„Ir mes buvome Paneriuose“, arba niekada nesakyk, kad tai paskutinis tavo kelias

Antrasis pasaulinis karas sugriovė daugybės žmonių gyvenimą. Tą skaudžiai liudija prisiminimai, ypač parašyti iškart po karo, nes bėgantis laikas, besikeičianti tikrovė išblukina praeitį. Kuriami „modernūs“ istoriniai pasakojimai, derantys su mūsų laikų idėjomis, tačiau neretai jie mažai ką bendra turi su praėjusių laikų realijomis.

Jei nebūtų atramų praeityje, gal imtume abejoti ir Vanago ar Daumanto didvyriškumu? Šiandien jau nebestebina įvairūs, jokiais šaltiniais neparemti, autorių „drąsą“ neva liudijantys prasimanymai, parašų rinkimai po peticijomis, reikalaujančiomis ne ištirti konkrečių asmenų biografijas ar įvykius, bet a priori pasmerkti visus ir viską, kas neatitinka nūdienos politinio korektiškumo. Vakaruose tie „modernūs“, „drąsūs“, „pilietiški“ aktyvistai jau verčia Christopherio Columbus’o, Winstono Churchillio, kitų paminklus, nes tų istorinių asmenybių pažiūros esą prieštarauja mūsų laikų „aukštiems“ standartams.
Jetta Schapiro atsiminimus „Ir mes buvome Paneriuose“ parašė jidiš kalba 1948 m., jau apsigyvenusi Izraelyje. Į hebrajų kalbą jie išversti ir išleisti 1979 m. Knygą pastebėjo ir gerai įvertino Izraelio spauda. Pirmą kartą vokiškai tie prisiminimai išleisti 2001 m., pavadinti „Niekada nesakyk, kad tai paskutinis tavo kelias“. Lietuviški minimų žmonių vardai dažnai iškraipyti, veikiausiai dėl vertimo į kelias kalbas. Aišku, jei Lietuva po karo būtų buvusi laisva šalis, autorė, ko gero, būtų aplankiusi minimus žmones, o rašiusi daug atviriau. Gali būti, kad kai kurias pavardes, kaimų ir miestelių pavadinimus nutylėjo sąmoningai, bijodama pakenkti tiems, kurie padėjo jai slapstytis. Balys Sruoga, rašydamas „Dievų mišką“, irgi elgėsi atsargiai.