Interaktyvumas mene – tingios ar modernėjančios visuomenės atspindys?

Visuomenei vis toliau žengiant skaitmenizacijos keliu, vis įvairesniuose kontekstuose pasigirsta žodis „interaktyvumas“. Ne išimtis ir meno pasaulis – muziejams patraukus į karantiną, matėme juos atveriančius virtualias parodas, kuriančius žaidimus ir kitaip besistengiančius patraukti esamus ar naujus lankytojus. Kai kurie žmonės palaimingai atsiduso – pagaliau ir muziejai žengia į XXI amžių ir tampa interaktyvesni. Tačiau ar tikrai interaktyvumas mene yra naujas dalykas?

Hermeneutikos filosofijos grandas Hansas George'as Gadameris (1900–2002) atsakytų, kad tikrai ne. Savo knygoje „Grožio aktualumas: Menas kaip žaidimas, simbolis ir šventė“ (1977) vokiečių filosofas aiškina, kad menas niekuomet nesiduoda suvartojamas, nes visuomet yra tarp atskleisties ir paslėpties. Būtent dėl to su kūriniu yra reikalinga nuolatinė interakcija, t. y. meno kūrinys pats savaime jau yra interaktyvus. Kaip tai vyksta?