vakarų civilizacija apskritai žlunga... Euroskeptikai, būdami ypač iškalbingi rėksniai, nustelbia kitokias nuomones ir pozicijas.
Vis dėlto ekonominis Lietuvos atsilikimas, kaip padarinys to, kad valstybės likimas patikėtas sovietiniam elitui, nėra pati didžiausia blogybė, palyginti su kitais to pasirinkimo padariniais. Knygos autorė pabrėžia: „Buvo išardyti patys pilietinio solidarumo ir teisingumo pamatai.“ Sovietinis elitas galėjo išnykti iš politinės padangės, tapti istorija. Bet lemiamu momentu liberalieji intelektualai mūru stojo už sovietinę nomenklatūrą ir pakreipė Lietuvos istoriją senąja linkme.
Man atrodo, dar svarbesnė turėtų būti moralinė desovietizacija. Tai ne sąskaitų suvedinėjimas ar „praeities vaiduoklių“ medžioklė, o visuomenės grįžimas prie etinių savo pamatų. Nors gražbyliaujama apie pilietinės visuomenės kūrimą, apie gerovės valstybę, tačiau šiandien jau daug kas supranta, kad nereformavus teisėsaugos, tikėtis sveikesnio moralinio klimato, būtų naivu. Nieko nesukursime ant kreivų pamatų, kai trūksta pagarbos teisingumui, elementaraus politinio padorumo, pralaimimos kovos su korupcija... Nesveika atmosfera tvyro ir švietimo „koridoriuose“, ypač atsilikusi aukštojo mokslo sistema. „Morališkai išteisintas, politiškai ir ekonomiškai įsitvirtinęs sovietinis elitas per dvidešimt metų išsiaugino sau lojalią jaunųjų intelektualų kartą“ (Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė).
Baisiausia, kad dabar nei lietuviškumas, nei valstybingumas nebeturi didelės „pridėtinės“ vertės. Daug politinių ir ekonominių grupuočių tiek šalies viduje, tiek užsienyje, nesuinteresuotos, kad Lietuvos valstybė stiprėtų ir europietiškėtų. Kaip išsiveržti iš užburto rato? Turime apie ką pamąstyti.