Internetus sudrebinusios „Šventinio bankucheno“ lietuvių liaudies dainos: klauso net tie, kuriuos jos ir pašiepė

Pernai vasarą su miela sava kompanija keliavome po patrauklius gamtos kampelius, vienas iš mūsų – vaikinas, ką tik baigęs vidurinę mokyklą, – pusbalsiu niūniuodavo, retkarčiais ir visa gerkle užplėšdavo dainos fragmentą: „Šyla menkė jau mikrobanginėj, / Kvapas toks, kad ojojoj!“ Būdama folkloristė, išsyk atpažinau XIX a. humoristinių-didaktinių dainų muzikinio stiliaus ir tekstų atgarsius. Retsykiais mudu abu darniai (su tradiciniu turavojimu) iš atminties užtraukdavome kokią didesnę šios ar kitos panašios dainos ištrauką – linksminomės.

Mūsų kompanionai šypsojosi, vienas kitas net prisijungdavo. Visi buvo girdėję pirminį dainos šaltinį – internetinį garso įrašų rinkinį, kurį vertino nevienareikšmiškai. Aš, „save gerbianti liaudies meno specialistė“, irgi svarsčiau, kuo čia užsiimu – gal, neduokdie, kokiu kultūriniu chuliganizmu, liaudies dainų diskreditacija, vedu jaunimą iš kelio?

Tą vasarą ne mes vieni plėšėme nuodėmingai įtraukiančias, lengvai įsimenamas, lyg pažįstamas, lyg kažkur girdėtas dainas, verčiančias juoktis, susiėmus už pilvo. Jaunimas traukė jas visą rudenį ir žiemą. Girdėjau pasvarstymų, kad čia lyg ir folklioras, bet sykiu gal ir ne visai – tos dainos kažkokios pernelyg artimos, savos, o folklioras yra seniena, ãtgyvena, vadovėlinis repertuaras.